Palangoje nuolat gyvenantis vienas garsiausių Lietuvos baritonų E.Kaniava savo jubiliejaus išvakarėse Klaipėdos universitete egzaminavo dainavimo klasės magistrantus.
„Gerai, kad šį kartą jubiliejus išpuolė šeštadienį. Kitaip būtų tekę gimtadienį sutikti darbe. Kita vertus, savo mokinius egzaminavau dar būdamas 79-erių“, – jaunatviškai šypsosi E.Kaniava.
Šiuo metu operos solistas labiau yra pasinėręs į pedagoginę veiklą – Klaipėdos universitete jis vadovauja dainavimo klasei ir turi savo mokinių grupę Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame E.Kaniava dirba dainavimo pedagogu – konsultantu, bei yra teatro meno tarybos pirmininkas.
Žinomo atlikėjo teigimu, nuobodžiauti nėra kada, nes jis užimtas visomis darbo dienomis. Tačiau dėl to jubiliatas nesiskundžia – pedagoginį darbą su jaunimu jis vertina, kaip milžinišką gyvenimo dopingą.
Pasiteiravus, kokiomis nuotaikomis E.Kaniava pasitinka savo jubiliejų, maestro iš karto pabrėžė, kad nemėgsta apvalių sukakčių ir Naujųjų metų.
– Naujųjų metų todėl, kad paskutinįjį metų vakarą dažniausiai man tekdavo dirbti. Keturiasdešimt kartų esu dainavęs naujametinę operą „Traviata“. Operos ir baleto teatre pasirodymas prasidėdavo 19 valandą ir su visomis pertraukomis baigdavosi vėlai vakare. Kol nusivalydavau grimą, persirengdavau, vidurnaktis mane pasitikdavo dar gatvėje arba važiuojant automobilyje.
O apvalūs jubiliejai man nepatinka dėl to, kad nemėgstu būti didelio aplinkinių dėmesio centre. Kita vertus, jei gimtadienių progomis tave prisimena dar nemažai žmonių, vadinasi prasmingai ir gražiai buvo gyventa.
– Solidus jubiliejus verčia pažvelgti į savo gyvenimą nuo pat pradžių. Kaip jūs prisimenate savo vaikystę?
– Lygiai prieš 80 metų gimiau Klaipėdoje. Čia gyveno mano tėvai: žemaitis nuo Skuodo Stasys ir iš Kybartų kilusi suvalkietė mama Elena. Jos brolis Juozas Palubinskas – prieš karą Klaipėdos dramos teatro pagrindinis aktorius – mamai parūpino darbą batų parduotuvėje. O tėvas pučiamuoju instrumentu grojo tuo metu besikuriančiame Klaipėdos operos teatre.
Po dviejų metų Hitleriui okupavus Klaipėdą, šeima persikėlė gyventi į Šiaulius. Kodėl ne tiesiai į Kauną, kur gyveno tėvo giminės, dabar negaliu pasakyti. Man pasakojo, kad Kaunas pabėgėlių iš Klaipėdos nepriėmė.
Kaune apsigyvenome tik po karo kartu su Šiauliuose gimusiu 6 metais jaunesniu broliu, kuris po sunkios ligos mirė prieš 12 metų.
– Kur Klaipėdoje buvo jūsų gimtasis namas?
– Deja, vietos, kurioje gyvenome Klaipėdoje aš taip ir nežinau. Kol buvau jaunas to paklausti tėvų nerūpėjo, o jie patys apie tai niekada neužsiminė.
Pamenu, kartą automobiliu su tėvu buvome atvažiavę į Klaipėdą. Jis rodė man Dramos teatro balkoną, nuo kurio kalbėjo Hitleris, universiteto pastatus, kuriuose prieš karą buvo kareivinės, o tėvas grojo kareivinių orkestre. Simboliška, kad dabar tame pačiame pastate dirbu aš.
Tačiau apie mūsų buvusius namus su tėvu neišsikalbėjome. Kur mes gyvenome Klaipėdoje man parūpo, tik kai likimas prieš 12 metų lėmė apsigyventi pajūryje ir net dirbti Klaipėdoje. Tačiau paklausti nebebuvo ko – abu tėvai jau buvo mirę.
Na, o Šiauliuose prie savo namų, kur prabėgo paauglystė, aš pabuvojau. Ir dabar šis namas Šermukšnių gatvėje yra išlikęs.
– Kaip atsitiko, kad tapote dainininku? Juk jau studijavote veterinariją ir taikėtės tapti gydytoju?
– Į dainavimą mane nuvedė eilė atsitiktinumų. Dar mokykloje nusprendžiau tapti chirurgu. Tačiau mokiausi vidutiniškai, todėl iš karto prasibrauti į mediciną buvo nerealu. Tuomet įstojau į Veterinarijos akademiją, kurioje po pirmo kurso į gydomąją mediciną priimdavo be stojamųjų egzaminų.
Veterinarijos akademijoje buvo puikus vyrų choras, kuriam vadovavo Andrius Kairys. Jis iš karto įvertino mano balsą ir man patikėjo solo partiją atliekant Jono Švedo dainą „Baltos gėlės“. Šis choras buvo toks stiprus, kad jo ataskaitiniai koncertai vykdavo Vilniaus filharmonijoje.
Vieno koncerto salėje klausėsi ir lietuviškos operos legenda Kipras Petrauskas, kuris išgirdo mano atliekamas „Baltas gėles“. Per koncerto pertrauką jis mane susirado ir pasakė iki šiol įsiminusius žodžius: „tau ne paskui karvių uodegas lakstyti, o dainuoti reikia“.
Toks maestro įvertinimas man padarė didžiulį įspūdį.
– Kaip apie mediciną svajojančiam jaunuoliui atsirado potraukis dainuoti?
– Muzika nebuvo svetima mūsų namuose. Tėvas buvo profesionalus muzikantas, mama mėgėjiškai dainavo liaudies kolektyvuose. Tėvai Kaune pusvelčiui buvo nupirkę seną pianiną, kuriuo viena muziką studijavusi kaimynų mergaitė mane neprastai buvo išmokiusi groti.
Be to, studijuodamas veterinariją ir būdamas aukštas vaikis buvau pakviestas žaisti Kauno muzikinio dramos teatro krepšinio komandoje. Už tai man buvo parūpintas nemokamas leidimas lankyti visus teatro pastatymus. Aš nepraleidau nė vieno muzikinio spektaklio, taip jie man patiko.
Todėl K.Petrausko postūmis man buvo lemiamas – aš ir taip jau buvau pasviręs link dainavimo. Veterinarijoje baigęs pirmą kursą padaviau dokumentus į Vilniaus konservatoriją ir buvau priimtas į dainavimo klasę. Vienu metu net buvau dviejų aukštųjų studentas, nes į Konservatoriją buvau priimtas dar neparašius pareiškimo Veterinarijos akademijai.
– Kaip jūsų tokį staigų posūkį įvertino tėvai?
– Tėvas, kaip muzikantas, širdyje tam pritarė. Jis niekuomet nesakydavo griežto „ne“. Sukdavosi diplomatiškai: „žiūrėsim, galvosim“.
Mano žingsniui atvirai prieštaravo tik mama, kurios akimis žiūrint, aš išsižadėjau rimtos gydytojo profesijos. Tačiau netrukus pamačiusi, kaip man sekasi dainuoti, ji atlyžo.
– Ir kaip jums sekėsi dainavimas?
– Man paprasčiausiai patiko dainuoti, patiko pats procesas. Dainavime aš nesvajojau būti kažkuo. Juo labiau, kad turėjau rimtą kalbos defektą – neištardavau raidės „r“. Ir į konservatoriją buvau priimtas su ta sąlyga, kad per metus nustosiu švepluoti.
Po intensyvių pastangų defektą pavyko įveikti. Vėliau net girdėjau priekaištaujant, kad dainuodamas „r“ raidę pernelyg pabrėžiu.
Balsą, matyt, turėjau tinkamą, nes besimokant trečiame kurse jau buvau priimtas dainuoti tuomečiame Akademiniame operos ir baleto teatre. Iš pradžių stažuotoju, o kiek vėliau man buvo patikimos pagrindinės partijos.
Didžiuojuosi, kad būdamas 21 metų dainavau viename spektaklyje su savo, galima sakyti, krikštatėviu K.Petrausku. Tiesa, tame spektaklyje turėjau tik vieną frazę, tačiau tuomet tai buvo didžiulė garbė.
Esu laimingas, kad spėjau prisiliesti prie garsių tarpukario Lietuvos operos legendų Antano Sodeikos, Antano Kučingio, Aleksandros Staškevičiūtės, Petro Olekos.
– Didžiąją gyvenimo dalį praleidote Vilniuje. Kaip atsidūrėte Palangoje?
– Apie 1962 metus į pensiją išėję Kaune gyvenę mano tėvai Palangoje poilsiui įsigijo pusę medinio vasarnamio. Jame vasarodavau ir aš su savo šeima.
Prieš 12 metų man pasiūlė dėstyti vokalą Klaipėdos universitete Menų fakultete. Tuo metu turėjau savo klasę ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Taip ir trankydavausi per visą Lietuvą: pusę savaitės Vilniuje, pusę – Klaipėdoje. Po metų man pabodo toks gyvenimas ir aš pasirinkau pedagoginį darbą tik Klaipėdoje. Juo labiau, kad mano žmonai – diplomuotai aktorei ir režisierei tuo metu pasiūlė darbą uostamiestyje.
Taip viskas savaime ir susiklostė: dirbame Klaipėdoje, o gyvename Palangoje man likusiame tėvų vasarnamyje, kuris yra rekonstruotas ir pritaikytas gyventi ištisus metus.
– Iki šiol esate labai užimtas žmogus. Ar nepabodo ta atsakomybė, ar nėra noro viską mesti ir pagyventi sau?
– Iš tiesų, laisvo laiko turiu nedaug. Todėl ir iki šiol neturiu jokių pomėgių. Mėginau medžioti, žvejoti, bet supratau, kad tai – ne man. Juokauju, kad išėjęs į tikrą pensiją nežinosiu, ką veikti. Gal tuomet daugiau laiko surasiu knygai, savo mėgiamiems pasivaikščiojimams Birutės parke.
Mintis viską mesti mane vis pakamuoja jau 15 metų, tačiau niekaip negaliu sau atsakyti į vieną klausimą – o kaip galima gyventi nieko neveikiant ir gulinėjant ant sofos? Reikia naudotis tuo, kad dar nesijaučiu ligotas ir galiu būti reikalingas žmonėms.
Šiaip fanatizmas yra neigiama savybė, tačiau mene jis yra būtinas. Aš esu dainavimo fanatikas. Pats dar pasirodau publikai ir jaunimą dar turiu ko pamokyti.
