Prieš keletą metų, nebeatlaikęs įtampos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Žizel“ kūrėjas padarė pauzę baleto artisto karjeroje ir nusprendė paragauti emigranto duonos.
„Po nesutarimų su teatro vadovybe išėjau, pasitraukiau ir iš Anželikos Cholinos šokėjų trupės, ir išvykau pas brolį į Airiją. Keletą mėnesių dirbau mažyčio miestelio viešbučio restorane. Norėjosi emociškai apsivalyti, pagalvoti, ko iš tiesų noriu iš savo gyvenimo“, – pasakojo D. Bakėjus.
Nors pirmą mėnesį, kaip ir tikėjosi, šokėjui pavyko atsiriboti nuo slėgusios emocinės įtampos, netrukus jis pajuto kultūrinį šoką.
„Paskutinį mėnesį darbas restorane slėgė psichologiškai. Nebeapleido mintis, kad mano gyvenimo kelias yra kitas. Laikas iki kelionės namo, pripažįstu, buvo skausmingas ir depresyvus, – prisiminė choreografas. – Dabar suprantu kitus emigrantus, kai esi vienas svetimoje šalyje, po 14 ar 16 valandų per dieną dirbi darbus, kurie tau nepatinka.
Taip žmonės galiausiai palūžta. Didžiausia mano patirtis yra tai, kad nepalūžau ir grįžau atgal į savo sritį – šokį.“
Nors pažįstami negalėjo suprasti, kodėl magistro laipsnį turintis, karjeros aukštumų siekiantis šokėjas žengė tokį žingsnį, jo manymu, emigraciją sveika išbandyti visiems.
„Tai – puiki gyvenimo mokykla. Beje, išmokau kalbėti angliškai, šokėjo darbas man pravertė restorane – dirbau kur kas efektyviau ir greičiau, nei buvo įprasta. Vėliau man netgi siūlė administratoriaus poziciją, – emigracijos privalumus vardijo pašnekovas. – Tačiau daugiau minčių išvykti nebekyla.
Norint užsidirbti kitoje šalyje, įprasta dirbti net keletą darbų. Manau, jei tiek dirbtume Lietuvoje, užsidirbtume lygiai tiek pat“, – gyvenimo patirtimi dalinosi D. Bakėjus.
