– Jau šį sekmadienį išvykstate į Japoniją, kur tiksliau, kiek laiko ten viešėsite?
– Važiuoju į Naująjį nacionalinį teatrą Tokijuje. Būsiu ten vieną savaitę.
– Tolima kelionė – ar jūsų šeima vyks kartu?
– Važiuojame kartu su žmona. Vaikai liks pas savo mylimą močiutę.
– Esate sakęs, kad Japonija jus žavi jau nuo vaikystės. Kuo traukia ši šalis?
– Turbūt kaltos vaikystėje perskaitytos knygos ir pasakojimai jose apie riterystę, garbės kodeksą, samurajų meną ir t.t. Jau nekalbu apie japonų meno trapumą, jų subtilų grožio suvokimą. Vaikystėje man tai buvo kitas pasaulis, labai traukė japonų kultūra ir labai norėjau ten apsilankyti.
Labai įdomi ir Japonijos istorija, tai kaip jie susigrąžino tai, kas buvo sugriauta sąjungininkų okupacijos metu po antrojo pasaulinio karo.
Labai džiaugiuosi, kad mano svajonė išsipildė.
– Kaip manote ar jus patį kaip asmenybę paveikė domėjimasis Japonijos kultūra?
– Man visada buvo artimos riterystės idėjos, turbūt prie to prisidėjo ir tai, kad mano senelis labai domėjosi istorija, tai neišvengiamai palietė ir mane. Aukšti tikslai – dievui, tėvynei, artimui – jie vėliau atsikartojo ir įsijungus į skautų judėjimą. Riterystės idėjos, garbės kodeksas – gyvenime tai visada yra su manimi, nesvarbu ar atsispirsim nuo viduramžių Europos riterių ar Japonų samurajų. Tai ne tik įdomu, manau, kad tai turi būti kiekvieno vyro širdyje.
– Ar planuojate vizitą, tai yra, ką norite būtinai pamatyti, patirti Japonijoje?
– Man įdomu viskas! Turiu daug puikių draugų, kurie socialiniuose tinkluose jau susiuntė sąrašus, ką turiu pamatyti. Laiko nebus daug, bet noriu pavažinėti aplink Tokiją, mane visada labai traukia gamta, tai pat noriu išbandyti tikrą japonišką sūkurinę vonią – jie juk jos išradėjai. Nepaminėjau muziejų – girdėjau, kad jie labai įspūdingi. Norų daug, tik nežinau, kaip viską spėsiu.
– Prieš išvažiuodamas pasirodysite Palangoje jau legenda tapusioje D.Ibelhauptaitės režisuotoje G. Puccini operoje „Bohema“. Esate sakęs, kad ji turi fantastinę aurą – kuo ji jums ypatinga?
– Pirmiausia tuo, kad joje randu tai, kas aktualu. Ši opera primena, kad net ir neturėdamas pinigų – gali rasti džiaugsmo, būti laimingas. „Bohemos“ veiksmas sukasi apie skurdžius menininkus, bet jie žaismingi, kiek vėjavaikiški, besidžiaugiantys vienas kitu, smulkmenomis.. Ir pats kaip operos solistas galiu kažkiek tapatintis – stengiuosi sugerti aplink esančių žmonių žinias, išnaudoti jų kompaniją, jų gebėjimą džiaugtis tuo, kas daroma. „Bohemos“ tematika man artima.
– Kokį įspūdį jums paliko klaipėdietiška šios operos reinkarnacija? Kas buvo jos didžiausia stiprybė?
– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro žmonės man pasirodė nesugadinti komercijos, labai žingeidūs, entuziastingi. Įspūdį paliko jaunas, energingas vadovas Jonas Sakalauskas, toks pat jaunatviškas kolektyvas.
Dirbdamas ten jutau azartą, buvo justi siekis „Bohemą“ pastatyti labai gerai, atskleisti kitas jos spalvas. Visa tai – geras pamatas puikiems rezultatams.
