Pirmąją Lietuvos merginų roko grupę gruzinai palaikė vyrais

  Nuo tokių staigių judesių sąnariai išsinertų 30-metei, bet J.Dineikaitė net nepailso ir, salei ošiant, kvatojo kartu su visais.

  Žaibiškai atkapstėme archyvus ir movėme į Žirmūnus pas J.Dineikaitę į namus, kad pamatytume, iš kokios neįveikiamos medžiagos sutverta ši unikali moteris.

  „Gerus kvailiojimo genus gavau iš savo tėvelio, 1900 metais Rygoje gimusio tarpukario aktoriaus Viktoro Dineikos“, – sakė roko močiute pagarbiai tituluojama muzikantė.

  Kukliame butelyje apstulbino juodas it smala senovinis „H. Meklenburg“ pianinas ir istorinių nuotraukų kaugės, nors mūsų akys ieškojo bosinės gitaros, su kurią J. Dineikaitė „išdavė“ smuiką.

  „Mano tėvas buvo Kauno dramos teatro veteranas, rimtas ir išsilavinęs žmogus, bet jis irgi mėgo žaisti: 1924 metais įkūrė muzikos grupę trenktu pavadinimu „Dzindzidrimdzi ir porai metų su ta grupe išrūko koncertuoti į Ameriką.

   Vėliau tėvelis kartu su Juozu Sipariu ( aktoriaus Sauliaus Sipario senelis), Jurgiu Petrausku, Juliumi Duršlioku, Henriku Kačinsku ir Juozu Lupeika subūrė dar vieną grupę „Linksmieji broliai“. Manau, kad jie gyveno nenuobodžiai ir aš paveldėjau tą patį poreikį – muzikoje laužyti taisykles ir pokštauti“, – smagiai pasakojo J.Dineikaitė.

Dvarininkaitė iš Laisvės alėjos

  Humoras Viktorui Dineikai buvo reikalingas it oras ir pasireikšdavo net kritinėse situacijose.

  „Prasidėjo karas, visi tėvų pažįstami tarėsi, ką daryt, – ar bėgt į Vakarus, ar laukti. Mano tėveliai su Kipro Petrausko šeima ir kitais draugais sėdi mūsų namuose, nerimauja, baiminasi, kas bus, jeigu bėgs, ir kas nutiks, jeigu pasiliks. Tėvelis užsivertė 50 gramų ir šaiposi: „Viskas šūdas prieš Dievo valią: tas pats nutiks, ar bėgsi, ar pasiliksi“. Ir ramiai fotelyje užmigo visiems smarkiai besinervinant“, – epizodą iš savo vaikystės prisiminė Jūratė.

  Šeimoje Jūratė buvo trečia duktė. Jos motina Sofija Kirkylaitė buvo kilusi iš dvarininkų šeimos. Senelis Antanas Kirkyla ir močiutė Ona Kirkylienė – bajorai iš Biržų.

  „Kai tėvelis vedė mano mamą, jam irgi buvo suteiktas bajoro titulas. Mama buvo kilusi iš elitinės šeimos – mokiusis dailės, apsiskaičiusi, gerų manierų, rami, maloni ir švelni. Judviejų santuoka buvo tobula. Šeimoje tėvelis buvo įstabus, o jo auklėjimas – logiškas. Neatsimenu nė vienos tėvų pastabos ar draudimo pakeltu balsu. Kai trejų metų vaikas sėdi prie balta staltiese dengto stalo kartu su gerų manierų humaniškais suaugusiais, aplinka auklėja be jokių pamokslų. Mes, dukros, augdamos jautėme pagarbų suaugusiųjų elgesį ir elgėmės taip pat“, – kalbėjo Jūratė.

  Tais laikais buvo madinga suteikti vaikams tris vardus.

  „Pirmas vardas turėdavo būti lietuviškas, antras vakarietiškas tam atvejui, jeigu ko nors pasieksi savo profesijoje, tapsi garsi, todėl reikia turėti lengvai ištariamą vardą, kurį pajėgtų ištarti užsieniečiai. O trečias vardas turėjo būti šventas. Todėl aš vadinuosi Jūrate Viktorija Rita“, – nusijuokė muzikantė.

  Po tris vardus gavo ir abi jos vyresnės seserys.

  Duktė sako, kad tėvai visoms trims seserims įteikė didelę dovaną.

  „Jie dovanojo mums tris vertybes, kurių negalėjo atimti nei karas, nei vokiečiai, nei sovietų okupacija: meilę Dievui, meilę Tėvynei ir muzikai, o ne pinigams“, – kalbėjo muzikantė.

  J.Dineikaitei labai įstrigo mamos pamokymas.

  „Mano mama sykį ištarė: „ Niekada nieko nenurodinėk kitam žmogui, nes tas žmogus už tave gali būti įdomesnis“, – vertingą pamoką visam gyvenimui įsidėmėjo duktė.

Trimetė traukė: „Moterų daug bučiavau“

  Kokia svarbi muzika buvo šeimos gyvenime, rodo epizodas, kaip per karą mama penkiametei dukteriai ieškojo muzikos mokytojos.

  „Bombos krenta, o mūsų mama svarsto: „Žūsim tai žūsim, bet, jeigu dabar nepradėsi groti, tai po karo tave mokyti groti pianinu bus per vėlu. Ir nuvedė mane pas mokytoją Hansen, kuri vėliau dėstė Kauno konservatorijoje“, – pasakojo J.Dineikaitė.

  Tačiau pianinas nebuvo mergaitės svajonė. Į Lietuvą iš Maskvos atvažiavo dirbti smuikininkas iš Maskvos Aleksandras Livontas, 1944 metais baigęs studijas Davido Oistracho klasėje Maskvos konservatorijoje.

  „Jis buvo paskirtas dėstyti Kaune. Kol gavo butą, apsistojo mūsų namuose ir aš atsidūriau šalia žvaigždės. Buvo nepaprastai talentingas ir priviliojo mane smuikuoti. Man sekėsi gerai, bet smuikuodama vis prisimindavau, ko iš tikrųjų troškau“, – prisipažino J. Dineikaitė.

  Kai mergaitė buvo vos trejų metų, ji išgirdo dainuojantį Antaną Šabaniauską.

  „Tai buvo dainos „Tango notturno“ ir „Paskutinį sekmadienį“. Išmokau akimirksniu ir, vaikščiodama po namus, traukiau: „Moterų daug bučiavau...“. Suaugusieji šypsojosi, o aš visa širdimi jutau, kad tango yra mano muzika. Šitas intuityvus suvokimas, ko man iš tikrųjų reikia, niekada nepaliko“, – kalbėjo roko grupės įkūrėja.

  Kai tėvai 1949 metais iš Kauno persikėlė į Vilnių, Jūratė ėmė studijuoti smuiko specialybę tuometėje Vilniaus konservatorijoje.

  „Po pirmojo kurso Balys Dvarionas pasodino mane į simfoninį orkestrą. O mano kursui dėstęs Eugenijus Paulauskas barėsi: „Kur tavo protas? Turėdama tokių gabumų smuikui, galėtum soliste tapti, o nuėjai į orkestrą“, – pasakojo apie dėstytojo pasipiktinimą buvusi studentė.

  Nors J.Dineikaitė tapo Lietuvos simfoninio orkestro smuikininke, po dešimties metų ryžosi palikti garbingą kolektyvą. Aplinkiniai niekaip negalėjo suprasti, kaip galima savo noru išeiti iš prestižinio orkestro.

  „Tam labai turėjo įtakos smuikininkas Danielius Pomerancas. Labai gražiai grojo „Versalio“ restorane Kaune ir suprato mano pamišimą dėl tango. Kai atėjau groti į simfoninį orkestrą Vilniuje, iš džiaugsmo vos nepašokau – ten sėdėjo D. Pomerancas. Per pertrauką priėjo prie manęs ir tiesiai po ausimi groja man „Paskutinį sekmadienį“. Orkestre – 60 vyrų. Jie rėkia: „Pomerancui žilė galvon – velnias uodegon!“. O Danielius tyčia nesako, kad pažįsta mane nuo vaikystės ir žino, kad mano vertybių skalėje tango yra svarbesnis už smuiką“, – nusišypsojo būsimoji rokerė.

(Svinguojančio orkestro manierą tarpukario Lietuvos mažojoje scenoje labiausiai atitiko smuikininko Danieliaus Pomeranco (1904-1981) „džiazbandas“, paprastai grodavęs menininkų buveinėje – „Konrado“ kavinėje Kaune. Pomerancas mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje Izaoko Vildmano-Zaidmano klasėje,studijavo Berlyno konservatorijoje profesoriaus Willy Hesso klasėje. Vienoje lankė žymaus smuikininko virtuozo Bronisławo Hubermano meistriškumo pamokas. Berlyne vakarais grojo kavinėse ir viename populiariausių to meto Europoje Mareko Weberio orkestre. Apie 1933 m. grįžęs į Kauną Pomerancas subūrė multiinstrumentininkų ansamblį, kuris grojo „Konrado“ ir „Monikos“ kavinėse, netrukus meistriškumu ėmė varžytis su garsiuoju“Hofmeklerbandu“. Kavinėse Pomerancas mėgo smuikuoti solo, griežė bemaž visą populiariąją smuiko klasiką, stebino klausytojus virtuoziškais pasažais bei improvizacijomis, meistriškai ).

  1965 metų pabaigoje Jūratė ištekėjo už simfoniniame orkestre grojusio smuikininko Ričardo Bagdono ir apsigyveno Žirmūnuose.

  „Kaimynė dirbo Profsąjungų kultūros rūmuose ir pažinojo meno vadovą Ričardą Savicką, kurio svajonė, kaip ir mano, buvo groti tokią muziką, kuri įsiminė iš filmo „Džiaze tik merginos“, – pasakojo būsimoji merginų grupės „Bitės“ vadovė.

  Jos vyras irgi puikiai suprato žmonos svajonę ir ją palaikė.

  „Vyras nestabdė mano polėkio. Naktimis mes kalbėdavomės apie džiazą, o vėliau, kai jau buvo suburta muzikuojančių merginų kolektyvas „Bitės“ ir buvome pakviestos koncertuoti į prestižinį „Erfurto“ restoraną, skirtą užsieniečiams ir vietinei nomenklatūrai, Ričardas vakarais prižiūrėjo vaikus, nes man tik tada prasidėdavo darbas“, – pasakojo modernios muzikos gerbėja.

  „Bičių“ karjera nesiklostė labai lengvai, nes reikėjo laviruoti tarp daugybės idiotiškų taisyklių .

  „Pradžia buvo sudėtinga. Mūsų roko grupė susibūrė 1965 metais, bet iš pradžių grodavome Profsąjungų kultūros rūmuose per bendrus koncertus arba šokių vakarus, nors nebuvome oficialiai įteisintos. Iki 1969-ųjų pasikeitė keletas dainininkių – tada dar nebuvome „susicementavusios“ kaip tikra grupė. Norėjau, kad grotume roką, o vis tekdavo imtis sovietinės estrados dainų. Kovojau dėl kito žanro“, – kalbėjo grupės įkūrėja.

   „Bitės“ grojo Vilniuje 1966-1979 metais. Tai buvo šešių merginų kolektyvas. Pirmasis pasirodymas surengtas 1966 m. birželio 16 dieną , tad dažnai ši data laikoma ir „Lietuvos roko močiutės“, „lietuviškosios Suzi Quatro“ (taip vadinama J. V. R. Dineikaitė) ir jos kolegių grojimo pradžia.

Į „Erfurtą“ veržėsi gruzinai

  Roko močiutė sakė, kad merginų grupės repertuarą tuomet sudarė lenkų grupės „Czerwone Gitary“ dainos, kurias puikiai atliko „Bičių“ vokalistė lenkaitė Česlava Vaišnytė. Buvo atliekama J.Dineikaitės kūryba, roko ritmu aranžuotos lietuvių liaudies dainos ir perdainuotos Vakarų roko muzikos.

  Grupės branduolį sudarė Irina Andrejeva (elektriniai vargonai), Č.Vaišnytė (ritminė gitara, pritariamasis balsas ir saksofonas), Aušra Juknevičiūtė, kuri niekur nesimokiusi būgnuoti, grupėje mušdavo būtent būgnus, Agnė Šimkutė, labai greitai išmokusi groti solo gitara, ir J.Dineikaitė, vietoj smuiko pasiėmusi boso gitarą ir atlikdavusi vokalo partijas.

   „Kai į grupę atėjusią Aušrą pasodinau prie būgnų ir padaviau jai lazdeles, ji manęs paklausė: „Ką man dabar daryti?“ Sakau: „Pati nežinau, bet bandyk.“ Ir ji pabandė. Buvo puiki būgnininkė, – prisiminė „Bičių“ lyderė. – Man įvaldyti boso gitarą buvo visai paprasta. Smuikininkei tai nėra sunku – gitara kaip apsuktas aukštyn kojom smuikas, stygos juk tos pačios“, – vaizdingai pasakojo roko garbintoja.

  Jūratė paprašė būtinai paminėti anapilin iškeliavusią Č.Vaišnytę, pritariamąjį vokalą.

  „Ji tikrai buvo ypatinga“, – kalbėjo „Bičių“ grupės įkūrėja.

  Sykį, kai merginų kolektyvas sulindo į kelnes ir pasipuošė žaisliniais akiniais su prikabintomis stambiomis nosimis, įvyko konfliktas tarp juodaakių svečių ir „Erfurto“ restorano apsaugos.

  „Mes prieš pusę metų pirkome bilietus pasiklausyti grojančių merginų, o jūs mus apgavote: scenoje groja vyrai“, – piktinosi gruzinai, bet buvo nuraminti, kad merginos – tikros.

  Iš kurioziškų roko merginų nuotykių pats absurdiškiausias nutiko Rusnėje.

  Apie 1968 metus šiame žvejų miestelyje buvo numatytas koncertas su bilietais. Prie Kuršių marių turėjo iš Vilniaus turėjo vykti Profsąjungų rūmų keli kolektyvai – choras, tautinių šokių ansamblis, vokalistų duetas, o paskutines dvi dainas turėjo sugroti ir padainuoti „Bitės“.

  Bet paaiškėjo, kad dėl visokių priežasčių visi skelbimuose surašyti kolektyvai važiuoti į Rusnę negali.

  „Mums sako, kad turėsime „atlaikyti“ visą koncertą. Visą kelią repetavome ir sudarinėjome programą, o, atvažiavusios į Rusnę, netekome žado: skelbimuose buvo parašyta, kad koncertuoti atvyksta „The Beatles“.

  „Ką tada darėte?“ – pasiteiravau.

  „Pirmiausia lakstėme po miestelį ir plėšėme nuo stulpų skelbimus, o paskui scenoje atsiprašėme, kad esame ne iš Didžiosios Britanijos. Bet mums plojo nė kiek ne menkiau“, – nusijuokė Jūratė.

  J.Dineikaitė sakė, kad niekada sąmoningai nekovojo prieš sovietų valdžią.

  „Mano gyvenimas buvo muzika. Nuo politikos stengiausi laikytis nuošalyje, bet vistiek pakliuvome. „Bičių“ politinė „nuodėmė“ buvo, kad drįsome viešai sudainuoti lietuvišką dainą „Ant kalno mūrai“.

  Parašiau šiai dainai orkestruotę. Buvo pavasaris, „Erfurto“ restorano langai atidaryti. Ir mes penkios užtraukėme „Ant kalno mūrai“. Subėgo visi padavėjai, stovėjo suakmenėję. Jie mums nieko nesakė, bet išraiška buvo iškalbinga. Visa publika su mumis kartu dainuoja, rėkia, pažiūrėjome pro langą – gatvėje pilna prisirinkę žmonių, kurie taip pat dainuoja kartu su mumis. Buvo pasiekta neįtikėtina ekstazė“, -, pasakojo Jūratė.

  Tačiau netrukus atėjo atpildas. Kai J.Dineikaitės bute viename kambaryje sugedo šviestuvas, pritvirtintas prie lubų, ir šeima išsikvietė elektriką, šis labai nustebo, kad, atjungus elektrą, šviestuvas vistiek dega. Patikrinęs rozetėse rado pasiklausymo įrangą.

  Jūratė aptiko namuose sudraskytų vokų, nes jiems retsykiais parašydavo dėdė iš Amerikos.

  „Tarp 1967-1969 metų buvo uždrausta Vytauto Kernagio daina „Sirpsta vyšnios Suvalkijoje“. Jis davė man rankraštį ir paprašė saugiai padėti. Tą naktį krėtė ne tik mano butą, bet ir Benjamino Gorbulskio ir dar septynių žmonių. Kai gerokai vėliau apie tai papasakojau V. Kernagiui, jis pajuokavo, kad jo rankraštis buvo patekęs į pačią nesaugiausią Vilniaus slėptuvę“, – pasakojo Jūratė.

  Iš kompozitoriaus B.Gorbulskio namų kratos darytojai tą pačią naktį buvo išnešę brangią garso aparatūrą.

  „B.Gorbulskis turėjo vardą, tai nuėjo į KGB rūmus ir pareikalavo atiduoti, nes pagrasino, kad ištrimituos apie tą įvykį visiems, kuriems tik gali. Iš manęs irgi išnešė patefoną, bet ieškoti bijojau“, – prisipažino roko grupės įkūrėja.

Užsienio žurnalistai užtraukė grėsmę

  Alyvos į ugnį kliūstelėjo užsienio spaudos dėmesys roką dainuojančių lietuvių merginų grupei. Amerikos ir Vakarų Europos laikraščiuose pasirodžiusios publikacijos apie rokeres lietuvaites, kurios dėl vertimo klaidų iš „Bičių“ tapo „Vapsvomis“ („Wasp“), rimtai užrūstino saugumo pareigūnus. Paskutinis lašas buvo iškvietimas merginoms koncertuoti Amerikoje.

  „Bitėms“ buvo uždrausta bet kokia koncertinė veikla, kolektyvas išvaikytas. Bet aš vis tiek subūriau kitą grupę. Pavadinau ją „Rizika“, – sakė roko muzikos atlikėja.

  J.Dineikaitė sako, kad geriausią savo muzikinės veiklos įvertinimą ji išgirdo a.a. Leonido Donskio TV laidoje „Be pykčio“.

  „Jis rodė laidoje lietuviškų roko grupių nuotraukas ir pasakė: „Šitos grupės buvo pirmas žingsnis į Baltijos kelią“. „Bičių“ grupės uždarymas man asmeniškai buvo labai skausmingas, bet dabar aiškiai suprantu, kad jis žymėjo KGB epochos žlugimą, o mes, jaunos merginos, prie to prisidėjome „, – sakė 80-metė merginų roko grupės įkūrėja.