Kristina pasakoja užaugusi šaunių, apsiskaičiusių inteligentų šeimoje, kurioje, kaip ir daugelyje ano meto šeimų, auklėjimas „beržine koše“ buvo visiškai suprantamas ir pozityviai vertinamas dalykas. „Aš sąmoningai niekada neperkėliau savo šeimos patirties bei auklėjimo mušimu į savo šeimą“, – prisipažįsta Kristina ir priduria, kad atsiradus savų vaikų, pamatė, jog su jais ėmė elgtis taip pat, kaip vaikystėje tėvai elgėsi su ja pačia.
„Esu mušta ir mušusi“, – prisipažįsta aktorė ir paaiškina, jog šias patirtis laiko itin skaudžiomis bei nuoširdžiai nesuprantanti tarsi besididžiuojančių vaikystėje patirtu auklėjamuoju smurtu: „ne kartą teko girdėti žmones tarsi su pasididžiavimu sakant „mane tėvai mušė ir štai, žiūrėkite, koks šaunus žmogus užaugau“, aš kaip tik noriu pasakyti, kad mane mušė, bet aš esu tikrai ne tokia, kokia būčiau norėjusi užaugti, o tam, kad pasikeisčiau, reikėjo ne tik daug darbo su savimi, bet ir psichologų pagalbos“.
Kristina pasakoja, jog pliaukštelėjusi savo dukroms suvokė, kad net nenorėdama to daryti, atsidūrusi bejėgiškoje situacijoje, vis tiek nesąmoningai iš karto reaguoja smurtu. Keletą kartų susidūrusi su šia situacija iš pradžių aktorė ėmė ieškoti efektyvių vaikų drausminimo ir auklėjimo būdų, metodikų bei visomis išgalėmis stengėsi nebeatsidurti bejėgiškumo būsenoje. „Galų gale – dalijasi Kristina – priėjau prie išvados, kad, patyręs auklėjamąjį smurtą, žmogus turi labai daug dirbti su savimi, aiškintis tam, kad ateitų ramybė, gebėjimas kitaip pažvelgti į situaciją. Aš vis dar nuolat dirbu su savimi“, – pripažįsta.
Augantys vaikai kartu augina ir tėvus, o tas augimas sujudina žmones iš pagrindų, pažadina tą juodulį, kuris kiekviename tūno atsiradęs dar tuomet, kai vaikystėje kažkas buvo ne taip, kaip reikėjo: tai gali būti smurtas, patyčios, nepriteklius. „Kiekvienas mes atsinešame tarsi antspaudus iš vaikystės, kurie anksčiau ar vėliau pradeda lįsti į paviršių“, – savo atradimais dalijasi K. Savickytė. Ir apskritai, šiame gyvenimo etape manau, kad didžioji tėvų bėda auklėjant vaikus yra per dideli lūkesčiai. Į vaiką reikia žiūrėti ir matyti, koks ir kas jis iš tiesų yra. Kai atsipalaiduoji nuo lūkesčių ir leidi vaikui būti vaiku, kyla mažiau problemų, ateina ramybė. Tėvų bejėgiškumas, o dažnai ir auklėjamasis smurtas ateina iš to, jog tikimės, kad vaikas kažką padarys, vienaip ar kitaip elgsis. Taigi didžiausias ir svarbiausias dalykas norint suvaldyti auklėjamąjį smurtą prieš vaikus yra suvaldyti lūkesčiai“, – išmintingu patarimu pokalbį baigia Kristina.
