Tada Stasys jau buvo garsus estradinių dainų tekstų autorius. Dainos, parašytos pagal jo eilėraščius, buvo nuolat transliuojamos per radiją bei šventinius televizijos koncertus. Savaitraštyje jis rašė apie muzikines laidas.
Estrados patologiškai nemėgau ir sykį bendradarbiams karikatūristui a.a. Zenonui Šteiniui ir Ramutei Adomaitytei, kuri kūrė prozos tekstus ir ironizuodavo, kad rašytojas Juozas Aputis nekenčia visų rašančių moterų, juokais pliurptelėjau, kad kitą savaitę parašysiu tokį saldų tekstą kaip poetas S.Žlibinas.
Gėda pelėda atgaline data
Juokelis bendradarbiams pasirodė pasipūtėliškas ir kažkuris – irgi juokais – garsiai perpasakojo visai „Kalba Vilnius“ redakcijai, ką sau leidžia vos atėjus piemenė. Stasys nieko man nesakė, bet draugiška šypsena kiton stalo pusėn kuriam laikui pranyko. Ilgokai buvo nesmagu, kad nevaldau liežuvio, o po 38-erių metų netyčia iškrėčiau jam dar vieną kiaulystę: knygoje „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ rašydama apie „Kalba Vilnius“ laikus, išsiblaškiusi sugebėjau S.Žlibiną pavadinti ne poetu ir dainų tekstų autoriumi, o kompozitoriumi!
Nei knygos redaktoriai, nei aš klaidos nepastebėjome, bet kažkas iš skaitytojų apie ją man parašė likus dviem dienoms iki interviu su Stasiu. Šis idiotiškas apsirikimas buvo toks nemalonus, kad vos išdrįsau eiti kalbėtis.
80 metų sulaukęs Stasys Žlibinas pasitiko slidžios Obelų gatvės gale, laidė tokius pačius juokelius, o jo šypsena švietė iš už puskilometrio. Jis buvo iš anksto sukrovęs ant stalo visus apdovanojimus ir medalius – 2004 metais gautą LDK Gedimino ordino Karininko kryžių, LATGA'A Aukso žvaigždę, septynių kompozitoriaus S.Šimkaus premijų raštus už populiariausias metų dainas, Rietavo ir Elektrėnų garbės piliečio pažymėjimus ir dar visokiausių pagarbos ženklų, susikaupusių per ilgus metus.
Šie medaliai ir garbės raštai smagiai atrodė sodo name.
Jo žmona Valerija, kuri garsėjo tobulos, valdingos, puikiai vairuojančios ir gerai gaminančios žmonos legenda, jau čirškino kepsnius ir diktavo vyrui, ką ir kaip jis privalo daryti, kai ateina svečiai. Lygiai taip pat, kaip ir prieš pusę šimtmečio. Šitos ceremonijos yra būtinos, nes priklauso sentimentų sričiai.
Tėvų neteko septintoje klasėje
Apgaulingas S.Žlibino linksmumas ir „poniškumas“ anais laikais neleido man nė pamanyti, kad jis buvo visiškas našlaitis ir į žmones išsimušė sunkiai vargdamas. Rietave gyvenusi šeima jo paauglystės metais patyrė baisių sukrėtimų.
Tėvas Bronislovas mirė 1950 metais, o po dvejų metų susirgo ir nuo plaučių uždegimo mirė mama Stasė. Sūnui buvo vos 14 metų, o jaunesnei sesutei – septyneri.
„Tėvas dirbo „zimagoru“ ( juodadarbis, – Lietuvių kalbos žodynas) ir kasdavo griovius, menkai tepavalgydavo ir jį užpuolė skrandžio ligos. Mamą pražudė uždegimas, nes vaistų nebuvo. Jeigu ne mokytojai, mes būtume atsidūrę beviltiškoje situacijoje, nes likome su sena močiute“, – pasakojo S.Žlibinas.
Slėpėsi nuo skausmo Oginskių alėjoje
Kai berniukui pranešė, kad mirė tėvas, Stasys rengėsi laikyti geografijos egzaminą, kad būtų perkeltas į aukštesnę klasę.
„Jau buvau viską susirašęs ant lapo ir pasirengęs atsakinėti. Man pranešė apie netektį ir sako, kad galiu eiti iš klasės ir egzamino nelaikyti. Smūgis buvo toks stiprus, kad pasakiau, jog pirmiau išlaikysiu egzaminą, o tik tada eisiu namo“, – pasakojo Stasys.
Po egzamino berniukas nedrįso grįžti į namus, nes jį kaustė netekties siaubas.
„Bijojau pamatyti negyvą tėvą, nes maniau, kad neištversiu. Nubėgau į Rietavo parką, visą dieną vaikščiojau po Oginskių alėją pirmyn atgal ir tik pavakariais išdrįsau pareiti. Grįžęs sužinojau, kad mirties dieną tėvas, kuris dėl ligos jau nebepajėgė vaikščioti, atsikėlė iš patalo, apsirengė geriausiais rūbais ir tik tada išėjo visam laikui“, – atsiduso sūnus.
Įkrito į duobę kapinėse
Po poros metų pasiligojus mamai, jos slaugyti buvo atėjusi motinos sesuo, vaikų teta Ieva, kuri gyveno netoliese.
„Grįžtu iš mokyklos, sesutė rauda, o mūsų teta , uždegusi žvakę, viena ranka prilaiko marinamos mamos galvą. Pamačiusi mane, mama nustumia sesers ranką ir sėdasi. Aš mostu nubraukiu žvakę, ji pasikelia ant alkūnių ir sako savo seseriai Ievai: „Žiema bus šalta. Mirties ir sūnaus akivaizdoje sakau, kad esi skolinga man vežimą malkų. Kai išeisiu, privalai malkas atvežti mano vaikams“. Iki šiol negaliu suvokti, iš kur ji rado jėgų paskutinį kartą pasirūpinti savo vaikais“, – atsiduso sūnus.
Stasio mama anapilin išėjo žiemą. Sušalę duobės grumstai buvo slidūs, ir berniukas, pildamas žemę ant motinos karsto, paslydo ir įkrito į duobę.
„Patyrimas buvo kraupus. Ašaros byra, verkiu mamos ir niekaip negaliu išlipti, nes duobė per gili. Kraštai tokie slidūs, kad duobkasiai ir laidotuvininkai nepajėgia manęs iškelti. Patyriau tokį sukrėtimą, kad ilgus metus negalėjau atsigauti“, – tyliai pasakojo S.Žlibinas.
Mamos netekęs paauglys po laidotuvių buvo pakviestas šiek tiek paviešėti pas kitą motinos seserį, gyvenančią Klaipėdoje, kad aprimtų jo nervai.
„Lyg tyčia teta gyveno netoli kapinių ir kiekvieną dieną pro jos namus eidavo giedantys laidotuvininkai. Tais metais supratau, kad daugiau niekada negalėsiu klausyti gedulingos muzikos“, – atvirai prisipažino Stasys.
Mokytojai šelpė ir globojo
Dainų autorius sako, kad jį išgelbėjo pedagogai, o ne giminės.
„Mane iškart priėmė į mokyklos chemijos kabinetą plauti mėgintuvėlių, kad nemirtume badu, o Rietavo kultūros skyriaus vedėjas Juozas Gaidulis paskyrė mane vaikų bibliotekos vedėju, nors aš dar nė paso neturėjau. Sykį atėjo patikrinti, kaip man sekasi bibliotekininkėms „vadovauti“, ir mato, kaip jos, sumetusios kapeikų, varo mane į parduotuvę maisto parnešti“, – juokdamasis pasakojo S.Žlibinas.
Išsigandęs, kad moteriškės jauną vaikį užjodys, jo darbdavys išsiuntė Stasį dirbti nuošalesnėje Budrikių bibliotekoje.
„Budrikių apylinkės tarybos sekretoriumi dirbo senukas Lečas ir turėjo smuiką. Apylinkės taryba ir biblioteka su skaitykla glaudėsi viename pastate. Tas smuikas buvo didžioji mano laimė. Senukas leido man juo džyrinti ir net savaitgaliais groti šokiams, kad nors kiek užsidirbčiau ir nevaikščiočiau alkanas, nes uždirbti reikėjo ne tik sau, bet ir močiutei su sesute“, – dėkingas kalbėjo S.Žlibinas.
Dainų autorius iki šiol bendrauja su daugiavaikės Mikalauskų šeimos giminėmis, nes ši dešimt vaikų auginusi šeima jam yra padėjusi, kai nuolat alkanas Stasys lankė mokyklą.
Į Vilnių išsiuntė sumetę pinigų
Kai S.Žlibinas baigė vidurinę mokyklą, jam pasiūlė dirbti Rietavo parko direktoriumi, bet mokytojai, įvertinę jo gabumus, įsakmiai liepė važiuoti Vilniun, stoti į universitetą ir studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
„Labiausiai buvau dėkingas itin išsilavinusiai auklėtojai Karolinai Jurkutei, kurios namuose Žemaičių Kalvarijoje buvo lankęsis Vytautas Mačernis, Bernardas Brazdžionis, Juozas Miltinis.
Ji turėjo didžiulę biblioteką ir leisdavo man skaityti ten esančias ir sovietiniais laikais jau draudžiamas knygas, o leidinį „Meno filosofija“, kuriame buvo prirašinėta V.Mačernio pastabų, dovanojo man išvažiuojant į Vilnių“, – nostalgiškai pasakojo S.Žlibinas.
Mokytojai savo auklėtiniui sumetė pinigų ir nuolat šelpdavo, kai jis grįždavo į gimtinę.
„Gyvenimas suveda žmones ir aš tikiu, kad atsitiktinių dalykų nebūna“, – sakė S.Žlibinas.
Šiuos žodžius jis pasakė apie Norbertą Vėlių, kuris mokėsi Laukuvos mokykloje. Laukuvos ir Rietavo vidurinės mokyklos nuolat varžydavosi tarpusavyje, rengdavo literatūrinius konkursus.
„Norberto Vėliaus duktė Rūta Vėliūtė po daugelio metų iliustravo mano poezijos rinktinę „Tu mums viena“ . Rūta ir mano duktė Eglė dabar dirba Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, tik viena tapo dailininke, o kita – muzike. Aš tikiu, kad tokie dalykai nutinka ne šiaip sau, nes mieli žmonės niekur nepasitraukia“, – kalbėjo S.Žlibinas.
Naudojosi V. Mykolaičio-Putino knygomis
Studijų metais S.Žlibino kurso draugė buvo rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino brolio duktė Janina Mykolaitytė.
„Ji buvo labai panaši į garsųjį rašytoją. Šiek tiek jai patikau, nes jau buvau pradėjęs spausdinti eilėraščius. Be, to, neblogai atrodžiau – garbanos buvo vešlios“, – nusijuokė dainų tekstų autorius.
Studijų draugė mielai kviesdavosi Stasį į garsaus dėdės butą tuometėje Liepos 21-osios gatvėje ir skolindavo jam knygų iš turtingos bibliotekos.
Vėliau Janina ištekėjo už Vilniaus universiteto komjaunimo sekretoriaus Jono Bielinio, kuris garsėjo kaip itin aktyvus organizacijos vadovas.
Vos „nesudegė“ per Vengrijos įvykius
1956 metais Tauro bendrabutyje gyvenantys studentai nutarė atšvęsti Vėlines ir Rasų kapinėse prie tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus kapo sudainuoti patriotinių dainų.
Tačiau šis sumanymas sutapo su tuo metu prasidėjusiais pasipriešinimo įvykiais Vengrijoje ir jų kontekste Vilniaus universiteto vadovybė į studentų akciją reagavo labai griežtai.
„Mudu su kurso draugu Jonu Endriukaičiu į Vėlinių šventimą kapinėse pavėlavome, nes buvome kine. Atėję vėliau, išvydome, kad aplink pilna sunkvežimių su kareiviais, kurių dar nebuvo, kai prie Basanavičiaus kapo rinkosi kurso draugai. Iš toliau matėme, kaip komjaunimo veikėjai Vladas Andrijauskas, Algis Daunoravičius, Jonas Bielinis traukia „Lietuvą brangi“, bet į bloknotus žymisi, kas susirinko. Šiek tiek pastovėję, ėmėme raginti kitus dingti iš kapinių, bet vistiek buvome apskųsti universiteto vadovybei. Tai buvo tikras siaubas, nes baimė išlėkti iš universiteto buvo nežmoniška“, – net sudrebėjo pasakodamas apie šį įvykį S.Žlibinas.
Vaikinas apsisprendė kitą rytą pats nueiti į universiteto partkomą ir pasakyti, kad Rasų kapinėse Vėlinių vakarą buvo melstis už abu mirusius tėvus, nes parvažiuoti prie jų kapų Rietave neturi pinigų.
„Partiečiams net akys sublizgo: klausinėja, kas dar stovėjo prie Basanavičiaus kapo, o aš vardiju tik aktyvius komjaunuolius. Išvardytųjų iš universiteto neišmetė, nes jie užduotį atlikinėjo, bet didelę grupę žmonių iš universiteto pašalino“, – pasakojo S.Žlibinas.
Išgarsėjo daina „Elektrėnų žiburiai“
S.Žlibinas jau dirbo „Tiesos“ redakcijoje, kai tame pačiame laikraštyje dirbęs kolega Julius Keršys paklausė jo, ar Stasys negalėtų parašyti kokio eilėraštuko apie Elektrėnus. Tekstas buvo išspausdintas žinybiniame laikraštyje „Elektrėnų statybininkas“.
„Parašiau ir pamiršau, bet nežinojau, kad Lietuvos kompozitorių sąjunga globoja Elektrėnų statybas ir laikraštėlį. Eduardas Balsys, pasirodo, parašė muziką tam mano tekstui, bet man to niekas nepasakė“, – pasakojo teksto autorius.
Kompozitorių sąjungos sekretorė paskambino S.Žlibinui ir pranešė, kad reikia važiuoti į Elektrėnus, nes bus koncertas, bet poetas nesusiejo to kvietimo su parašytu eilėraščiu.
„Buvau nežmoniškai apstulbęs, kai scenoje išgirdau „Elektrėnų žiburius“. Dainą atliko Jonas Mašanauskas. O prieš tai pranešėja paskelbė, kad muzikos autorius E.Balsys, o teksto kūrėjas – Stasys Žlibinas. Bet juokingiausia buvo, kai ji pasakė, kad dainos žodžius parašė Elektrėnų statytojas. Po visko atsistojęs paaiškinau, kad mūryti nemoku, o mano plyta galėtų būti šis eilėraštis, netikėtai virtęs daina“, – atsiminė kūrėjas.
Dainos premjera baigėsi komiškai
Kai salė Elektrėnuose negalėjo sustoti plojusi, šaukusi ir džiūgavusi, vienas „įsilinksminęs“ klausytojas išsiveržė į priekį ir pasakė „sukrečiančią“ kalbą.
„Nesuprantu, ko čia reikia tiek ploti ir džiūgauti! Pats pagalvokite, ką čia sukūrėte: „Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai!“. Ar jums niekas nesakė, kad elektrą reikia taupyti?“ – skėstelėjo rankomis klausytojas.
Salė ir dainos autoriai besijuokdami vos nenugriuvo nuo kėdžių.
Draugavo ir dirbo su daugybe muzikų
„Su kokiais kompozitoriais Jums smagiausia dirbti?“ – pasiteiravau.
„Esu dirbęs net su 43 kompozitoriais. Jie rašydavo melodijas pagal mano eiles arba prašydavo sukurti tekstus jau parašytoms melodijoms, tačiau man mieliausi yra lyriniai kūrėjai“, – sakė S.Žlibinas.
Jis bendradarbiavo su Miku Vaitkevičiumi, Vygandu Telksniu, Vytautu Juozapaičiu, Algimantu Raudonikiu, Teisučiu Makačinu, Eduardu Balsiu ir daugybe kitų gabių kūrėjų. 1984 metais S.Žlibinas yra išleidęs rinkinį „Kur tas kelelis“ – jame ir dainų tekstai, ir eilėraščiai.
Populiariausios ir nuolat iki šiol dainuojamos jo tekstais sukurtos dainos „Kur tas kelelis“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė Rasa“, „Vyšnios žydi“, „Jaunystė“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridig do“, „Berniukai“ ir, žinoma, „Elektrėnų žiburiai“.
