1959-1963 jos abi studijavo aktorinį meną tuometėje Vilniaus konservatorijoje. Nors Rūta buvo vyresnė ir studijuoti vaidybos įstojo anksčiau, profesorė Irena Vaišytė sujungė pirmą bei antrą kursą ir kai kuriuos užsiėmimus studentai lankydavo kartu.
„Su Rūtele gyvenome priešais Katedrą. Bendrabutis tada buvo įkurtas arkivyskupijos pastate. Iš pradžių kambaryje apgyvendino 14 merginų, o paskui, kai jau buvau antrame kurse, penkias iškėlė į mažesnį kambarį. Atrodė toks komfortas, kad sunku įsivaizduoti!
Ketverius metus mūsų su Rūta lovos stovėjo šalia ir mudvi patyliukais išsipasakodavome viena kitai džiaugsmus ir skaudulius. Ta draugystė buvo man labai svarbi. Rūta turėjo daugiau patirties, jau buvo baigusi muzikos mokyklą, tačiau bendravo su manimi labai šiltai, nors buvau gerokai žioplesnė“, – nuoširdžiai pasakojo diktorė.
Kitąmet sausio 21-ąją R. Staliliūnaitei būtų suėję 80 metų.
Suglumino banko darbuotojas
Sykį, kai S. Stankevičienė jau buvo išėjusi iš Lietuvos televizijos ir dirbo banke, aktorė R. Staliliūnaitė užsuko į banko poskyrį Savanorių prospekte Vilniuje ir netikėtai pamatė reklaminę skrajutę su Stasės atvaizdu.
„Rūta nudžiugo, apsidairė ir mandagiai klausia banko darbuotojos: „Ar galiu tą skrajutę pasiimti? Mudvi su Stasyte ketverius metus kartu gulėjome“. Ir staiga išvydo pasikeitusią darbuotojos veido išraišką, nes moteris nesuprato, kad Rūta kalba apie bendrabučio kaimynystę. Buvo juoko ir Rūtelei, ir tai banko darbuotojai“, – prisiminė S. Stankevičienė.
Abidvi draugės po to smagiai pakikeno iš nutikimo, tačiau jos niekada niekam nepasakojo, kad visą gyvenimą jas jungė slapta ir skausminga priesaika.
Prisiekė naktį po ligoninės gluosniu
Kai juodvi jau buvo tapusios artistėmis ir vaidino teatre, vėžiu susirgo aktorius Petras Žindulis. Jis buvo paguldytas į Kauno klinikas. Vyro būklė buvo labai sunki.
„Kolegos, norėdami palengvinti naštą artimiesiems, pasiskirstydavo, kurią naktį kuris gali pavaduoti išvargusius namiškius. Mudvi su Rūtele prie jo budėjome likus nedaug laiko iki išėjimo anapilin. Jo kančios mus taip sukrėtė, kad išėjusios naktį nesitarusios suklupome po kieme augusiu verkiančiu gluosniu, ištiesėme viena kitai rankas ir prisiekėme: jeigu kuri iš mūsų susirgs vėžiu, kita jai į ligoninę atneš nuodų, kad nereikėtų kankintis“, – prisipažino S. Stankevičienė.
Kai R.Staliliūnaitė iš tikrųjų susirgo vėžiu, Stasė ją lankė. Teatro legenda ilgai kovojo su liga, bet ilgainiui ėmė silpti.
„Ateinu į ligoninę, o Rūtelė lygiai taip pat, kaip po tuo gluosniu, tiesia į mane abi rankas ir silpnu balsu klausia: „Ar atnešei?“ Tas gailus klausimas dūrė tiesiai į širdį. Klausiu, ką turėjau atnešti, o ji sako: „Ar atsimeni mūsų priesaiką? Laikas atėjo..“
Aiškinu jai, kad tikiu Dievu ir stebuklu. Sakau, kad tada buvom jaunos ir viską įsivaizdavome kitaip, bet ji tik nusigręžė į sieną ir tyli. Po dviejų parų išėjo negrįžtamai. Slėgė jausmas, kad Rūtelė galvojo, kad ją išdaviau ir apleidau neatnešdama tų jaunystėje pažadėtų nuodų, kai taps nepakeliamai sunku“, – atsiduso draugė.
Buvo mačiusi Kapsuko teatro spektaklį
Rūtos draugystę Stasė labai vertino. Studijų metai Vilniuje būsimajai diktorei atrodė stebuklų stebuklas ir labiau išsilavinusios Rūtos bendravimas su ja teikė daug džiaugsmo.
„Stoti į konservatoriją atvažiavau iš Butrimonių kaimo trobos. Net elektros namuose mūsų šešių vaikų šeima neturėjo, o pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos. Tėvelis buvo pasienio policijos viršininkas ir jį, sovietams atėjus, ištrėmė, o mama viena laikė visus kampus. Labai džiaugiausi, kad vyresnė draugė buvo jautri, taktiška ir supratinga.
Sykį abidvi su Rūtele nuėjome į simfoninės muzikos koncertą. Žiūriu, jinai klausydamasi verkia, o aš nežinau, ką man daryti ir sutrikusi galvoju, ar irgi turėčiau ašaroti. Tačiau mano noras suprasti, sužinoti ir patirti buvo milžiniškas ir aš iš jos mokiausi ir labai stengiausi“, – apie pirmuosius gyvenimo Vilniuje kuriozus pasakojo S.Stankevičienė.
Iki studijų Vilniaus konservatorijoje Stasė tebuvo mačiusi vienintelį tuomečio Kapsuko teatro spektaklį.
Atsidūrusi tarp studentų Antano Šurnos, Regimanto Adomaičio, Reginos Kazlauskaitės, Česlovo Stonio. Zenono Buožio, Algės Savickaitės, Nijolės Mirončikaitės, Stasė jautėsi it naivi penkių brolelių seselė ir gerte gėrė tai, ką sostinė gali suteikti provincijos mergaitei.
„Jie diskutuoja, ar gerai vaidina Arnas Rosenas, o aš nežinau, kas jis toks“, – iš jaunystės nepatyrimo pasijuokė diktorė.
Paklausta, ar anų laikų konservatorijai buvo būdingos patyčios ir studentų menkinimas, S.Stankevičienė papurtė galvą.
„Galimybę studijuoti vertinome kitaip, džiaugėmės, kad esame studentai, tuo didžiavomės ir stengėmės. Nuo aštuntos ryto prasidėdavo gimnastika, fechtavimas, šokiai, o paskaitos baigdavosi dešimtą vakaro. Kiekvieną pastabą priimdavome dėkingi, kad mus moko ir pataria. Buvau laimingiausias pasaulyje žmogus, kad man teko laimė studijuoti Vilniuje“, – kalbėjo diktorė.
Ji dėkinga prisiminė ir nuoširdžius Butrimonių mokytojus, kurie patys surado mokinei informaciją, kur jai reikėtų studijuoti, o paskui įkalbinėjo jos mamą išleisti Stasę į aktorystės studijas, nes mama buvo įsitikinusi, kad aktoriai – nerimti žmonės.
„Klasės auklėtoja net pati palydėjo mane į Vilnių iki Konservatorijos, kad nepasiklysčiau“, – pasakojo dėkinga auklėtinė.
Pakeldavo sijoną patikrinti
Kai S.Stankevičienė išgirsta apie smurtą dabartinių studentų atžvilgiu, sunkiai gali patikėti.
„Jokio despotizmo studentų atžvilgiu mūsų dėstytojai nedemonstravo. Atvirkščiai – rūpinosi , kad nesusirgtume, neperšaltume ir neprarastume balso. Tiesa, dainavimo mokytoja be ceremonijų per pamoką pakeldavo merginų sijonus, kad patikrintų, ar jos dėvi šiltas flanelines kelnes“, – nusijuokė buvusi studentė.
S.Stankevičienė sako, kad niekas tokių patikrų įžeidimu nelaikydavo.
„Sutikusi gatvėje kurį nors studentą per šalčius be kepurės, dainavimo dėstytoja grūmodavo pirštu: „Į dainavimą neateik, – nemoki saugoti balso stygų!“. Bet nė sykio nebuvo nė vieno išvijusi lauk“, – pasakojo diktorė.
Su vyru išgyveno pusę šimtmečio
S.Stankevičienė sako, kad jos gyvenime esama dviejų įspūdingų datų: 57-erių metų darbo stažas ir 51-eri metai, praleisti santuokoje su tuo pačiu vyru.
Su Vladu Stankevičiumi, žurnalistu, dirbusiu Kauno radijo vyriausiuoju redaktoriumi, jauna mergina susipažino 1966 metais stovykloje menininkams prie Kauno marių.
“Atvažiavo ten Vytautas Barauskas, tuometis „Jaunimo gretų“ redaktorius, Juozas Kuolelis, Radijo ir televizijos komiteto vadovas, ir Vladas Stankevičius iš radiofono Kaune. V. Barauskas pačiupo mane už alkūnės ir prašo garbingus svečius pavedžioti ir papasakoti, ką stovyklautojai nuveikė. Padariau, kas buvo liepta, ir įlindau į savo palapinę.
V.Barauskas vėl nosį kyšt: „Mes jau geriam konjaką. Svečiams labai patikai, kviečia, kad ir tu prisidėtum“. Bet aš nėjau. Dabar galvoju, kad gal ir gerai padariau, kad nesutikau su jais prie stalo sėsti. Matyt, tada ir kritau į širdį Vladui Stankevičiui“, – nusijuokė diktorė.
Jiedu susilaukė sūnaus ir dukters ir dievina abu savo anūkus.
Istorija apie Holivudo aktorę Kaune
V.Stankevičius, daug metų dirbęs Aukščiausioje taryboje, per pokalbį iš seno segtuvo ištraukė nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas su lietuvių kilmės Holivudo aktore Rūta Kilimonyte Lee.
„1964 metais aktorė atvyko į Lietuvą išsigabenti į Ameriką savo sergančių senelių. Turėjau padaryti su ja interviu Kauno radijo redakcijoje. Rūtą lydėję atsakingi asmenys iš Vilniaus pajuokavo: „Esi nevedęs jaunas vyras, suviliok ją, kad liktų Lietuvoje ir į Ameriką negrįžtų“.
Iki šiol nesu tikras, ar tai buvo pokštas, ar užuomina, kad reikia pabandyti JAV pilietę sugundyti gyvenimu Lietuvoje, kad ji pasiliktų ir būtų galima girtis, kaip gera gyventi tarybinėje respublikoje“, – šyptelėjo V. Stankevičius.
