Nė vienas neįtaria, kad toji šypsena gelbėjo Kristiną it kokia gynybinė siena. Ji užaugo šeimoje, kurią valdė tėvas diktatorius, nemenką postą užimantis valdininkas. Vos tėvas pažvelgdavo į mergaitę ir ko nors paklausdavo, iš baimės ji imdavo mikčioti.
Su režisiere susipažinau, kai Lietuvos televizijoje ji kūrė vaidybinį filmą „Dvynukės“ pagal to paties pavadinimo labai populiarią vokiečių rašytojo Ericho Kastnerio knygą.
Garbanotas dvynukes vaidino žavios lenkaitės Beata ir Julija Monkevič iš Vilniaus, o Kristina jas nuolat drąsino šypsena, pokštais ir filmavimo aikštelėje globojo it savo dukras. Tačiau pačios Kristinos vaikystė geranoriškos atmosferos filmavimo aikštelėje nepriminė.
„Mano tėvo taisyklė – jokių ašarų! Griežtas tabu galiojo visiems trims vaikams, bet labiausiai man, nes buvau pirmoji. Tėvo bijojau, kaip ir mano mama. Vaikystėje beviltiškai stengiausi jam įtikti ir vis nesuprasdavau, kodėl manęs taip nemyli. Vėliau jis tapo mano knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ – grubaus, savimylos tėvo – identišku prototipu. Kol augau, viešumoje mes atrodėme gerai besielgianti ir humaniška šeima. Anksti supratau, kad, norėdama išgyventi, ašaras ir paguodą turiu pamiršti“, – linksmai pasakojo K.Gudonytė.
Nusivylė gimus dukteriai
Tėvas inžinierius tikėjosi, kad pirmagimis bus berniukas ir neslėpė nusivylimo gimus Kristinai.
Sykį atvirumo akimirką jai apie tai prasitarė motina, kai duktė jau buvo suaugusi. Tačiau, kol vaikai augo, mama neturėjo drąsos prieštarauti savo vyrui, buvo linkusi prisitaikyti, nutylėti vardan šventos ramybės ir taikos namuose.
„Vėliau gimęs brolis mano tėvui atrodė išskirtinė būtybė, o aš buvau už viską atsakingas vaikas, kuris aptarnauja kitus, neturėdamas teisės rodyti jokio nusivylimo“, – prisipažino Kristina.
Nuo ankstyvos vaikystės ji matė, kad tėvai apsimetinėja vaizduodami darnią šeimą ir toji patirtis vėliau jai davė peno rašant knygas paaugliams.
„Visus polinkius į menus paveldėjau iš savo mamos. Ji buvo baigusi Mokytojų seminariją, dėstė biologiją, dailę ir tapybą, buvo švelni ir jautri, tačiau nebuvo kovotoja. Visada prisitaikydavo ir nutylėdavo, o manęs užstoti neturėjo drąsos.
Jeigu mūsų šeimoje nutikdavo kas nors bloga, būdavo vaizduojama, kad nieko neįvyko. O aš, matydama tėvų santykius, ugdžiau valią ir brandinau norą nepasiduoti niekam“, – prisipažino K.Gudonytė.
Septynerių metų ėmė uždirbti pinigus
Kaune gyvenusi šeima 1955 metais persikėlė į Vilnių, nes tėvas buvo paskirtas vienos iš ministerijų ministro pavaduotoju. Kristinai tuo metu buvo šešeri.
„Tėvas pasipūtė dar labiau. Medžiodavo kartu su Algirdu Brazausku, namuose lankydavosi kostiumuoti ponai per tėvo gimtadienius. Tomis dienomis jis mane „pamatydavo“ , nes turėjau absoliučią klausą ir galėdavau padainuoti svečiams, padeklamuoti arba suvaidinti scenelę“, – atsiminė duktė.
Kristina pripažįsta, kad jos tėvas savaip rūpinosi jos lavinimu: jis kreipėsi į būsimąjį muzikologą Edmundą Gedgaudą, kad šis mokytų dukterį muzikos. Mergaitę pamatė režisierius Henrikas Šablevičius ir nusivedė į Kino studiją. Kristinos gebėjimai patiko ir režisieriui Arūnui Žebriūnui.
„Ėmiau garsinti mergaičių vaidmenis filmuose. Darbas baigdavosi ir antrą, ir trečią nakties. Per pamokas snausdavau. O iš Kino studijos netrukus atsidūriau televizijos laidoje „Labanakt, vaikučiai“. Iš pradžių joje dirbo Leonarda Jekentaitė, o paskui aš“, – pasakojo apie užduočių kupiną vaikystę ir paauglystę K.Gudonytė.
Uždarbį atsiimdavo tėvas
Kadangi vaikai negalėjo turėti savo sąskaitos, uždirbtas atlyginimas būdavo sumokamas tėvams.
„Šitą mėnesį daugiau už mane uždirbai“, – patenkintas sakydavo tėvas Kristinai.
Uždirbtų pinigų mergaitė negaudavo. Kai į svečius atvažiavę giminaičiai imdavo girti Kristiną už gabumus, jos tėvas kategoriškai juos nutraukdavo: „Prašau jos negirti!“
K.Gudonytė iki šiol stebisi spartietišku auklėjimu savo šeimoje. Iš tėvo ji tėra gavusi dovanų tepalinį radiatorių, kai jau buvo suaugusi ir gyveno avariniame name su girtuokliu kaimynu už sienos.
Kai Kristina baigė mokyklą, tėvas kategoriškai uždraudė jai stoti į aktorinį fakultetą, nors dukters gabumai buvo akivaizdūs. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ji buvo baigusi ir smuiko klasę.
„Įstojau į vokiečių kalbą, bet po poros metų sutikau režisierių Henriką Vancevičių. Jis pasakė, kad renka aktorių kursą – įstojau į tuometę Konservatoriją tėvams nepranešusi, nes vistiek nebūčiau sulaukusi pritarimo“, – pasakojo Kristina.
Ištekėjo už būsimo filosofo
Gali būti, kad vienišumas, patirtas šeimoje, paskatino ankstyvame amžiuje ieškoti artimos sielos ir atramos.
„Arūnas Sverdiolas buvo klasiokas, tvirto charakterio vaikinas. Buvau jį įsimylėjusi nuo šeštos klasės, nes jis nežmoniškai daug skaitė ir apie viską turėjo pagrįstą nuomonę“, – atsiminė K.Gudonytė.
Saliamonas Sverdiolas, Arūno tėvas, sūnaus klasei organizuodavo išvykas autobusiuku „Latvija“.
„Jų šeima bendraudavo, tėvas kviesdavo klasiokus į sūnaus gimtadienius – buvo visiška priešingybė mano tėvui. Jis tikrai darė man įspūdį“, – šiltai apie uošvį kalbėjo Kristina.
Jos būsimas vyras Arūnas troško tuomečiame Leningrade studijuoti povandeninių laivų inžineriją, bet jo regėjimas buvo prastas.
„Jis mintinai išmoko lentelę, kuria gydytojai tikrindavo regėjimą, ir įstojo, bet per porą metų išaiškėjo, kad jis silpnai mato. Turėjo grįžti namo. Po dviejų kursų mes abu pakeitėme savo gyvenimą: aš mečiau vokiečių kalbą ir ėmiau studijuoti vaidybą, o Arūnas įstojo žurnalistiką, bet diplominį rašė iš filosofijos“, – pasakojo Kristina.
Turėsi vyrą – keliausi , kur nori
Studijų metais jiedu sugalvojo, kad nori apžiūrėti Sibirą, nes sužinojo, kad traukinys iš Lietuvos važiuoja į BAM’ą (komjaunuoliškos statybos).
„Nusprendėme nelegaliai atsidurti traukinyje kartu su ten dirbti keliaujančiais komjaunuoliais, nemokamai apžiūrėti Sibirą ir grįžti. Pinigų neturėjom: atrodė svarbu į tą traukinį kaip nors patekti, o paskui jau bus kaip bus“, – pasakojo menininkė.
Tačiau kai apie planus Kristina pranešė savo tėvams, jų atsakymas buvo trumpas: „Kai turėsi vyrą, keliausi kur nori“.
Kristinos draugės mama dirbo santuokų skyriuje.
„Nuskuodėme pas ją ir aiškinam, kad mudviem mirtinai reikia susituokti iki konkrečios datos. Pažįstama pagalvojo, kad laukiuosi, ir viską sutvarkė. „Susiženyti“ spėjome dvi dienos iki išvykstant. Žiedų nebuvo, pinigų nebuvo, tik laimė, kad klasės draugas Algimantas Mikutėnas turėjo filmavimo kamerą. Jis su būsimu filosofu Tomu Sodeika tapo liudininkais, o jaunikis Arūnas vestuvinius žiedus „pasiskolino“ iš savo tėvų, kurių pirštai buvo sustorėję ir tie žiedai dulkėjo lėkštutėje sekcijoje“, – juokėsi K.Gudonytė.
Pora susituokė pakeliui nuo krūmo nusilaužusi jazmino šakelę. Susirašę jie su visa palyda nudrožė pas Kristinos tėvus ir pranešė: „Susituokėm. Dabar jau galim važiuoti į Sibirą?“
„Ką jie darė?“ – pasmalsavau.
„Mama ėmė dejuot, o tėvas pakvietė visus į vidų ir ištraukė butelį. Tada sėdo į automobilį ir tuojau pargabeno iš uždaros parduotuvės visokių delikatesų. Kai būdavo stebėtojų, jis mokėjo pasirodyti“, – šyptelėjo duktė.
Sibirą pora išmaišė, bet santuoka tvėrė tik ketverius metus, nes A.Sverdiolas nė už ką nenorėjo turėti vaikų. Kristinai tai buvo nepriimtina ir jiedu išsiskyrė.
Studijavo talentingame kurse
K.Gudonytės kurse aktorystės mokėsi Regina Arbačiauskaitė, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis, Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Genutė Ciplinskaitė, Adolfas Večerskis, Irena Žitkutė, Inga Kilšauskaitė.
Kristina buvo paskirta dirbti Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, tačiau labiau domėjosi režisūra, negu pati troško vaidinti. Žiūrovams ir vertintojams atrodė kitaip: už pagrindinį vaidmenį LNDT spektakliuose „Vėjo botagėlis“ ir „Devyniabrolė“ ji buvo apdovanota sąjunginėmis premijomis. Sėkmingų vaidmenų buvo sukurta daug.
„Po dešimties metų išėjau iš teatro ir 1988 metais Maskvoje baigiau aukštuosius kino režisūros kursus. Visada norėjau kurti filmus paaugliams, nors gavau dokumentinio kino režisierės diplomą“, – sakė K.Gudonytė.
Po studijų Maskvoje grįžusi į Vilnių, ji Nacionaliniame dramos teatre režisavo spektaklius vaikams „Broliai Liūtaširdžiai“, „Gilė Hopkins“, „Alisa veidrodžių karalystėje“, o Klaipėdos dramos teatre – „Plėšikas Hocenplocas“ ir kitus.
Geriausias mokytojas – nesėkmės
„Po nepavykusios pirmosios santuokos septynerius metus neprisileidau jokio vyro. Mano vidinių tragedijų žmonės nežinojo, nes tėvo pamokos, kad ir sunkiai pakeliamos, išmokė kitiems išgyvenimų nerodyti“, – sakė Kristina.
Aktorė, filmų režisierė ir labai populiarių knygų paaugliams autorė iš viso buvo ištekėjusi tris kartus.
„Kartais pagalvoju, kad antrą ir trečią kartą tekėjau, nes norėjau turėti vaikų, o ne todėl, kad man pačiai būtų labai reikėję santuokos. Intensyvus darbas buvo užvaldęs visą gyvenimą, o vyrai pasitaikė tokie, kuriuos pačius reikėjo globoti. Bet nė kiek nesigailiu – turiu 37-erių metų sūnų ir 31-erių metų dukterį bei du anūkus“, – linksmai dėstė K.Gudonytė.
Už viską smagiau – rašyti knygas
Kristina Gudonytė už knygas paaugliams yra pelniusi daugybę apdovanojimų, o bibliotekininkės vienu balsu tvirtina, kad mokiniai jos knygas graibstyte graibsto.
„Nėra taip jau blogai vaikystėje ir paauglystėje patirti sunkių išgyvenimų, nes tampi pastabesnė ir nesunkiai gali atkurti, ką jautei, kai buvai įskaudinta ar išsigandusi. Tokia patirtis rašytojams tikrai praverčia“, – svarstė autorė.
K.Gudonytė rengėsi tęsti filmo „Dvynukės“ temą ir parašė scenarijų TV filmui „Dvynukai ir dvynukės“. Šis irgi buvo labai populiarus, ir autorė ėmė galvoti apie filmą „Močiutės ir dvynukės“, bet prasidėjo ekonominė krizė ir filmas sukurtas nebuvo. Tada autorė pagal scenarijų parašė knygą paaugliams „Gėlių dvaras“, kurią labai išgyrė vaikų rašytoja Gintarė Adomaitytė. Taip Kristina įklimpo į knygų rašymą ir mesti neketina.
Knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 bei „Ida iš šešėlių sodo“ 2012 buvo išrinktos geriausiomis tų metų knygomis paaugliams. 2015 metais išėjo K.Gudonytės romanas paaugliams „Jie grįžta per pilnatį“, pelnęs Patriotų premiją, o naujausia knyga vadinasi „Drugeliai virš bedugnės“.
Šiuo metu pagal savo romaną „Blogos mergaitės dienoraštis“ autorė rašo scenarijų TV serialui.
„Jau parašiau 42 serijas, bet užsakovai sako, kad turi būti net 65 serijos. Jų kritikė yra mano duktė. Jeigu sako, kad įdomu, pliekiu toliau“, – nusijuokė rašytoja.
