R.Gary vaikystės namų palėpėje tapytojas A.Vozbinas įsirengė studiją, kurioje praleidžia daugiau laiko nei namuose.
Menininkas abejoja ar patalpos, kurios nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pavirto jo meno oaze, kada nors turėjo istorinę vertę: „Iki manęs palėpėje karaliavo balandžiai“.
Tačiau šiuo metu studija vilioja ne tik menininko bendraminčius bičiulius, bet ir kino kūrėjus: studentų diplominį darbą filmavo režisierė Virginija Vareikytė, operatorius Algimantas Mikutėnas, Režisierius Juozas Javaitis, operatorius Donatas Buklys suko dokumentinį filmą apie menininką Chaimą Soutine, čia buvo nufilmuotos kelios serialo „Moterys meluoja geriau“ scenos.
Natūralu, kad šiam pokalbiui, vieną žvarbų žiemos vakarą su tapytoju susitikome jam labiausiai priimtinoje vietoje. Fotogeniškoje erdvėje buvo jauku, bohemiškai sukrauti įvairiais laikotarpiais tapyti paveikslai skleidė savotišką, tik teatro užkulisiams būdingą magiją, neryškioje šviesoje skęstantys senoviniai baldai nedrąsiai mėtė išdykėliškus šešėlius, židinyje spragsėjo malkos ir neerzinančiai skambėjo džiazas.
Kalbėdamas apie kūrybą, kaip išraiškos formą A.Vozbinas sakė: „Prancūzų impresionistui Pauliui Cezanne'ui tapyba buvo būdas pažinti tikrąjį pasaulį. Man tapyba yra būdas išeiti už materialiosios realybės ribų“.
A.Vozbinas sostinės „Arkos“ galerijoje buvo visai neseniai atidaręs tapybos parodą „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“). Sėkmingas, meno mylėtojų palankiai vertinamas tapytojas yra surengęs per 40 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
– Ar labai skyrėsi tapybos kriterijai, vertybės sovietmečiu ir šiai laikais?
– Tapyba yra profesionalus dalykas. Rėžimas su tuo neturi nieko bendro. Tiesiog visomis epochomis buvo talentingi ir netalentingi kūrėjai. Laikui bėgant visada išlieka genialiai sukurti tapybos darbai, nepriklausomai, kada jų autoriai išgyveno karus, revoliucijas ar perversmus.
Aš labai norėjau studijuoti tapybą ir mano svajonės išsipildė, nors laikmetis buvo nykus. Dailės institute per kompozicijos paskaitas buvo dvi temos – darbo ir ateistinė. Bet mes piešėme, mokėmės plastinės kalbos, sukomės savame uždarame pasaulyje. Labiau atsiskleisdavome savarankiškų darbų metu. Tačiau mano studijos buvo labai pilnavertės, daug laiko buvo skiriama dalykiniams užsiėmimams.
Ypač daug gero galėčiau pasakyti apie savo dėstytoją, tapytoją Augustiną Savicką. Tai buvo unikalus pedagogas, dėstęs man nuo ketvirto kurso ir buvo diplominio darbo vadovu šeštame kurse. Jis pirmasis pasakė trumpai ir aiškiai „gerai“. Jo dėka pajutau tvirtesnį pagrindą po kojomis, atradau didelę motyvaciją dirbti ir ieškoti savojo veido.
Dabar kažkodėl yra kuriama mitologija, kad sovietmečiu menininkus skriaudė, mušė ar neleido realizuoti savo idėjų. Iš tiesų valdžia buvo rafinuotesnė. Rėžimas puikiai naudojosi „meduolio ir botago“ principu.
– Kada prasidėjo jūsų pažintis ir draugystė su menu?
– Gyvenau Vilniaus senamiestyje. Prisimenu kiemai būdavo pilni įvairaus amžiaus vaikų, visi būriais lakstydavome. Mano tėvai, nors ir nebuvo susiję su menu, norėdami, kad turėčiau turiningesnį laisvalaikį, o ne vien tik nuo ryto iki vakaro lakstyčiau kiemais ir laipiočiau stogais, nuvedė mane į tuometinėje Černiachovskio aikštėje veikusią keturmetę dailės mokyklą. Vaikystėje sąsiuvinių paraštėse piešdavau visokius juokingus žmogeliukus, karikatūras.
Tačiau iš pradžių nusivyliau mokslais dailės mokykloje, kadangi teko piešti visokias gipsines figūras. Paaugliui tai atrodė kančia, nuobodu, norėjau viską mesti, bėgdavau iš pamokų.
– Kada negrįžtamai užsikrėtėte meno virusu?
– Na, gal su laiku pajutau natūralų poreikį ieškoti savęs dailėje.
Man visada patiko istorija. Bet kadangi sovietmečiu ji buvo labai ideologizuota, tai menas atrodė priimtinesnis.
Tuo metu Dailės institute į tapybą priimdavo vos šešis žmones. Buvo didelė konkurencija, juolab kad šmaikštaudavo: „Penkios vietos, o stoja dešimt ministrų vaikų“.
Vingiuodamas aplinkeliais ėjau link savo tikslo. Pirmaisiais metais į tapybą neįstojau, gavau dvejetą iš piešimo. Pasimokiau Šiaulių pedagoginiame institute, nepatiko. Tada išėjau į kariuomenę, o grįžęs – įstojau pirmu numeriu į Dailės institutą.
– Sovietmečiu sakydavo, kad jei jaunuolis moka piešti ar muzikuoti, tai jam tarybinėje kariuomenėje bus lengviau.
– Buvau išsiųstas į Tolimuosius Rytus. Kariuomenėje teko padirbėti dailininku. Oficialiai buvau apiformintas vairuotoju, nors vairuotojo teisių neturėjau.
Gyvenome šaltuose barakuose, kur be dviem aukštais sustatytų lovų ir bačkos su vandeniu, kurioje naktį užšaldavo vanduo, nieko nebuvo.
Taip vadinama dirbtuvė buvo daržovių sandėlyje. Temperatūra 7 mėnesius būdavo minusinė. Nuo to laiko neturiu šalčio pajūčio. Piešiau Leniną, politbiuro narius, Pilietinio ir „Didžiojo Tėvynės karo“ didvyrių portretus, plakatus ir stendus. Kadangi mėsą, konservus ir didesnę duonos dalį „načalstvo“ išmainydavo į degtinę, tekdavo iš nuotraukų piešti viršininkų žmonas ar meilužes. Už tai gaudavau duonos.
Nesinori prisiminti to laiko. Už būvį teko kovoti muštynėmis. Pirmais metais skaičiuodavau dienas kiek jau esu pratarnavęs – atrodydavo pėsčiomis nueičiau į Lietuvą, o antrais metais – kiek dienų liko iki grįžimo į namus.
– Esate vienas sėkmingiausių šių dienų menininkų, rengiate parodas, turite ištikimų gerbėjų ir nedejuojate, kad menininkui sunku gyventi.
– Aš irgi galėčiau verkti. Bet nežinau dėl ko tai turėčiau daryti. Aš tiesiog tapau, nes negaliu kitaip. O įvertinimai, dėmesys eina paraleliai.
– O gal esate apdovanotas išskirtine sėkme?
– Kas yra sėkmė? Pinigai, žinomumas? Aš nestoviu ant šlovės pjedestalo ir nelabai stengiuosi ten atsidurti. Negalvoju ar esu sėkmingas, ar nesėkmingas. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę kurti. Dar esu ir vaikų jaunimo klubo vadovas. Tai irgi tam tikra misija.
– Jūsų darbuose labai stiprus energetinis užtaisas? Kai pavyksta įkvėpti paveikslui gyvybę?
– Aš visą laiką sakau, kad kūrėjas privalo turėti temperamentą. Stovintis vanduo nekalba.
– Kas jus įkvepia vienai ar kitai temai?
– Gyvenimiški dalykai mažiausia įtakoja paveikslo atsiradimą. Prieš tave drobė, spalvų paletė ir turi sukurti kažką, ko iš anksto nežinai, bet save nustebinti. Ir nesvarbu ką pieši – beržą, mitologinį siužetą ar nuogą moterį.
Įkvėpimas yra gražus žodis, kabinantis auditoriją. Tačiau rezultatą lemia tik darbas. O jei tapydamas pasieki ribą, kai viskas plaukia lengvai, be pastangų, gali tai vadinti įkvėpimu.
Kartą dėstytojas, puikus tapytojas Jonas Čeponis taikliai apibūdino įkvėpimo paieškas. Vyko stojamieji egzaminai ir vienas vaikinas pasisakė, neva jam įkvėpimo nebuvo. Tuomet J.Čeponis pasakė: „Būna, kad menininkas ieško įkvėpimo ir įkvėpimas ieško menininko. Taip visą gyvenimą jie vienas kito ieško ir nesusitinka“.
– Ar šeimyniniai santykiai kaip nors įtakoja kūrybą?
– Jeigu atėjęs į dirbtuvę, imsi galvoti apie meilę žmonai, tai sėdėk namuose ją apsikabinęs ir nieko nedaryk. Taip pat neįsivaizduoju, kad menininkas, pavyzdžiui, susipykęs su žmona bėgtų į dirbtuvę ir tapydamas bandytų keršyti ar išlieti pyktį. Nei jausmai, nei emocijos, nei buitis neįtakoja mano kūrybos.
– Esate nutapęs nemažai erotinių paveikslų. Gal kai kurių erotiškų herojų prototipu yra buvusi jūsų žmona Diana?
– Niekada nesistengiau paveiksle įamžinti savo žmonos. Tačiau, kadangi daug metų Diana šmėžuoja aplinkui – jau 26 metai esame vedę, pasąmonė kartais tam tikrus jos bruožus įaudžia į paveikslą.
Prisipažinsiu, ne kartą esu sulaukęs priekaištų, kad mano herojės storos, negracingos.
Bet tokius išmatavimus atsinešiau iš Dailės instituto laikų. Studijų metais aktams pozuodavo apkūnokos pozuotojos. Todėl dar jaunystėje pasąmonėje susiformavo tam tikras moteriškumo įvaizdis. Tapydamas negalvoju ar kūnas gražus, ar negražus. Tiesa, manekeniškų figūrų netapau. Manau, jog paveiksle išsišovę šonkauliai nesižiūri.
– Kodėl piešiate nuogas moteris?
– Nežinau. Žmogaus kūnas yra tik medžiaga, forma, su kuria gali daryti ką nori. Nuogas kūnas gyvenime reiškia viena, o tapyboje – visiškai kita. Man tai skirtingi dalykai ir niekada nekyla jokių pasąmoninių sugretinimų.
Aišku, aš myliu moteris ir vienaskaitoje, ir daugiskaitoje, bet kaip tai transformuojasi tapyboje, tai jau mano asmeninis reikalas. Tegu lieka paslaptis.
Tapyti mane inspiruoja tam tikras įvykis. Tačiau bet kokiu atveju aš piešiu paveikslą, o ne temą. Prie ko nenorėčiau prisilieti? Nežinau. Bjaurasties sąvoka labai filosofinė. Iki Rembrandto senas žmogus buvo negražumo simbolis. O Rembrandto kūriniuose visi personažai, nepriklausomai nuo amžiaus, tapybiškai yra labai gražūs. Tad šis XVII amžiaus olandų tapytojas reabilitavo laikmetį ir senatvę.
Kalbant apie menininko misiją, vargu ar norėčiau spekuliuoti skausmingais dalykais, tragedijomis.
– Ar esate sulaukęs keistų, gal net komiškų užsakymų?
– Na, žmogus, kuris nori įsigyti mano tapybos darbą, daugiau ar mažiau žino ko gali tikėtis.
Tačiau studijų metais patyriau kuriozišką nutikimą, kai atsitiktinai Kaziuko mugėje, kuri tuo metu buvo pradėta legalizuoti Kalvarijų turguje, susipažinau su paslaptingu personažu Georgijumi Dekanidze ir jo žmona Tamara.
Mugėje pardavinėjau studentiškus darbelius. Prie manęs priėjo solidus vyras ir ponia su lapės kailiniais. Kalbėjo rusiškai, nenumaniau kas jie tokie. Vyras pasakė, kad svajoja namuose pasikabinti Raffaelio paveikslo „Fornarina“ kopiją.
Jis sakė matąs, jog turiu gerą ranką, bet man dar reikia padirbėti. Ant lapelio vyras parašė savo telefono numerį, prie kurio užrašė Žoros vardą. Liepė paskambinti ir patikino, kad nesigailėsiu.
Paskambinau, Žora pakvietė atvažiuoti pas jį į butą monolitiniame name Lazdynuose. Butas buvo iškaltas tuo metu madingais ąžuoliniais paneliais, kambaryje stovėjo „vidziakas“, ant sienų kabėjo labai prastos XIX – XX amžiaus pradžios tapybos darbų kopijos. Kai kurios iš jų buvo apiplyšusios.
Prisimenu Žoros išdidžiai ištartą frazę: „Nekenčiu tų modernistų“.
Žora ne vieno dailininko prašė nukopijuoti Raffaelio nutapytą Fornariną, bet niekas nepateisino jo lūkesčių.
Jis man pasakė: „Tau turėtų pavykti, bet reikėtų pasitreniruoti“.
Žora davė XIX amžiaus pabaigos prasto lygio reprodukciją „Oleodruką“, kurioje buvo pavaizduotos trys naktį besimaudančios nimfos ir liepė perkopijuoti.
Perpiešiau, o nimfas šiek tiek paploninau, žinodamas, kad turiu silpnybę vaizduoti putnesnes moteris. Atnešiau paveikslą, o Tamara iškart papriekaištavo: „Kodėl tokias liesas nutapei? Žiūrėk, kokios ter yra nupieštos.. Aš gi miesčionė“.
Taigi, dėl liesumo gavau pamoką visam gyvenimui. Tačiau Žora man sumokėjo 100 rublių.
Ir toliau treniravomės. Išrinkau XVII amžiaus prancūzų baroko meistro Cloude'o Lorraino paveikslą „Pario teismas“. Pasiėmiau didelę drobę ir prie tos kopijos vargau tris savaites. Tačiau Tamarai nepatiko paveikslo kopijoje besiganančių avių uodegos. Jos manymu, šių gyvūnų uodegos turėjo būti trumpesnės arba visai neturėjo būti.
Aš bandžiau teisintis, kad avių kurdiukai yra visiems žinomas dalykas ir neturi kelti abejonių. Žora bandė švelninti situaciją ir pareiškė, kad peizažas nutapytas puikiai. Bet tai neišgelbėjo situacijos. Verdiktas buvo toks: „Aš negaliu eiti prieš jos valią“. Žora paveikslo nenupirko. Atsisveikindamas pašnibždėjo: „Skambink, viskas tvarkoje“.
Bet po tokio akibrokšto manyje sukilo užgauta ambicija. Supratau, kad nesu baudžiauninkas ir neprivalau stengtis kažkam įtikti.
Tik po keliolikos metų, žiūrėdamas per televizorių „Panoramą“, pamačiau, kad bendravau ir kopijas piešiau vienam pagrindinių „Vilniaus brigados“ įkūrėjų Georgijui Dekanidzei.
– Ar daug turite tapybos darbų, kurių niekada neparduotumėte?
– Dirbtuvėje yra keli tokie paveikslai. Nesinori išbarstyti visų darbų.
– Yra aprašyta nemažai atvejų, kai parodose apsilanko neadekvatūs, nestabilios psichikos žmonės, kurie dėl jiems vieniems žinomų priežasčių, pasikėsina į meno vertybes. Ar meno vandalai yra bandę sugadinti kokią nors jūsų drobę?
– Ne, fiziškai nieko nėra sugadinę. Tačiau kai kada išgirstu nemalonių replikų. Naujausios parodos „Arkos“ galerijoje metu kelios pagyvenusios lankytojos mane išvadino šizofreniku.
Tai girdėti buvo keista ir netikėta. Gal todėl, kad esu pripratęs gyventi bendraminčių rate, kuriame viskas aišku ir priimtina. Tad, kai peržengi savo rato ribas, atsiduri aplinkoje, kur gali būti visiškai kitaip interpretuojamas.
Kiekvienam kūrėjui privalu žinoti, kad visiems įtikti negali. Dažnai parodų lankytojai ir šiaip „specialistai“ pareiškia, kad paveikslai niekam tikę, kad jie galėtų nupiešti geriau.
Kartą tapytojas ir pedagogas J.Čeponis lauke tapė peizažą. Prie jo priėjo vyras ir ėmė stebėti tapybos procesą. Po kurio laiko nepažįstamasis rusiškai pasakė: „Mano sūnus Vasia irgi taip gali“.
J.Čeponis atsisuko ir atkirto praeiviui: „Tavo sūnus gal ir gali, bet tu niekada taip negalėsi“.
Žmogus, kuris niekada nebuvo susidūręs su menu, nesupras menininko, kuris yra praėjęs visas savo profesijos pakopas. Juk, jeigu žmogus nemoka daugybos lentelės, tai simbolis „du kart du lygu keturi“ jam nieko nesakys.
– Ar daug yra tapytojų, kuriuos išskirtinai vertinate, žavitės?
– Na, meno pasaulyje nėra taip, kaip pramogų srityje, kur paauglės alpsta dėl kokio nors populiaraus atlikėjo. Jeigu menininkas atsidurtų analogiškoje situacijoje, jis niekada nepataptų savarankiškas, neturėtų unikalaus, išskirtinio veido.
Kūrėjas turi turėti kritinį mąstymą ir ieškoti savo kelią. Tau gali patikti, būti artima kokio nors dailininko kūryba, tačiau su tuo nesusitapatini, nebandai pakartoti.
Neseniai apžiūrinėjau graikų tapytojo El Greko kūrinius. Nors paveikslai nutapyti XVI amžiuje, pajutau, kad aš panašiai mąstau kaip ir tas dailininkas. Tą patį galiu pasakyti ir apie XVII amžiaus ispanų tapytoją Diego Velazquezą. Labai šiuolaikiškas menininkas, jo virtuoziškumas, plastinė kalba man labai artima.
Aš žaviuosi profesionaliai atliktu menu. Bet nei vienu kūrėju nesekiau kaip vedliu. Tik savos rankos, asmeninė pasaulėžiūra bei pasaulėjauta padeda suformuoti savitą kūrybinį braižą.
– Kaip vertinate kritiką?
– Aš esu linkęs vadovautis italų režisieriaus Federico Fellini požiūriu į kritikus. Jis sakydavo, kad jeigu klausytų visų kritikų, savo gyvenime nieko nebūtų sukūręs.
Jeigu menininkas vadovausis įvairiomis nuomonėmis, stengsis visiems įtikti, praras savo „aš“. Kūrėjui vidinis balsas diktuoja ką reikia daryti.
Aš dirbu ir su vaikais. Būdamas profesionalas negaliu jų kritikuoti. Kitaip iškart atmuščiau vaikui norą piešti. O juk aš pats mokyklos baigimo atestate iš piešimo turėjau ketvertą (penkių balų sistemoje). Pažymys dar nieko nereiškia.
– Ar svarbu kokį energetinį užtaisą įkrauni į savo paveikslą?
– Aš išsispaudžiu 20-30 spalvų į paletę ir einu dirbti. Neburiu ir negalvoju apie jokias jokias gėrio ar blogio jėgas.
