„Augau viena ir niekam nepasakojau, kad mano tėvas – chirurgas, kuris paliko motiną, kai ši laukėsi manęs. Tai buvo tyli mūsų šeimos paslaptis, kurios neviešinau“, – sakė Violeta.
Mergaitė paauglystėje netgi žinojo, kurioje mokykloje mokėsi jaunesni jos tėvo sūnūs, ir kitiems sakydavo, kad toje mokykloje turi du pažįstamus. Pasakiusi jų vardus, Violeta sužinodavo, kaip sekasi jos netikriems broliams.
„Tėvo mįslė man buvo svarbi, bet motina buvo tokia stipri, valinga ir savarankiška, kad atstodavo abu tėvus“, – pasakojo V. Podolskaitė.
Siūlė su diplomu įteikti ir dukterį
Violetos mama buvo baigusi Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, pirmąją medicinos seserų ruošimo įstaigą, pradėjusią veikti Panevėžyje 1941 metais.
„Mama buvo itin gera chirurgijos skyriaus seselė, bet jai teko išeiti iš šio darbo, kai paaiškėjo, kad laukiasi. Tėvas paliko ją, kai iki mano gimimo buvo likęs vos mėnuo. Jo draugai siūlė per diplomo teikimo šventę padovanoti tėvui ir mane, ką tik gimusią dukterį, bet mama bijojo, kad aš nedingčiau visam laikui“, – prisiminė Violeta savo kūdikystės istoriją.
Jos motina niekada nesikreipė į tėvą pagalbos, nereikalavo alimentų ir nepasakojo dukteriai apie jį jokių bjaurių dalykų – išbraukė šį žmogų iš savo gyvenimo visam laikui.
Motinos stoiškumas darė Violetai įspūdį, ir ji mokėsi iš jos, kaip neverkti, viską pasiekti pačiai, nesileisti žeminamai ir vaikščioti po pasaulį iškelta galva.
Mokykliniais metais Violetą kartais užklupdavo baimė, kad ji turi tik vienintelį artimą žmogų – savo mamą.
„Širdis sustingdavo, kas būtų, jeigu jos neliktų. Tikriausiai dėl to net ištekėjusi niekada negyvenau nuo mamos atskirai. Kartu švęsdavome Naujuosius ir visas šeimos šventes, nes ji nusipelnė būti pati svarbiausia mano gyvenime“, – kalbėjo duktė.
Brolis užkalbino pats
Baigusi mokyklą, Violeta tą pačią vasarą net kelis kartus laikė egzaminus – į tuometę Vilniaus konservatoriją ir į medicinos studijas.
Gydytojos darbas ją traukė: kartais pagalvodavo, kad šitą trauką paveldėjo iš medikų tėvų, bet tapti gydytoja nebuvo lemta.
„Į mediciną pritrūko vieno balo, o į aktorinį priėmė. Studijų pabaigoje su drauge sėdėjome Vilniuje ant suoliuko. Šalia prisėdo du vaikinai. Vienas iš jų atidžiai pasižiūrėjo į mane ir sako, kad esu jam labai matyta. Ėmiau aiškinti, kad gal matė vaidinančią. Jis spėliojo, kad galėjo matyti spektaklį, kuriame vaidinau, o aš tiesiai klausiu, iš kurios jis mokyklos. Paaiškėjo, kad iš mano brolių mokyklos. Kartoju man įprastą frazę: „Turiu ten du pažįstamus.“ Sakau vyresniojo vardą ir pavardę. Šalia sėdintis vaikinas apstulbsta ir sako: „Aš ir esu tas žmogus“, – be jaudulio apie tą susitikimą iki šiol negali kalbėti Violeta.
Ji suprato, kad bendrauja su savo broliu, bet nedrįso jam to pasakyti.
„Žvelgiau į brolį suakmenėjusi. Jis viską išpasakojo man apie savo šeimą, tėvus ir kitą brolį. Išklojo visas nuoskaudas nesuvokdamas, kad esu jo sesuo. Visą laiką suspaudęs laikė mano ranką. Sėdėjome ant suolo iki nakties, o jisai vis nenorėjo manęs paleisti ir pats stebėjosi, kokia artima jam esu.
Mudu net buvome šiek tiek panašūs, bet aš vistiek negalėjau praverti burnos ir prisipažinti, kas esu. Pamaniau, kad jis patirs šoką. Kad tikriausiai nieko apie mane nežino. Kad sugriausiu jo patogų pasaulį. Buvo labai baisu jam pasakyti tiesą. Mano draugė ir jo draugas seniai nuėjo savo keliais, o mes tebesėdėjome iki gilios nakties“, – atsiminė Violeta.
Tas vakaras sukrėtė iki sielos gelmių ir atvėrė įsisenėjusią žaizdą.
„Kodėl jūs mane užkalbinote?“ – išdrįso brolio paklausti Violeta.
„Nežinau, kodėl taip pasielgiau: jutau, kad privalau tai padaryti ir kad negaliu nueiti nepasikalbėjęs“, – paaiškino vaikinas.
Violetai įstrigo brolio atsisveikinimo frazė. Jis ištarė: „Labai jūsų prašau: nepasimeskime. Esate man labai svarbi.“
„Naktį grįžau namo tuštutėliu prospektu ir nežinojau, kaip įveikti savo jausmus. Jeigu būtų pasirodęs nors vienas žmogus, būčiau pripuolusi ir viską išpasakojusi, nes išgyvenimai buvo tokie stiprūs, kad draskyte draskė širdį. Bet lyg tyčia buvau viena visoje gatvėje, tarsi miestą kas būtų išguldęs“, – pasakojo V. Podolskaitė.
Juodu daugiau niekada nepasimatė, o po daugelio metų Violeta išgirdo, kad brolis gali būti miręs.
Gimė iš meilės, bet tai nepadėjo
Po susitikimo su broliu neapleido mintis, kad reikia susipažinti su tėvu, kurio niekada nematė.
„Sužinojau, kad jis atvažiavo į medikų kursus Vilniuje, ir išsiruošiau ieškoti. Ištraukiau tiesiai iš operacinės ir išpoškinau: „Atėjau susipažinti“. Prisistačiau, kas esu, bet jis šaltai paklausė, kuo gali būti naudingas. Dar pasiteiravo, iš kur žinau, kad esu jo duktė. Neišlaikiau įtampos ir ėmiau raudoti“, – pasakojo aktorė.
Susitvardžiusi ji atsiprašė ir pareiškė, kad tėvas neprivaląs su ja bendrauti, tačiau turįs žinoti, kad jo sūnus graibąs ją gatvėje už rankų ir kviečiąs nepasimesti, todėl jai įdomu pamatyt ir patį tėvą.
Tėvas pasiūlė Violetai susitikti po dviejų valandų, bet nurodytoje vietoje jo nebuvo. Mergina laukė ir nerimavo, o paskui nusprendė, kad jos tėvas yra paprasčiausias bailys.
„Mobiliųjų tada nebuvo, o aš nepagalvojau, kad jis gal negalėjo sutartu laiku pasitraukti iš operacinės. Sušalusi ir nusivylusi pravėriau „Literatų“ kavinės duris, bet, matyt, atrodžiau tokia nelaiminga, kad manęs išsyk paklausė, kiek įpilti“, – atsiminė duktė.
Atkakli mergina apsvarstė aplinkybes ir nutarė važiuoti prie bendrabučio, kuriame buvo apgyvendintas tėvas. Pamačiusi nusivijo tėvą iki kambario. Jis pakvietė į vidų, atsiprašė, kad pavėlavo. Tvirtino, kad skubėjęs susitikti su dukterimi, bet jos sutartoje vietoje neradęs. Sakė, kad džiaugiasi, kad ji vėl atėjo.
„Tėvas pakvietė į kavinę pasikalbėti. Godžiai valgiau ir nesustodama kalbėjau. Svarbiausias klausimas, kuris man nedavė ramybės, – ar aš gimiau iš meilės“, – prisiminė savo kančias Violeta.
„Ką jis atsakė?“ – pasiteiravau.
„Patylėjo ir ištarė: „Tu gali būti rami: gimei iš meilės“, – pasakojo V. Podolskaitė.
Ją suglumino ir tėvo prisipažinimas: „Aš galvojau, kad tu atėjai manęs ko nors prašyt. Kai pravirkai, supratau, kad atėjai tik pamatyti manęs.“
Atskaitė tėvui pamokslą
„Tėve, tu pradėjai degraduoti tada, kai palikai mano mamą“, – tada išrėžė jam Violeta.
Keisčiausia, kad prieš ją sėdintis vyras neprieštaravo. Jis godžiai klausė, ką duktė sako, vis įsiterpdamas: „Kaip gera girdėt, kad tu drįsti sakyti tai, ko man gyvenime niekas nesakė.“
„Jis man pasirodė silpnas. Gali būti, kad vesti mano mamą jam galėjo drausti tėvai. Spėju, kad jiems galėjo būti buvo svarbu, kad marti būtų turtinga, turėtų aukštąjį išsilavinimą, o mano mama, medicinos sesuo, tų reikalavimų neatitiko. Ar tai tiesa, negaliu pasakyti. Sykį buvau nuvažiavusi į tėvo gimtąsias vietas ir iš tolo mačiau savo senelį vargonininką, bet susipažinti nepriėjau“, – pasakojo aktorė.
Per pokalbį kavinėje ryžtinga duktė suprato, kad turi jėgų elgtis įsakmiai, jeigu nori iki galo išsiaiškinti savo gyvenimo paslaptis.
„Nutariau parsivežti tėvą namo. Telefonų nebuvo – negalėjau perspėti mamos, bet vis tiek rizikavau. Jau buvau ištekėjusi, turėjau dukterį Rūtelę. Mano vyras Zigmas, aš, mūsų pirmagimė ir mama gyvenome kartu. Buvo vėlus vakaras, bet aš nepaisiau nieko ir tėvą parsigabenau“, – pasakojo Violeta.
Violetą sukrėtė, kai tėvas, laukdamas taksi, padėkojo jai už gražų vakarą, kurį praleido su pirmą kartą matyta dukterimi, bet paprašė, kad niekas šito nesužinotų.
Violeta patikino, kad niekas nesužinos, jeigu jis to nenori, bet širdyje buvo gūdu.
„Supratau, kad jis yra priklausomas nuo aplinkinių nuomonės ir neturi drąsos pripažinti dukters“, – sakė aktorė.
Motinai – gąsdinanti staigmena
Išgirdusi dukterį, grįžusią namo vėlyvu metu, mama ėmė bartis iš kito kambario, bet Violeta ją nutraukė: „Parvedžiau namo tėvelį“.
„Mama nėrė rengtis ir bandė užsitempti kojines. Akyse tebestovi, kaip karštligiškai ji bandė įveikti tas neklusnias kojines. Iš miegamojo išlindo apsimiegojęs Zigmas. Jis susiorientavo greitai: „Tėveli, sėskitės“, – ėmė kviesti.
Aš jaudinausi, bet elgiausi it generolė. Ėmiau ryžtingai dengti stalą, kaičiau arbatą. Tėvui paklojau lovą ir pasakiau, kad šiąnakt nakvos pas mus. Visi pakluso mano valiai, nes suvokė, kad prieštarauti buvo beprasmiška“, – pasakojo V. Podolskaitė.
Iš pokalbių su tėvu duktė suprato, kad jis seniai žinojo, už ko ji ištekėjusi ir ką veikia. Tapo dar liūdniau, kad tėvas niekada nebandė su ja susisiekti.
Pakvietė į savo spektaklį
Kartą Violeta pakvietė tėvą į spektaklį, kuriame vaidino.
„Paskambinau jam ir pasakiau, kad paliksiu du kvietimus. Tėvas atėjo su gerokai jaunesne moterimi. Pažiūrėjo spektaklį. Mes vakarieniavome: visą vakarą negalėjo atplėšti nuo manęs akių, dėkojo už bendravimą. Bet iš tiesų man reikėjo, kad jis manimi domėtųsi savo iniciatyva, lankytų, skambintų, norėtų susitikti ir bendrauti. Aš atvėriau mūsų draugystei kelią, bet jis nepasinaudojo. Širdyje likau nusivylusi ir supratau, kad jis man nereikalingas. Mano mama mokėjo ir aukotis, ir patarti, o tėvas nebūtų manęs ieškojęs, jeigu pati nebūčiau jo susiradusi“, – kalbėjo Violeta.
Prisiminimai apie trumpai trukusį bendravimą nuolat iškildavo atmintyje ir duktė vylėsi, kad tėvas jos pasiges. Tačiau taip nenutiko.
„Susitikimai su tėvu patvirtino, kad rūpėjau ir rūpiu tik mamai, turiu ją vienintelę ir kad turiu ja pasirūpinti ir apsaugoti nuo to, kas jai nemalonu“, – kalbėjo Violeta.
Zigmas atstojo draugą ir tėvą
Su savo būsimu vyru Zigmu Gružinsku Violeta susipažino Jaunimo teatre. Jis mėgo lankytis teatre, fotografavo aktorius, o pats dirbo Lietuvos radijo ir televizijos operatoriumi. Patyręs Violetos charakterio jėgą, apie jos vaikystės nuotrauką sykį pasakė: „Tau tik pagalį į rankas paduok – tuoj eisi pasaulio tvarkyti!“
Įgimtas tvirtumas gelbėjo V. Podolskaitę nuo nuoskaudų ir išmokė atkaklumo. Aktorė džiaugiasi, kad jos pačios santuoka buvo laiminga, ir niekada nesigailėjo ištekėjusi už Z.Gružinsko.
„Zigmas man buvo vyras, draugas, meilužis, patarėjas darbe. Filmuodamas jis mokėdavo taip puikiai apšviesti kadrą, kad kiti po jo man jau neįtikdavo. Tik dviejų aktorių vyrai tai daryti gebėjo – Gražinos Baikštytės vyras operatorius Algimantas Mikutėnas ir manasis Zigmas Gružinskas“, – nusijuokė Violeta.
Sutuoktinis mėgdavo ir pasišaipyti iš amžinai į veiklą panirusios žmonos: „Jau šešta ryto – kelkis vardan Lietuvos! Tik neužsibūk namie, lėk kuo greičiau į darbą!“ – ragindavo Violetą.
Labiausiai V.Podolskaitė džiaugdavosi vyro humoro jausmu.
„Mūsų šeima buvo itališka: audros kildavo staiga ir iš nieko, bet Zigmas jas nuslopindavo vienintele taiklia replika! Visi imdavo juoktis ir užmiršdavo, dėl ko įsikarščiavo“, – sakė žmona.
Dvi nėščios Džuljetos
Vienas iš ryškiausių V.Podolskaitės vaidmenų Jaunimo teatre – Džuljeta spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Džiuljetą vaidinti turėjo dvi aktorės – Kristina Kazlauskaitė ir V.Podolskaitė.
„Vaikai visada pasibeldžia ne laiku. Tuo metu jau laukiausi. Ateina Kristina ir rimčiausiu veidu manęs prašo: „Violeta, stropiai lankyk repeticijas, nes aš laukiuosi.“ Vos nenugriuvau iš juoko ir siaubo“, – atsiminė aktorė.
Spektaklį statė režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo kolegė legendinė režisierė Dalia Tamulevičiūtė sunerimo, kad Kristina pačiu netinkamiausiu metu iškris iš komandos.
„Įžengia D.Tamulevičiūtė į grimo kambarį ir trauko pečiais: „Ką tu čia, Kazlauskaite, sugalvojai? Kokie vaikai, kai gauni tokius vaidmenis?! Na, laimė, kad dar Podolskaitę turim. O Kristina apšviečia režisierę: „Ir Podolskaitės neturite“, – pasakojo Violeta.
Laimė, viskas baigėsi gerai, nes muziką spektakliui rašiusiam kompozitoriui Kęstučiui Antanėliui pritrūko laiko užbaigti pradėtą darbą. Repeticijos buvo sustabdytos, o teatras laukė vėluojančio kompozitoriaus kūrinio bei abiejų aktorių gimdymų.
„Dviejų Džuljetų vaikai pasaulį išvydo dešimties dienų skirtumu, o spektaklis sulaukė milžiniško populiarumo“, – sakė Violeta.
Kur darbas, kur namai – neatskirsi
Lietuvos televizijoje Zigmas filmavo svarbiausius vaidybinius filmus: „Kaimynai“, „Barbora Radvilaitė“, „Benjaminas Kordušas“, „Vilius Karalius“ (režisierius Vidmantas Bačiulis). Violeta vaidino „Laimingas – tai aš“, „Kaimynai“, „Benjaminas Kordušas“, „Vilius Karalius“ , TV spektaklyje „Heda Gabler“ daugelyje kitų.
„Namuose darbas nenutrūkdavo, nes neįmanoma liautis šnekėti apie tai, ką darai kartu, nes galvoti nenustoji ir išėjęs iš filmavimo aikštelių“, – sakė aktorė.
Ir V.Podolskaitės, ir Z.Gružinsko darbų sąrašas toks ilgas, kad jiems surašyti reikėtų kelių puslapių. 1994 metais operatorius buvo apdovanotas „Auksine bite“ už geriausią darbą meniniame filme „Procesas“ (rež. A.Puipa). 2011 metais Z.Gružinskui buvo įteikta Petro Abukevičiaus, iš kurio operatorius daug išmoko ir artimai draugavo, premija.
V.Podolskaitė teatre sukūrė Domicelės vaidmenį spektaklyje „Trys mylimos“ (rež. Gytis Padegimas); spektaklyje „Dėdė Vania“ (rež. Eimuntas Nekrošius) vaidino Sonią; Sarą spektaklyje „Normanų pergalės“ (rež. Kostas Smoriginas), Elsą „Kelionė į Meką“ (rež. Algirdas Latėnas).
Ji filmavosi režisierių Gyčio Lukšo filme „Virto ąžuolai“, A. Puipos „Amžinoji šviesa“, „Vilko dantų karoliai“, „Elektroninė senelė“, Mario Martinsono „Julija“.
Šiuo metu V.Podolskaitė yra Vilniaus miesto tarybos narė. Trys poros vaikai – Rūta, Linas ir Dominykas – jau suaugę.
„Su Zigmu tiek daug dirbome, kad du pirmuosius vaikus teko auginti mano mamai, tik Dominykui skyrėme visą laiką. Po mokyklos jis tapo savanoriu ir tarnavo dragūnų batalione Klaipėdoje.
Grįžęs sako man: „Tėtis visada sakė, kad turime keliauti. Turiu perimti jo pareigas. Dovanoju tau, mama, kelionę prie šiltos jūros. Buvo taip smagu ilsėtis kartu su sūnumi – kokteilius man nešiojo ir viskuo rūpinosi. Išeidamas anapus Zigmas paliko man didžiausią turtą – mūsų vaikus. Esu laiminga, kad dabar galiu džiaugtis ir keturiais anūkais. Gyvenimo tąsoje tebejaučiu, kad Zigmas yra kartu su mumis. Tai jaučia ir mūsų vaikai“, – sakė Violeta.
