Per dešimtmetį A.Mickevičius pasikeitė, o jo kuriamas Vydas – ne. Jis net rengiasi taip pat metų metais. Šis personažas buvo sukurtas atsitiktinai, kai A.Mickevičius 2005 metais pradėjo dirbti radijo stotyje M-1. Tuo metu atsirado vakarinės laidos vedėjų A.Mickevičiaus ir Mindaugo Stasiulio duetas.
Vyrams buvo patikėta sukurti kalbančius personažus. Diplomuotam aktoriui Aisčiui ir diplomuotam filologui Mindaugui ši užduotis patiko.
Nors 2014 metais A.Mickevičius paliko radijo stotį, pensininkas Vydas iki šiol keliauja per televizijas, be to, tapo vaistų reklamos veidu.
„Jokio konkretaus pensininko neturėjau mintyse, bet tokių vydų – pilni troleibusai“, – tvirtino A.Mickevičius.
– Kai pradėjote įkūnyti Vydą, jums nebuvo nė 30 metų. Juk reikėjo pakeisti balsą, intonaciją, o televizijoje – ir išvaizdą. Ar noriai ėmėtės vaidinti pensininką? – paklausiau aktoriaus.
– Dažnam lietuvių aktoriui vaidinti vyresnį personažą yra nelengva užduotis. Man – priešingai. Niekada nemėgau kurti savo amžiaus personažų, o ypač ankstyvoje jaunystėje. Ką toks personažas gali įdomaus papasakoti?
Dar mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mielai imdavausi seniokų ar sunkiai nusakomo amžiaus keistuolių vaidmenų. Man buvo įdomu stebėti skirtingas amžiaus grupes, suprasti jų pasaulėžiūrą, atsirinkti ryškiausias detales ir su meile tai suvaidinti.
Todėl pensininkas Vydas yra vienas mėgstamiausių mano personažų.
Personažo tikrumo jausmą man išugdė šviesaus atminimo dėstytoja režisierė Dalia Tamulevičiūtė, todėl dėl Vydo man prieš ją nė kiek nebūtų gėda.
– Ar nebuvo sunku pasisendinti?
– Žinoma, ne. Toks mano darbas. Man visada nepaprastai patiko persikūnyti, tapti kitu. Juk tai nuostabi patirtis. Dabar žinau, kaip jaučiasi, kaip mąsto tipinis Lietuvos pensininkas.
– Pensininkas Vydas taip išpopuliarėjo, kad jį imta kviesti kaip vertinimo komisijos narį į TV konkursus. Ar reikėjo peržengti kokius nors barjerus einant į televiziją?
– Tai įvyko greitai ir lengvai. Dar prieš pasirodymus televizijoje radijo vadovybė sugalvojo personažus naudoti savireklamai, tad buvo surengta smagi fotosesija, per ją ir atsirado konkretus portretas.
Vėliau radijas filmavo reklamos klipus, todėl atsirado ir Vydo eisena, ir elgsena. Taip pamažu personažai nusišlifavo, tapo pilnakraujai – nebuvo gėda ir į televiziją eiti.
– Kaip kūrėte Vydo įvaizdį televizijoje?
– Garsioji beretė atkeliavo iš studijų laikų, kai vieno vakarėlio pabaigoje su kurso drauge atsidūrėme svečiuose. Namų šeimininkas pasigyrė, kad po lova laiko lagaminą, prigrūstą jam atitekusių neseniai mirusios garsios prieškario aktorės daiktų.
Mums buvo leista pasiimti po vieną patikusį daiktą. Man į akis krito toji beretė. Su ja dar prieš Vydo personažą sukūriau prasigėrusio rašytojo vaidmenį. Visos kitos detalės – taip pat iš mano asmeninės personažų garderobo skrynios. Žmonės, kurie rūpinasi projektų, spektaklių ir filmavimų drabužiais, žino, kad man geriau suteikti pasirinkimo laisvę ir nesiūlyti bet ko.
Esu pastabus, todėl personažams visada parenku tikslius kostiumus, detales. Tradicinis kostiumų dailininkų požiūris dažnai ne padeda, o trukdo. Vis dėlto žemai lenkiu galvą prieš savo srities profesionalus.
– Ar neapmaudu, kad šmaikštaus senuko Vydo vaidmuo galimai užgožė jūsų vaidmenis teatre ir kine?
– Pradėjęs dirbti radijuje, o vėliau televizijoje, pamažu su teatru atsisveikinau. Po tiek metų įvairiose laidose laikau save televizijos aktoriumi.
– TV seriale „Apie mus ir Kazlauskus“ vaidinate pensininką Feliksą. Kodėl ne Vydą?
– O kam kartotis? Prieš darbą su serialo prodiuseriu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu daug diskutavome šia tema. Paprasčiausia būtų tiesiog toliau vaidinti Vydą, bet kas sakė, kad man patinka lengviausias kelias? Todėl atsirado Feliksas, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo it Vydo klonas.
Juk mums kinų turistai gatvėje irgi dažnai atrodo vieno veido. O pakanka pasitelkti subtilias įžvalgas ir galite pastebėti, kad kiekvieno kitoks temperamentas, požiūris į pasaulį, biografijos detalės, minčių seka.
Taip, Vydas ir Feliksas panašūs, nes yra to paties tipo. Vis dėlto tai nėra tas pats asmuo.
– Kokio amžiaus jaučiatės esąs širdyje?
– Pase man 40 metų, bet širdyje jaučiuosi bent dešimtmečiu jaunesnis. Galbūt senti neleidžia nuolatinis žinių alkis, smalsumas, patirčių troškimas.
Aš daug keliauju, bet ir daug dirbu. Šiuo metu gyvenu tokį gyvenimą, kokį susikūriau ir kokio siekiau daug metų.
Mano poreikiai kuklūs. Komfortui užtenka karšto vandens duše ir patogios lovos. Jokių didelių materialinių turtų neturiu ir man jų visiškai nereikia. Todėl iš uždirbamų pinigų galiu keliauti, kur noriu. Man tai labai svarbu.
– Ar jums pažįstama pensininkų buitis? Jūsų aplinkoje yra senjorų, iš kurių galėtumėte pasisemti įkvėpimo vaidybai?
– Mano tėvai – šviežiai iškepti pensininkai, todėl suprantu, kaip sudėtinga mūsų šalyje oriai gyventi patekus į šią socialinę grupę. O dėl įkvėpimo šaltinių kuriant senjorų vaidmenis – visada prisimenu šviesaus atminimo senelį. Jo paveikslas man teikia pasitikėjimo.
– Ar jums malonus gerbėjų dėmesys?
– Šiuo metu esu žinomas ne tik kaip aktorius, todėl sunku suprasti, kodėl mane kur nors atpažįsta. Kita vertus, žinau, kad manieji pensininkai – Vydas ir Feliksas – džiugina jų bendraamžių moterų širdis, todėl išties turiu daug gerbėjų šioje amžiaus grupėje.
