Italams skulptūras kūręs menininkas su vilko bilietu išgyveno 20 metų

Iki šių dienų garsus menininkas, profesorius, Nacionalinės premijos laureatas A.Kmieliauskas nepailsdamas kuria skulptūras, tapo paveikslus.

Tapytojas, grafikas, skulptorius. Suskaičiavus visus menininko darbus yra neįtikėtina, kad vienas žmogus galėjo sukurti tokį lobyną, dirbdamas su skirtingomis medžiagomis, skirtingose dailės srityse. Savo įvairiapusiškumą dailininkas paaiškina tuo, kad yra kilęs iš kaimo. O kadangi kaime žmonės yra priversti dirbti įvairius ūkio darbus, tad ir A.Kmieliauskas, nors baigė tapybą, per gyvenimą įsisavino įvairias dailės rūšis.

Gruodžio 3 dieną kūrėjas plačią visuomenę pakvietė į savo valdas ir pristatė moterį, svajingai gulinčią sode.

Vyras atsisakė moters

Skulptūra A.Kmieliauskui atiteko po lemtingo akibrokšto. Prieš septynerius metus vienas užsakovas talentingo menininko paprašė, kad šis jam nukaltų dvi skulptūras – „vyrą“ ir „moterį“.

Pirmiausia buvo sukurtas granitinis vyras. Užsakovas – jaunas viengungis kūrinį parsivežė į namo ir ėmė laukti granitinės moters. Bet kol buvo kuriama skulptūra, meno mylėtojo gyvenime atsirado žemiškoji gyvenimo draugė. Ji uždraudė mylimajam į namus atsigabenti nuogos moters skulptūrą. Gal išsigando konkurencijos, gal pagailėjo savo vyro pinigų.

A.Kmieliauskas dabar juokauja, kad gal gyvai moteriai labiau norėjosi gražios suknelės ar kelionės aplink pasaulį. Taigi, iki šiol neaišku kodėl užsakovui neįtiko daili skulptūra.

Daug metų „moteris“ išgulėjo dailės kombinate, net apaugo medeliais bei žolynais. Skulptūra yra pustrečio metro ilgio ir daugiau kaip metro aukščio. Jauna, pakilios nuotaikos akmeninė moteris yra monumentali, labai graži, o jos ilgi plaukai subtiliai pridengia gundantį nuogumą.

A.Kmieliauskas niekada neišgyveno, kad užsakovas nepasiėmė skulptūros. Po kurio laiko atsirado žmonės, kurie panoro įsigyti skulptūrą ir įsikurdinti savo viloje pajūryje. Tačiau tuomet menininko duktė akvarelistė Ramunė Kmieliauskaitė su savo sūnumis Roku bei Lotu ėmė prašyti, kad granitinė moteris liktų jų namuose.

„Nepaveldime nei rūmų, nei sąskaitų banke, tad didžiausias turtas yra mano tėvo gyvenimo istorija ir jo nuostabūs darbai. Ši gražuolė pragyvens kelias kartas“, – kalbėjo R.Kmieliauskaitė.

Ir skulptūros autorius dabar džiaugiasi, kad akmeninę moterį pasiguldė savo sode: „Pinigus būčiau išleidęs, o dabar skulptūra čia galės stovės neribotą laiką“.

Pustrečios tonos sveriantis meno kūrinys per valandą su krano pagalba buvo paguldytas sodelyje, netoli A.Kmieliausko dirbtuvės. Menininkas nebijo, kad jo gražuolę koks nors ilgapirštis gali sumanyti pagrobti iš Sibiro gatvės – gigantės niekas nepaneš.

R.Kmieliauskaitė sumanė gruodžio 3 dieną surengti neformalų skulptūros pristatymą. Šeštadienį nuo popietės iki vakaro į Kmieliauskų namus plūdo meno mylėtojai, menininkai, buvę studentai.

„Mums smagu atverti namų duris ir parodyti kūrybinę aplinką, meno kūrinius“, – sakė Ramunė.

Kmieliauskų meniški ir labai spalvingi namai skleidžia ypatingą magiją. Neasfaltuotoje, duobėms išmuštoje Sibiro gatvėje, už tvoros stūkso du vijokliniais augalais apraizgyti mediniai šimtamečiai namai ir senas sodas.

Takeliu paėjus kelis metrus – R.Kmieliauskaitės kūrybinė buveinė. Pritemdytoje patalpoje aukštomis lubomis kambariniai augalai veši kaip džiunglėse. Todėl ir paukščiai sumaišę lauką su uždara erdve, čia dažnai pro langus suskrenda palesti. Dailininkė savo studijoje ne tik lieja akvareles, čia ji klausosi muzikos, skaito knygas, susitinka su svečiais.

Gamtos gyvastį sode primena vynuogienojai su nenuskintomis, šalčio pakastomis uogomis. Čia gausu slaptų ir painių užkaborių, pavėsinių, supynių. Sodo aurą pamėgo dažnai iš miško atliuoksinti voverė, kiaunė. Sodo išskirtinumą paryškina dabar jau trys A.Kmieliausko kurtos skulptūros.

Namus puošia A.Kmieliausko draugo Vinco Kisarausko iš akmenų ir spalvoto stiklo sukurtos mozaikos.

Didžiajame gyvenamajame name įrengta A.Kmieliausko meno studija, kur nuo žemės iki lubų kabo masyvios tapybos drobės.

Širdgėlos, kuomet turi atsisveikinti su meno kūriniais, A.Kmieliauskas nejaučia. Profesionalui smagu, kad jo kūryba žmonėms patinka.

Dar vaikystėje A.Kmieliauskas mėgdavo su pieštuku ką nors nupiešti. Būsimasis dailininkas augo Alytaus rajone netoli Butrimonių esančiame Olendernės kaime. Kartą prieš Kalėdas į klasę atėjo kunigas ir liepė mokiniams nupiešti prakartėlę nupiešti. Dvylikametis A.Kmieliauskas namuose rado bobutės religinį žurnalą ir iš jo ant nedidelio popieriaus lapo pieštuku perkopijavo prakartėlę.

„Išvydę mano piešinį, mokiniai paprašė ir jiems nupiešti. Taip pavaizdavau 30 prakartėlių. Kunigas pamatęs, jog visos prakartėlės panašios, paklausė kas yra jų autorius. Jam padarė įspūdį, kad tiek daug prakartėlių nupiešiau. Bet jei kitas vaikas būtų turėjęs religinį žurnalą, manau irgi būtų nupiešęs“, – pasakojo dailininkas, kuris iki šių dienų išsaugojo 1944 metais pieštą prakartėlę. Vėliau A.Kmieliauskas įstojo mokytis Kauno dailės mokykloje. Kai apie tai sužinojo Butrimonių kunigas, atvyko pas prakartėlių piešėjo tėvą paklausti ar jo sūnus negalėtų bažnyčiai išdrožti šv. Juozapą.

Kunigas atvežė du pusapvalius liepos gabalus. Menininko tėvas juos nuobliavo ir suklijavo, o iš sugedusios vokiečių tanko metalo padarė kaltą. Nors anksčiau to niekada nebuvo daręs, būsimasis dailininkas pabandė medžio gabalui įpūsti gyvybę.

Kai skulptūra buvo baigta, A.Kmieliausko senelis ją įdėjo į vežimą, apklojo šiaudais ir nuvežė į bažnyčią.

A.Kmieliauskas mano, kad skulptoriumi tapo lemtingo atsitiktinumo dėka. Jis buvo ką tik baigęs tuometinį Lietuvos dailės institutą. Kaip tik tuo metu skulptorius Vytautas Šerys gavo užsakymą sukurti šv. Kristoforo skulptūrą, skirtą mirusiam kunigui Kristoforui Čibirui. Skulptūra turėjo būti pastatyta Rasų kapinėse.

V.Šeriui į kiemą atvilko keliolikos tonų akmenį. Skulptorius siaubingai išsigando ir nutarė, kad tokio riedulio neįveiks. Tada jis pasiūlė skulptūrą nukalti A.Kmieliauskui.

Šis bandė atsisakyti, aiškindamas, kad kalto rankose nėra laikęs. Po ilgų įkalbinėjimų sutiko pabandyti ir nuėjo pas akmenskaldžius pasižiūrėti, kaip jie dirba ir kokius įrankius naudoja.

Po to nusipirko kelis kaltus. Šie greitai atšipdavo, tad juos vos ne kasdien veždavo į kaimą savo tėvui, kad pagaląstų. Galiausiai 1957 metais skulptūra buvo baigta, bet pastatyta ne kapinėse, o prie šv. Mikalojaus bažnyčios.

Tuometiniai valdininkai sužinoję apie šv. Kristoforo skulptūrą, liepė A.Kmieliauskui rašyti pasižadėjimą, jog prie bažnyčių daugiau nestatys paminklų, o šv.Kristoforą leis nugriauti.

Menininkas nesutiko ir buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Tuo metu tai reiškė, kad jis negaus valstybinių užsakymų, negalės rengti parodų, negaus dirbtuvės, neturės reikalingų darbo priemonių, nes šio būdavo skirstomos pagal sąrašus.

Tačiau menininkui padėjo draugai ir jis toliau nepaliaudamas kūrė.

Kunigas Bronius Laurinavičius žinodamas, kad A.Kmieliauskas yra nukalęs šv.Kristoforą, paprašė, kad jis sukurtų antkapinį paminklą jo tėvams, palaidotiems Gervėčių kaime Baltarusijoje.

Menininkas sukūrė besimeldžiančią Mariją, o paminklų gamintojai pagamino laiptus ir pjedestalą.

Po to sunkvežimiu lietuviai išvyko į Baltarusiją. Astravo mieste juos sustabdė milicija ir liepė skulptūrą atvežti į milicijos kiemą. A.Kmieliauskas buvo jaunas, nepatyręs, tad pasimetė. Bet kartu vykęs paminklų gamintojas buvo ne iš kelmo spirtas ir labiau pripratęs prie sovietinės sistemos kuriozų. Jis pasakė: „Mes būtume kvaili, jei vežtume skulptūrą į miliciją“.

Marija buvo nuvežta į mišką ir paslėpta po šakomis, o į miliciją atkeliavo laiptai ir pjedestalas. Milicininkai išvydę paprastus akmenis, ėmė teirautis, kur dėjosi ta moteris, laikanti sudėtas rankas. Paminklų meistras atkirto: „Nieko ten nebuvo, jums pasirodė“. Tuomet milicininkai pasigailėjo, kad sunkvežimio nepalydėjo į miliciją.

Lietuviai buvo priversti akmenis palikti milicijos kieme. Gudrusis paminklų meistras pasiūlė naktį atvažiuoti prie milicijos ir akmenis išsivežti. Taip ir buvo padaryta. Kitą dieną Gervėčių kaimo kapinėse sėkmingai buvo pastatytas paminklas.

Po to, kai A.Kmieliauskas buvo išgintas iš Dailinkų sąjungos, neilgai trukus jo gyvenime atsirado ekslibrisai. 1974 metais Italijoje A.Kmieliauskui buvo paskirtas aukso medalis ir piniginė premija, kurios dėl sovietmečio intrigų negavo.

Tačiau tarptautinis laimėjimas atvėrė naujas galimybes. Italai pakvietė A.Kmieliauską į Italiją. Menininkas ten sukūrė 11 skulptūrų. Italai susižavėję lietuvio talentu kvietė likti jų šalyje. Žadėjo gerą gyvenimą ir daug pinigų. Tačiau A.Kmieliauskas atsisakė. Paaiškino, kad Italija jį traukia tik dėl meno kūrinių ir kultūrinių vertybių.

Italijoje menininkas lankėsi keletą kartų. Net ir sovietmečiu buvo aukštas pareigas einančių žmonių, kurie vertino meną ir išrūpindavo A.Kmieliauskui leidimus išvykti į užsienį.

Užsieniečiai lietuvius dažniausiai tapatino su rusais ir komunistais. Kartą A.Kmieliauskas Italijoje nuėjo į valgyklą. Netikėtai prisiartino senyvas žmogus ir parpuolė ant kelių priešais suglumusį menininką. Kažkas A.Kmieliauskui sugebėjo paaiškinti, kad klūpantis italas atsiprašinėja, jog tarnavo vokiečių armijoje ir kariavo prieš rusus prie Staliningrado.

O kartą menininkas pateko į italų studentų, liaupsinančių komunistines idėjas, diskusiją. Šie paklausė A.Kmieliausko nuomonės apie komunistus.

„Galvoju, kad meluoti nenoriu, bet jei pasakysiu teisybę, kad nekenčiu komunistų, tai grįžus į Lietuvą gali baigtis liūdnai. Tuomet pasakiau sušvelnintai: „Žinote, skaitant Markso ar Lenino tekstus, viskas atrodo labai gražu, bet gyvenime taip gražu nebūna“, – prisiminimais dalinosi dailininkas.

Būti sugrąžintam į Dailininkų sąjungą padėjo radijo stotis „Amerikos balsas“. Per radiją buvo pranešta, kad Lietuvos menininkas, Italijoje laimėjęs aukso medalį, kuriantis skulptūras yra išmestas iš Dailininkų sąjungos.

Sovietinė valdžia akimirksniu susizgribo. Lietuvoje surengė A.Kmieliausko ekslibrisų parodą ir jį grąžino į Dailininkų sąjungą. Su taip vadinamu vilko bilietu menininkas gyveno dvidešimt metų.

Saugumiečiai ne kartą dailininką yra kvietę į „Neringos“ viešbutį, bandydami užverbuoti. Klausė gali jam reikia automobilio ar į užsienį norėtų nuvažiuoti. Tačiau jis sakydavo, kad domisi tik menu. Atsisveikindami saugumo darbuotojai įspėdavo A.Kmieliauską niekam nepasakoti pokalbio detalių.

Tačiau atviraširdis menininkas sakydavo: „Tai, kad aš kažkaip esu įpratęs viską žmonai pasakyti“.

Dailininko duktė R.Kmieliauskaitė nuo mažų dienų daug laiko leisdavo savo tėvo dirbtuvėje.

„Namuose visada būdavo daug stalų. Ant vienų gulėdavo pastelės, ant kitų – flomasteriai. Anksčiau flomasterius giminaičiai atsiųsdavo iš Amerikos. Jie buvo metaliniuose korpusuose. Tėtis į juos priliedavo parafino su aliejiniais dažais. Nuo vaikystės turėjau sąlygas piešti.

Eidavau pro šalį – tai teptukas, tai pieštukas po ranka. Aplinkui būdavo daug įvairiausio popieriaus. Todėl stalas man visuomet buvo svarbiausias namų baldas, prie kurio piešiama, bendraujama, pietaujama. Dabar vien mano dirbtuvėje yra septyni stalai.

Ne kartą esu su teptuku brūkštelėjusi per tėčio paveikslus. Bet tapybos nesugadinsi, nudžiūna ir gali tapyti ant viršaus“, – pasakojo R.Kmieliauskaitė.

Taip jau susiklostė, kad A.Kmieliausko kūrinių stilistika artima bažnytiniam menui. Dailininko freskos puošia daugybė bažnyčių, Vilniaus universiteto iškilmių salę, knygyną „Littera“. Įspūdingai nuskambės, bet A.Kmieliauskas yra sukūręs 2500 tūkstančius kvadratinių metrų freskų.

A.Kmieliauskas visada žavėjosi senuoju Europos menu. Dailininkas pats pripažįsta, kad didelę įtaką gyvenime darė Rembanto kūryba. Sovietmečiu statytoje Klaipėdos Taikos karalienės bažnyčioje sukurtos freskos išniekinimas menininkui sukėlė daug skausmo.

1960 metais baigtoje statyti bažnyčioje A.Kmieliauskas sukūrė 15 metrų aukščio ir 8 metrų pločio altoriaus freską. Menininkas pats tinkavo sieną su specialiu tinku pagal graikišką technologiją. Nutapė šv. Mariją su kūdikiu ant rankų, einančią per pasaulį, fone buvo angelai ir dangus.

Bažnyčios atidarymas buvęs labai iškilmingas. Tai supykdė tarybų valdžią. Jie bažnyčią uždarė, freską uždažė, pastatą paversdami filharmonija.

1990 metais bažnyčią atidavė tikintiesiems. A.Kmieliausko buvo paprašyta atkurti freską. Menininkas manė nuvalys užteptus dažus ir bus gerai. Kai sieną nuvalė, išsigando. Per visą šv. Marijos figūrą nuo viršaus iki apačios, taip pat per veidą buvo išgręžtas griovys ir išvedžioti elektros laidai. Dailininkui teko kurti naują freską. Kūrinys išėjo piktesnis.

Autorius pavaizdavo šv. Mariją su kūdikiu, einančią per žemės rutulį. Vienoje jos pusėje rusų kareiviai su automatais muša žmones, varo į vagonus ir veža į Sibirą, kitoj pusės moterys verkia dėl partizanų žūties.

Menininkė R.Kmieliauskaitė pasakojo, kad jos tėvas niekada nelaukdavo įkvėpimo.

„ Jis tiesiog dirbdavo. O kai visą laiką pieši, kali, lipdai, tu nenumanai kada tas įkvėpimas buvo. Tik pasižiūrėjęs į kūrinius pastebi, kad atsirado tam tikri potėpiai, kurių nebegalėtum pakartoti. Tada supranti, kad tuo laikotarpiu buvo aplankęs įkvėpimas.

Tačiau kai neturėdavo ūpo kurti meną, tėvas mėgdavo sode padirbėti ar miške pagrybauti. Jis nebuvo bohemos žmogus, nors mūsų namuose dažnai lankydavosi menininkai, būdavo geriamas raudonas vynas ir skaitoma poezija“, – kalbėjo Ramunė.

Kadangi skulptūros nesimokė, A.Kmieliauskas dirba kitaip nei daugelis skulptorių. Diplomuoti šios srities specialistai paprastai skulptūrą išlipdo iš molio, po to išlieja gipsinį modelį, galiausia jį nuveža į dirbtuves, kur akmenskaldžiai atlieka visą juodą darbą. A.Kmieliauskas nulipdo formą ir pats iškala iš akmens skulptūrą.

Neseniai A.Kmieliauskas baigė kurti paminklą kunigui Alfonsui Svarinskui.