Panevėžietė menininkė savo profesijai atidavė 40 metų ir sukūrė daug įsimintinų vaidmenų.
Vienas paskutiniųjų vaidintų personažų spektaklyje „Vyšnia šokolade“ Astai buvo tikras iššūkis – teko sukurti senos moters portretą.
„Mano herojė kokias trisdešimt metų už mane vyresnė. Labai įdomi kūrybinė patirtis ir manau prasminga. Kažkada J.Miltinis yra sakęs, kad jeigu senas aktorius bando vaidinti jauną, tai yra šventvagystė, o jeigu jaunas vaidina seną, tai – kūryba“, – kalbėjo aktorė.
A.Preidytė supranta senatvės neišvengiamumą ir tai, kad moterims aktorėms bėgantis laikas nėra privalumas.
„Vaidmenų mažėja, bet kol yra stiprių darbų, tol laikausi. Nežinau kas bus po metų, kitų. Savo amžiuje kartais susiduriu su tam tikrais kalambūrais. Kvailiausia būna tuomet, kai pasako, kad šitam vaidmeniui esu per jauna, o kitam – per sena“, – pasakojo aktorė.
Šėlsmo ir ugnies jos širdyje daugybė. Karštą temperamentą išduoda liepsningas rudų akių žvilgsnis, lyg kontrastingas paveikslas, įrėmintas šviesiuose, vėjyje besiplaikstančiuose plaukuose.
Asta neslepia, kad labiausiai nekenčia stovinčio vandens būsenos. Jau geriau tegu viskas aplinkui verda, virsta kūliais.
A.Preidytė gyva, energinga, garsiai besijuokianti. Jos veide, priklausomai nuo emocijų, žvitriai mainosi mimikos.
Valiūkiška žaismė Astai teikia jaunatviškumo. Dėl to galima pamanyti, kad jos gyvenimo laivas visada buvo genamas vien laimės akimirkų ir niekada neužplaukė ant nesėkmės rifų.
Tačiau tik jūra neskęsta, paslaptingai šyptelėjo talentinga aktorė, prisipažinusi, jog gyvenime buvo ir potvynių, ir atoslūgių. Neprarasti optimizmo jau padėjo meilė sau ir aktorystė.
Sudėtingus, dažnai dramatinius personažus įkūnijanti menininkė patikino, kad nors kiekvienam vaidmeniui atsiduoda iki sielos gelmių, tačiau nesusitapatina su kuriamu personažu.
– Daug metų dirbate Panevėžyje, negi niekada netroškote išvykti į didesnį miestą?
– Ne, myliu šį miestą, be to nesipuikuodama drįsiu pasakyti, jog čia sukūriau daug įdomių vaidmenų.
Jei kas nors ima stebėtis, kodėl nebandžiau ieškoti laimės didesnių miestų teatruose, pusiau juokais atkertu: „Geriau provincijoje būti pirmuoju, negu sostinėje – vienu iš daugelio“.
– Aktoryste susidomėjote paauglystėje. Būdama penkiolikos pradėjote lankyti režisieriaus J. Miltinio įkurtą ir vadovaujamą teatro studiją. Nemažai legendų sklando apie despotišką ambicingo teatro režisieriaus būdą.
– Kodėl Juozas Miltinis į teatrą priimdavo jaunus žmones? Jis buvo nesurambėjęs ir teisingai mąstė. Jo nuomone, jaunas ir žingeidus žmogus yra tarsi molis, iš kurio gali pavykti nulipdyti menininką.
Teatro studija buvo savotiška meno Meka, į kurią po pamokų skuosdavau lyg užhipnotizuota. Režisierius buvo geras psichologas, visada jausdavo kur ir kiek galima lenkti žmogų. Žinoma, buvo tokių, kurie palūžo ir išėjo iš teatro. Bet daugelis teatro studijoje jautėsi geriau, nei namuose.
Pirmasis nedidelis vaidmuo buvo juodaodės merginos. Po premjeros laikraštyje pasirodė graži recenzija apie tai, kad Panevėžyje auga perspektyvi aktorė. Bet, kadangi šalia straipsnio buvo įdėta nuotrauka, kurioje aš stoviu juodai nugrimuota, kurį laiką niekas nenumanė kaip realiai gyvenime atrodo ta artistė (juokiasi).
– Kas labiausiai galėdavo supykdyti Juozą Miltinį?
– Neįmanoma pasakyti keliais žodžiais, bet jį siutindavo posakis: „Na, kaip gyvenime“. Jam buvo neįdomu, kaip gyvenime. Klausdavo: „Negi bulvių skutimas yra didelis menas?“ Juk ne. Režisierius reikalaudavo, kad jei stovi scenoje su grimu, teatriniu kostiumu, tuomet visa esybe
privalai sulysti į personažo kailį.
Jis reikalavo filosofinio priartėjimo prie vaidmens ir visiško atsidavimo menui. Jei pajausdavo, kad eini puse kojos, tada laikykis.
– Ar reiklusis režisierius pagirdavo?
– Vienintelį kartą gavau neakivaizdinį komplimentą. Spektaklyje „Trys seserys“ pagal Antono Čechovo kūrinį vaidinau Iriną – vieną iš seserų.
Juozas Miltinis tuo metu jau nedirbo teatre, bet mėgdavo ateiti į premjeras, po to rėždavo savo nuomonę. Po spektaklio jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Tai va, Preidyte, dabar jau galėtum suvaidinti ir Hetą Gabler“. Tai buvo didžiulis komplimentas.
Režisierius nesišvaistė gražiais žodžiais, neglostė. Net patiems gabiausiems pareikšdavo: „Tik neįsivaizduok, kad viską pasiekei. Juk dar nieko nepadarei“.
Po mokyklos baigimo net aštuonios Juozo Miltinio teatro studijos merginos sugalvojome stoti į Maskvos kinematografijos institutą.
Tuo metu Panevėžio teatrui vadovavo aktorius Donatas Banionis ir žvelgdamas į priekį pagalvojo, neduok Dieve, jei bent viena ims ir išvažiuos studijuoti į Maskvą. Akimirksniu būtų sustojęs darbas teatre, reikėtų keisti repertuarą. Todėl Donatas ėmėsi visokių žygių, kad tuometinėje Lietuvos konservatorijoje išrūpintų specialų kursą – neakivaizdinį skyrių panevėžiečiams.
Dieninio skyriaus programą galima sakyti baigėme eksternu – keliskart per mėnesį nuvažiuodavome į Vilnių, kai kurie dėstytojai atvažiuodavo pas mus, be to mes nuolat vaidinome teatre. Kiek žinau daugiau tokio, neakivaizdžiai besimokančio aktorių kurso nėra buvę.
– Nemažai jūsų karjeroje buvo dramatinių vaidmenų. Bene ryškiausias yra Margaritos vaidmuo Maros Zalytės pjesėje. Latvių dramaturgė pati pageidavo, kad tą vaidmenį įkūnytumėte būtent jūs. Už jį 2005 metais gavote Auksinį scenos kryžių. Margarita – literatūrinio herojaus Fausto mylimoji, kalėjime praleidusi ketvirtį amžiaus. Kiek tame vaidmenyje yra jūsų?
– Vaidmuo yra tik vaidmuo, o gyvenimas yra gyvenimas. Netapatinu gyvenimo su scena. Juk neprivalai nužudyti žmogų, kad suvaidintum žmogžudį.
Užtenka stiprios vaizduotės. Gilinantis į vaidmenį neretai kūno temperatūra ir kraujospūdis pakyla aukščiau normos. Jei prieš spektaklį gydytojai pamatuotų kraujospūdį, greičiausiai neįleistų į sceną.
Margaritos vaidmuo turi milžinišką emocinį krūvį, neleidžia scenoje atsipalaiduoti. Po spektaklio dažnai laukia bemiegė naktis.
Tačiau, jei jautiesi ištekėjusi už teatro, privalai jam ištikimai tarnauti ir atsiduoti kūrybai be gailesio.
– Gal prisimenate kokį nors kuriozą nutikusį scenoje?
– Buvo toks spektaklis, kur mudu su kolega Algirdu Paulavičiumi turėjome iš eiti į sceną išsitepę žaliu kremu ir vesdami dialogą jį nusivalyti. Bet kartą mes ne vietoje įlėkėme į sceną ir pamatę paklaikusios kolegės akis, apsisukome ir nuėjome į užkulisius.
Po to A.Paulavičius mane bartis: „Žmonos neklausau ir, kad aš tavęs dar kada klausyčiau, nesulauksi. Išlėkėm kaip kvailiai ne vietoje ir dar žali“.
– Ar yra tekę pakovoti dėl kokio nors vaidmens?
– Savo mylimiausią darbą aš visada darau iš širdies. Ir jei kas nors gali padaryti už mane geriau, tegu daro. Aš su niekuo nekonkuruoju.
Žinau, kad aktorius visada turi būti žingeidus, nesugriuvęs. Čia kaip sportininkui, jei prarandi teisingą formą, tai gali nespėti į traukinį ir niekada jo nepasivyti. Tai profesija, kuri neleidžia sėdėti rankas sudėjus ir galvoti, kad iš dangaus nukris lemties dovanos ir viskas bus gerai. Aš dėl nieko nesigailiu, nes turėjau labai daug vaidmenų.
– Ar esate vaidinusi stipriai sirgdama?
– Susirgau baisiu gripu, spektaklio niekas neatšaukė, tad į teatrą atvykau su taksi. Man buvo tokia aukšta temperatūra, kad nesuvokiau ką kalba šalia stovintis partneris. Tik matydama, kad jis baigia kalbėti, tuomet aš prakalbėdavau. Viską prisimenu kaip per dūmus.
Atsimenu kartą gydytojo paprašiau, kad uždarytų nedarbingumo lapelį, nes laukia spektaklis. Gydytojas tada pasakė: „Jūs išprotėjote, negalite vaidinti“. Pasakiau, kad galiu, kad neturiu kitos išeities.
– Kalbate apie tai, kad esate ištekėjusi už teatro. O kaip su realia žmogiška santuoka?
– Mano gyvenime buvo vedybos ir buvo skyrybos. Tačiau argi skyrybos yra gyvenimo tragedija? Yra didesnių tragedijų. Pavyzdžiui, artimųjų netektis, kai lieki vienas kaip pirštas ir neturi net kam paskambinti. Iš vienintelės santuokos turiu suaugusią dukterį Brigitą.
– Nors santuoka, kaip sakote, nebuvo jums labai svarbi, tačiau į motinystę ėjote su didžiuliu užsidegimu ir kantrybe. Vaiko susilaukėte labai sunkiai.
– Patyriau penkis persileidimus ir visus vienuoliktąją savaitę. Tačiau manyje veikė nepalaužiamas
optimizmas ir viltis. Aš neprileidau minties, kad gali nepasisekti. Mane labai palaikė šeima ir mano gydytoja.
Belaukdama Brigitos ligoninėje išgulėjau šešis mėnesius. Suprantu, kad visiems tėvams vaiko gimimas prilygsta stebuklui. Tačiau man tai buvo kažkas virš suvokimo ribų.
– Esate energinga, per gyvenimą einate dideliai žingsniais. Ar nesunku? Šiais laikais nemažai žmonių stengiasi taupyti jėgas, nešioja savisaugos kaukes, jiems labiau patinka rusenti, o degti.
– Nebijau rodyti emocijų – nei kai liūdna, nei kai linksma. O kodėl turėčiau slėptis? Kartais iš aplinkinių girdžiu: „Nustok džiaugtis, kad esi beprotiškai laiminga, nes ta būsena praeis“. Žinoma, kad praeis. Bet, jeigu aš nesidžiaugsiu tuomet, kai to norisi, tai kada man džiaugtis?
– Ar prisimenate kokias nors ypatingas gerbėjų dovanas?
– Niekas manęs niekada neapdovanojo. Mūsų šalyje mirusiems, o ne gyviesiems neša gėles. Tikrai neprisimenu kada paskutinį kartą iš gerbėjų gavau gėlių.
– Esate graži moteris, tad gal buvo stipriosios lyties atstovų, kurie siūlė ranką, širdį ir milijonus?
– Tokių nebuvo. Gyvenu labai ramiai. Prie manęs vyrai bijo prieiti, na, tegu ir bijo. Dėl vyrų dėmesio nesuku galvos, vinis į sieną pati moku įsikalti.
– Ar netrūksta vyriško peties?
– Aš laisvos sielos žmogus. Buvo bandančių mane uždaryti tarp keturių sienų. Netoleruoju vyro egoizmo ir arogancijos. Jei koks nors vyras keldavo ultimatumą: jis arba teatras, santykiuose dėdavau tašką.
– Esate jaunatviška. Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Praktiškai visai neskiriu. Šiais laikais teatre aktoriams taip mažai moka, jog esi priverstas pasigražinti savarankiškai. į grožio salonus, nevaikštau. Tačiau miegu ilgai, apie dešimt valandų.
– Kokia jūs namuose?
– Gera ir labai kamerinė. Namai man – dukra, knygos, poezija, šiltas pledas, arbata. Kiekviena smulkmena sava, nes jose yra dalis manęs.
– Kokių turite ateities planų?
– Esu spontaniškas žmogus, tad galiu už pusantros valandos atsirasti kitame mieste. Neplanuoju, nes būna sunku, kai planai sugriūna. Bet svajonių vis dar turiu.
