Legendinis Juozukas atvėrė širdį: išdavė, kokią svajonę dar turi

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas prieš daugiau nei pusmetį atšventė savo 70—ąjį gimtadienį, tačiau energijos ir gyvenimo džiaugsmo jam gali pavydėti ir kur kas jaunesni.

Juozukui, kaip jį dažnai šaukia krepšininkai, ramus pensininko gyvenimas neišeinant iš namų būtų tikra kančia. Energingam, žvaliam ir visada besišypsančiam vyrui geriausias poilsis – aktyvi veikla gamtoje, vandenyje.

„Nieko neveikti būtų neįdomu, o pailsėti galima plaukiojant, bėgiojant“, – sako trijų anūkų senelis.

Į aštuntą dešimtį įkopęs vyras įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus, nepaisant savo amžiaus, turi laikytis kasdienio grafiko. Todėl vietoje nenustygstantis Juozukas kaip laikrodis jau daugybę metų keliasi lygiai septintą ryto. Nereikia jokio žadintuvo.

Pasak Juozuko, tai pasiekti galima be jokių didelių pastangų. Svarbiausia prieš užmiegant save nuteikti, kad reikės atsikelti konkrečią valandą. Porą tokių bandymų ir įprotis keltis tuo pačiu laiku susiformuoja tarsi savaime.

Juozas pasakoja, kad jo dienos gana vienodos – ryte bėgiojimas su paklusniąja mopse Mona, vėliau praplauktas kilometras baseine, tada laikas knygai ir pietų miegui. Pokaitis Juozuko kasdienybės dalis jau nuo jaunystės. Nors, kaip pats tvirtina, sveikiausia dienos metu miegoti 27 minutes, jis dažniausiai užsnūsta ilgesniam laikui.

Vėliau vyras skuba į darbą – tris kartus per savaitę jis masažuoja vieno Kauno reabilitacijos centrų klientus. Vakarus krepšinio legenda leidžia per televizorių stebėdamas sporto varžybas. Pats jaunystėje išbandęs ne vieną sporto šaką, Juozukas domisi net ir tomis sporto šakomis, kurios Lietuvoje nėra populiarios.

„Krepšinis lietuviams svarbiausias, bet man patinka stebėti ir moterų futbolo varžybas. Gaila, kad tik laiko viskam nėra. Laimei, dabar padeda technologijos – galima varžybas įrašyti, sustabdyti, sugrąžinti praėjusius epizodus“, -- džiaugėsi buvęs dziudo imtynininkas ir regbininkas.

Molėtų rajone Inturkės kaime gimęs Juozas per gyvenimą pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą. Dabar vyras džiaugiasi sugrįžęs į savo jaunystės miestą Kauną. Čia su žmona Vilija jiedu gyvena jau penkerius metus. „Vilniuje nebuvo blogai gyventi, bet Kaune man patinka labiau. Gal dėl to, kad čia praėjo studijų metai, suradau žmoną, gimė vaikučiai“, – šypsodamasis pasakojo J. Petkevičius. Smagu tai, kad šalia gyvena ir tėvo pėdomis pasekusi duktė Miglė. Ji iš tėvo paveldėjo stiprias rankas, gyvenimo džiaugsmą, ir net vienodą ūgį – 162 cm.

Profesionali kineziterapeutė jau beveik dešimtmetį masažuoja Lietuvos moterų rinktinės žaidėjas, šiemet buvo pakviesta padirbėti ir su 16-mečių vaikinukų krepšinio rinktine, taip pat veda sportinės aerobikos treniruotes. Juozukas giria dukterį ir tvirtina, kad savo žiniomis ji jau gerokai jį pralenkė. Todėl patarimų dažniau dabar klausia jis. Paklaustas ar malonu, kad duktė pasekė jo pėdomis, Juozukas kuklinasi: „Nei aš savo pėdomis nuėjau, nei mano Miglė. Taip jau gavosi, kad šiomis pėdomis nuėjome abu. Krepšininkus masažuoti pradėjau gana vėlai – būdamas keturiasdešimties.

Paprašė padėti Arvydui (A. Saboniui – red.), kažkas pavyko, taip ir įsitraukiau į krepšinio pasaulį. Žiūriu, kad jie manęs nenori paleisti ir aš nenoriu išeiti. Taip ir likau. Miglė krepšinyje taip pat atsidūrė netikėtai, kai negalėjo rasti kito darbo“, – pasakojo J. Petkevičius.

Juozukas džiaugiasi, kad sportui ir aktyviam gyvenimui neabejingas ir jo sūnus Vaidas. Varėnos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininku dirbantis vyras jau galėtų išeiti į pensiją, tačiau nieko neveikti nebūdinga ir jam.

„Vaidas turi auksines rankas, net ir aš kreipiuosi į jį pagalbos, kai reikia kažką sutvarkyti. Aš pats taip nemoku arba pritingiu“, – šypteli legendinis masažuotojas.

Kaip batsiuvio žmona be batų, taip ir masažuotojo antroji pusė be masažų – po kiekvienu žodžiu pasirašytų Juozukas. Jo žmona Vilija tik ištikus bėdai drįsta prašyti vyro ją pamasažuoti. Dažniau profesionalo masažais džiaugdavosi vaikai.

„Miglė vaikystėje net neužmigdavo be masažo. Ir dabar kartais prašo, bet dažniau pagaili seno pavargusio tėvo“, – juokiasi Juozukas.

Tačiau pats nuo darbo jis nesijaučia esąs pavargęs tiek, kad visiškai jo atsisakytų. Krepšininkų kūno ir sielos gydytoju daugybę metų pradirbęs vyras ir toliau noriai padeda tiems, kad reikia jo rankų pagalbos. Visada gerai nusiteikęs bendrauti mėgstantis vyras gerai perpratęs psichologiją, todėl moka prisitaikyti ir įtikti net patiems įnoringiausiems pacientams. O išgirstų paslapčių neišduoda nė savo žmonai.

„Masažuotojo specialybė kvaila. Kiekvienas ateinantis kažko tikisi. Todėl turi būti geros nuotaikos, nepavargęs ir kiekvienam kažkaip padėti. Su vienais pajuokauju, su kitais padiskutuoju apie perskaitytas knygas, trečius išklausau, kai jie skundžiasi.

Vienus tenka stipriau masažuoti, kitus – švelniau. Iš karto matau, koks žmogus ateina, o tada aš prie taikausi ir maigau it kokią skulptūrą“, – pasakoja J. Petkevičius.

Santūriai savo indėlį į Lietuvos krepšininkų pergales vertinęs Juozukas kuklus – jo nuomone, dabar retas kuris pacientas prisimena, kas jis toks. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie nori su legendiniu masažuotoju nusifotografuoti. Juozukas niekuomet neatsisako pozuoti ir apdovanoja gerbėjus šilta šypsena. „Aš juk nesu žvaigždė. Aš tik buvau prie žvaigždžių ir jų dėka tapau truputį žinomas. Kiekvienas mano vietoje būtų lygiai taip pat garsus“, – kuklinasi krepšininkų paslapčių sergėtojas.

Nuo trylikos metų Biržų internate augęs Juozas negalėjo nė pasvajoti, kad vieną dieną dirbs su garsiausiais šalies sportininkais ir padės jiems garsinti Lietuvos vardą. Vaikystėje jis svajojo skraidyti. Neišlaikęs lakūnams skirto matematikos egzamino, jis įstojo į Lietuvos kūno kultūros institutą Kaune. Vėliau baigė masažavimo kursus Maskvoje.

Nors didžioji vaikystės svajonė ir neišsipildė, dėl to likimui Juozukas nepriekaištauja. Juk, pasak jo, išsipildė jo visos kitos svajonės. „Niekada nedarau tragedijos, jei kažkas nepavyksta taip, kaip norėtųsi. Bet aš neturėjau daug didelių svajonių. Gal dėl to jos man visos ir išsipildė. Svajojau susirasti gerą žmoną, su ja sukurti šeimą, susilaukti vaikučių – visa tai išsipildė“, – džiaugiasi pašnekovas. O didžiausiomis savo pergalėmis garsiausias šalies masažuotojas laiko ne su Lietuvos krepšinio rinktine iškovotus medalius, bet savo asmeninius laimėjimus – mokyklos, instituto baigimą, šeimos sukūrimą.

„Surasti žmogų, kurį mylėtum ir tu, ir jis tave – didžiulė gyvenimo pergalė“, – visiškai nejuokaudamas sako J. Petkevičius.

Juozas ir Vilija drauge jau penkiasdešimt metų. Tačiau auksines vestuves jiedu švęs dar negreitai – tik po šešerių metų.

„Mes labai ilgai draugavome, net šešerius metus. Aš vis nedrįsdavau prašyti Vilijos rankos, galvodavau, ką ji man pasakys, kaip viskas bus. Bet atitarnavau Tarybinėje armijoje, ji baigė mokslus ir tada nutarėme kurti šeimą“, – pasakojo Juozas.

Vyras džiaugiasi, kad žmona visuomet suprato jo darbą, palaikė ir niekuomet nepriekaištavo dėl jo parduotų vasarų krepšiniui.

„Man mano gyvenimas buvo pasaka. Mano darbo norėtų visi. Esu dėkingas žmonai, kad ji iškentėjo, išleisdavo, suprasdavo. Namuose būdavau tikrai retai. Nors irgi stengiausi derinti darbą ir tėvo pareigas, kartais vaikus paimdavau su savimi į stovyklas, bet žmonai teko daugiausia atlaikyti“, – kalbėjo J. Petkevičius.

Krepšininkai gerai žino, kad nedidelio ūgio linksmuolis reikalui esant gali būti ir griežtas. Net ir didžiausioms krepšinio žvaigždėms yra tekę būti Juozuko subartiems ir sudrausmintiems. Su savo vaikais Juozukas buvęs nuolaidesnis. Nei Miglė, nei Vaidas nėra ragavę tėvo beržinės košės.

„Kai supykdavau, prisimindavau istoriją, kaip už sudaužytą krištolinę taurę įpykusi mama taip sudavė savo vaikui per ranką, kad šis jos daugiau nebevaldė. Lupti vaikus už tokius dalykus nėra logiška“, – sakė pats į kailį kelis kartus nuo mamos vaikystėje gavęs Juozukas.

Iš mamos, matyt, Juozukas gavo ir daugiau – gerą humoro jausmą bei polinkį gydyti ir padėti žmonėms. Juozo mama kaime buvo laikoma žiniuone, nes mokėjo užkalbėti rožę.

Paklaustas, kur slypi jo energijos paslaptis, masažuotojas, kaip visada juokauja: „Ūgyje. Kuo mažesnis ūgis, tuo daugiau energijos“.

O prakalbęs rimtai priduria, kad geras humoro jausmas, anekdotai ir juokeliai veikia geriau nei bet kurie vitaminai. Jų brandaus amžiaus vyras stengiasi nevartoti. Ypatingo dėmesio jis neskiria ir savo mitybai. Labiausiai mėgsta kaimiškus lašinukus ir vartoja daug pieno produktų. „Nenoriu būti kaip tas senukas iš anekdoto, kuris vaikšto su žmona rojuje, džiaugiasi, kad viskas gražu, gera, ir sako žmonai: „Būtum manęs nemaitinus tais maisto papildais ir vitaminais, seniai būtume taip gerai gyvenę“, – šmaikštauja vyras.

Anksčiau laiko nesusenti padeda ir bendravimas su jaunesniais žmonėmis. Juozukas neslepia, kad su už save jaunesniais jam sekasi lengviau rasti kalbą nei su bendraamžiais. Gal todėl jis visuomet tapdavo krepšininkų draugu.

Lietuvos krepšinio žvaigždžių kūno ir sielos gydytoju buvęs masažuotojas iki šiol su daugeliu jų palaiko gražius santykius. Susitikę pasisveikina, pasikalba, pasveikina švenčių progomis. Užleidęs vyrų krepšinio rinktinės masažuotojo pareigas jaunesniam kolegai, Juozas prieš šiemet vykusias olimpines Rio De Žaneiro žaidynes šią ėmėsi techninio vadybininko pareigų. Vyras juokiasi, kad skambiai skambančios ir aiškiai neapibrėžtos pareigos leido jam rėkti ir ant žaidėjų, ir ant trenerių.

„Nemėgstu rėkti, man geriau gražiai pakalbėti, bet kartais ir griežčiau paklausdavau: „Ką tu čia vaidini prieš techninį vadybininką?“, – juokiasi Juozukas.

Garsiausias šalies masažuotojas nužvelgęs savo nueitą kelią džiaugiasi, kad nugyveno įdomų gyvenimą. Buvo ir šilto, ir šalto – bet taip, anot Juozo, ir turi būti.

„Juk jeigu viskas būtų kaip per sviestą, gyvenimas būtų nuobodus. Esu patenkintas savo gyvenimu. Kodėl turėtų būti kitaip? Didelių bėdų gyvenime nepasitaikė“, -- sako žinomas vyras. Pasak Juozuko, didžiausias gyvenimo nelaimė įvyko tuomet, kai jis dar buvo vaikas, kai visiškai sudegė namai Inturkės kaime.

Visuomet pozityviai nusiteikęs Juozas neslepia, kad mintyse vis pagalvoja, ką daryti, kad kuo ilgiau apsisaugotų nuo to, kad su bėgančiais metais netaptų niurzga, bumbančiu dėl kiekvieno mažmožio. O skųstis kol kas, rodos, ir nėra ko. Prieš keletą metų atlikta abiejų klubo sąnarių operacija padėjo jam atsikratyti ilgus metus kasdien kamavusio skausmo. „Jei ne operacija, kažin ar galėčiau vaikščioti ir judėti. Galbūt sėdėčiau vežimėlyje. Bet dabar aš galiu daryti, ką noriu – plaukioti, bėgioti be jokio skausmo. Jei ūgio turėčiau, galėčiau dar žaisti krepšinį. Blogiausia, kas gali nutikti – mirtis. O iš visų kitų situacijų visuomet yra išeitis. Todėl jei tik skausmas nekamuoja, reikia džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena. Vienu žodžiu, gyventi ir po septyniasdešimties galima“, – juokiasi Lietuvos krepšinio legenda.

Paklaustas apie savo ateities planus, Juozas nė akimirkai nesusimąsto ir išpyškina: „Buvau aštuoniose olimpiadose, dar noriu nuvažiuoti į devintą, į Tokijų Japonijoje. Tai reikštų, kad dar galiu dirbti, kad sportininkai nori, jog jiems padėčiau. Tokia ir būtų pagrindinė mano svajonė. Aišku, po to norėsiu ir dešimtos“.