Elena buvo ne sykį dariusi su V. Bubniu interviu sąjunginiam radijui, kai jis dirbo Rašytojų sajungos pirmininko pavaduotoju.
„Nesu prietaringas, bet mano žmona nujautė žūtį. Nei iš šio, nei iš to pasakė: „Jeigu mirsiu anksčiau, vesi kitą. Tik būk geras, neišsirink jaunos“, – pasakojo rašytojas.
E.Kurklietytė nežinojo apie V.Bubnio šeimos tragediją.
„Buvau ką tik grįžus iš Amerikos. Susidūrėme ant Operos ir baleto teatro laiptų, kur vyko Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo SSRS komunistų partijos. Lėkiau šią žinią pranešti „Majak“ stočiai, kuri transliuodavo reportažus iš Lietuvos. Vos nepargrioviau V. Bubnio“, – atsiminė susitikimą Elena.
Ji pareiškė užuojautą sužinojusi apie nelaimę, o Vytautas pakvietė kavos. Kavos gėrimai pasikartojo. Du gerai pažįstami žmonės puikiai suprato vienas kitą.
Buvo ištekėjusi už esto
E.Kurklietytės pirmasis vyras – estų žurnalistas, satyros žurnalo redaktorius Tomas Toomsalu.
„Susipažinome, kai Lietuvoje aš dirbau „Šluotos“ žurnale. Tarnybinė pažintis, kai du kandūs satyros leidinių darbuotojai iš Estijos ir Lietuvos susitiko Latvijoje bendrame pasitarime“, – nusijuokė E.Kurklietytė.
Pažintis baigėsi santuoka ir persikėlimu į Estiją.
„Ką jūs ten veikėte?“ – pasiteiravau.
„Kol nemokėjau estų kalbos, dirbau rusiškame dienraštyje „Sovetskaja Estonija“. Jame dirbo ir estų. Iš pradžių buvo sunku, nes estai su svetimaisiais elgiasi šaltai“, – sakė Elena.
Išmokusi kalbą, E.Kurklietytė išvertė į lietuvių kalbą estų klasiko E. Krusteno romaną „Kaip lašas jūroje“. Knygą išleido „Vagos“ leidykla.
„Kuo skiriasi estų ir lietuvių elgesys?“ – pasiteiravau.
„Jie nerodo emocijų, todėl niekada nežinai, ką iš tikrųjų galvoja. Be to, jie iš tiesų labai lėti. Palyginti su estais, esame tikri pietiečiai“, – šyptelėjo lietuvė.
Pora susilaukė sūnaus Tomo Toomsalu. Kai šeima iširo, motina su sūnumi grįžo į Lietuvą. E. Kurklietytės sūnus dailininkas, turi meno reikmenų parduotuvę.
Atsikraustė į V. Bubnio namus
Sukūrus antrą šeimą, E.Kurklietytės ir V.Bubnio gyvenimas smarkiai pasikeitė.
„Atėjau į gražiai sutvarkytus namus, kuriuose Vytautas praleido daugybę metų su pirmąja žmona, jo sūnaus motina. Nenorėjau nieko keisti iš pagarbos Ados atminimui“, – atsiminė Elena.
„Kokio dalyko baiminotės labiausiai?“ – pasiteiravau.
„Iki santuokos su Vytautu namuose niekada nieko negamindavau, nes nebūdavo laiko. Ir jokio pomėgio gaminti niekada gyvenime neturėjau. Staiga – vyrą maitinti reikia! Man tai buvo didžiulis išbandymas. Prie viryklės eidavau įsitempusi tarsi į egzaminą“, – pasakojo E. Kurklietytė.
Ji išmetė iš valgiaraščio mėsiškus patiekalus, riebų maistą ir kitokius figūrą ir sveikatą gadinančius valgius. Užtat atsirado daug daržovių ir originalių pyragų su obuoliais, riešutais ir uogomis, neriebių ir nekenksmingų.
„Gal tu todėl taip skaniai ir gamini, kad tavo skonio jaunystėje nesugadino tradicinė lietuvių virtuvė su spirgais. Elena iki šiol stebina mane išradingais receptais“, – pajuokavo V. Bubnys.
Elena tuojau pat padiktavo riešutų pyrago, kuriuo vaišino, receptą.
„Dviejų kiaušinių baltymus reikia išplakti su keturiais šaukštais cukraus ir pusantro šaukštelio vanilinio cukraus. Vieną su puse stiklinės miltų sumaišyti su kepimo milteliais, įberti 4 šaukštus cukraus ir supilti į kiaušinių plakinį. Gerai išmaišyti ir į šią tešlą suberti daugiau, negu pusę stiklinės smulkintų riešutų, pripjaustyti rūgščių obuolių ir kepti 25 -30 minučių“, – paaiškino šeimininkė.
V.Bubnys sakė irgi mokąs šį tą pagaminti – autorinį gėrimą „Svarainių bubninė“. Paragauti davė.
Vienintelis dalykas, dėl kurio porai kilo ginčų, – katė. Jos turėti nė vienas neplanavo, bet Elenos pažįstama, priglaudusi katę iš gyvūnų globos namų, pareiškė, kad žiemą ją vieną paliks kaime.
„Gaila buvo katytės, ir paėmiau. Vytautas buvo nepatenkintas ir pareiškė, kad bent jau į miegamąjį ta katė neis, o dabar visi trys kartu miegame ir nė vienas pretenzijų neturi“, – nusijuokė žmona.
Pradėjo nuo bendros knygos
E. Kurklietytė rašyti pradėjo, kai jiedu su Vytautu grįžo iš kelionės po Indiją.
„Elena pasiūlė man rašyti bendrą knygą. Sako, kad reikia mano pavardės, nes, jeigu ji parašys viena, niekas neskaitys. Bet aš atsakiau, kad dviese rašyti neįmanoma ir pasiūliau jai rašyti savarankiškai. Kai perskaičiau, ką parašė, buvau labai maloniai nustebintas. Knygoje „Slaptingoji prema“ mano teksto – tik ketvirtadalis. Pasirodė net trys šios knygos leidimai. Tada ji sėdo prie romano „Lyla“. Tai brandus ir stiprus romanas“, – gyrė žmoną V.Bubnys.
Populiarus ir E.Kurklietytės romanas „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“.
Ar vienos šeimos rašytojai konkuruoja
„Prisipažinkite, ar Jums nekyla priešiškų jausmų, kai skaitytojai Jūsų žmoną pagiria?“ – pasiteiravau V.Bubnio.
„Kai vienuose namuose vyras ir moteris rašo, jie neretai ima konfliktuoti ir varžytis, kuris talentingesnis. Ne vieną tokią istoriją esu girdėjęs iš lietuvių rašytojų, o pasaulyje tokių pavyzdžių – daugybė. Tikrai galėčiau papasakoti ne vieną linksmą istoriją apie vyrų ir žmonų pykčius dėl žinomumo. Lietuva labai maža šalis, todėl žmonės autorių dažniausiai pažįsta ir apie teksto vertę sprendžia pagal tai, ar jiems patinka asmenybė, o to neturėtų būti“, – šyptelėjo Vytautas.
„O tu prisipažink, ką jautei, kai viename susitikime skaitytoja pareiškė, kad aš rašau geriau?“ – nusijuokė Elena ir pridūrė: „Anima (siela – lot.) ir Animus skirtingai vertina daugelį dalykų“.
„Aš stiprus katalikas, o tu jau nutolus į kitokias dimensijas“, – smagiai atšovė V.Bubnys.
Knygų tiražas – penki milijonai
35 knygų autorius V.Bubnys tapo jaunimo numylėtiniu, kai išleido apysaką „Arberonas“. Šios knygos pagrindu buvo sukurtas meninis filmas „Maža išpažintis“.
Tai vienas geriausių režisieriaus Algirdo Aramino filmų, 1971 m. sukurtas pagal Vytauto Bubnio apysaką „Arberonas“. „Maža išpažintis“ tapo kultiniu jaunimo filmu.
Maištingi veikėjai ir jų vaidmenų atlikėjai ilgam tapo geidžiamaisiais, kuriuos trokštama kopijuoti, mėgdžioti, cituoti. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Andrius Karka, bet žiūrovai labiau pamėgo jo draugužį su gitara – Vytautą Kernagį, ištarusį magiškus žodžius: „Benai, plaukiam į Nidą!“
Tai buvo garsenybių filmas: jame vaidino Rūta Staliliūnaitė, Gediminas Karka, Vaiva Mainelytė, Monika Mironaitė.
„Kai rašiau šią knygą, dirbau „Moksleivio“ redakcijoje. Parašyti apysaką skatino užsienio literatūra – jau buvome girdėję apie bitnikus (bitnikai – kontrkultūrinis maištas prieš sistemą, amerikietišką svajonę ir vartotojų kultūros mašiną). Norėjau parašyti tikrovišką apysaką apie jauno žmogaus maištą. Buvau taip įsijautęs į herojų gyvenimą, kad man atrodydavo, jog Beną sutiksiu gatvėje“, – pasakojo rašytojas.
V.Bubnys mano, kad jį išgelbėjo „Nemuno“ žurnalas, kuris drąsiai išspausdino tekstą. Leidykla po publikacijos žurnale jau nebebijojo leisti knygos, bet „Literatūrai ir menui“ buvo įsakyta nespausdinti giriančios recenzijos. Kai „Arberonas“ pasirodė, tuometis švietimo ministras M.Gedvilas iš tribūnos pareiškė: „Nesitikėjau tokios kiaulystės iš rašytojo Bubnio“.
Knygą išsivertė lenkai, rusai, estai, latviai, ukrainiečiai, čekai, kazachai. Lietuvoje buvo pakartoti net keturi šios knygos leidimai bendru 70-ties tūkstančių tiražu. Nepriklausomoje Lietuvoje ši apysaka buvo išleista dar kartą.
„Buvau tikrai populiarus rašytojas. Mano tekstus noriai spausdino žurnalas „Novyj mir“. Būdavo ir tokių atvejų, kad knyga Lietuvoje dar neišėjusi, o rusai jau verčiasi jos tekstą“, – sakė V.Bubnys.
Jaučiasi ištrūkusi į laisvę
„Ką aktyviems žmonėms reiškia pensinis amžius – tuštumą ar privilegijas?“ – pasiteiravau.
„Kai nebereikia eiti į tarnybą, atsirado pilnatvės jausmas. Nebeliko streso, nes esu savo laiko šeimininkė. Dirbdama žurnaliste, negalėjau sau leisti prabangos rašyti – nelikdavo laiko. Vartau senus užrašus – net būsimų knygų pavadinimus būdavau sugalvojus, atskirus epizodus pasižymėjusi, o jų parašyti neturėdavau kada. Būti nepriklausomai nuo darbdavio yra privilegija. Tačiau savaip ir pavyko, kad knygų nerašiau anksčiau, nes, pavyzdžiui, romano „Lyla“ sovietiniais laikais niekas nebūtų spausdinęs. Knygoje kalbama apie dvasinius dalykus, savęs pažinimo kelią, yra ir mistikos. Prieš rašydama šią knygą studijavau indų mitologiją, Rytų kultūrą, filosofinę mintį, šventųjų gyvenimus, domėjausi joga“, – sako Elena.
„Jeigu būtum knygas rašiusi anais laikais, iš honorarų būtum išgyvenus“, – draugiškai pasišaipė sutuoktinis.
Mėgstamiausias E.Kurklietytės užsiėmimas – lieti monotipijas. Autorė jau yra surengusi kelias spalvingų paveikslų parodas. Eleną labiausiai žavi, kad nėra įmanoma iš anksto nuspėti, kaip atrodys būsimas kūrinys.
