„Močiučių neprisimenu. Jos išėjo, kai man buvo apie dvejus metus. Bet užtat menu savo mamos Marijonos pasakojimą, kad jos tėvas Lionginas Mickevičius augino žirgus. Jis išmokė arklį šokti ir buvo apdovanotas tarpukariu per pasirodymą. Kai jį apdovanojo, kai kurie piktinosi: „Kam čia lenkui prizą duoti?“. O Smetona jiems atsakė: „Juk jisai – Lietuvos pilietis!“ – pasakoja operos solistė Irena Milkevičiūtė apie savo giminės praeitį.
Dainininkės giminės kraujyje – įvairių tautų temperamentas. Senelio motina pase buvo vokietė, jis pats – lenkas, o jo žmona Adelė Tamulytė – lietuvė.
Dainininkė gimė Kaune, nes jos tėvelis Vytautas Milkevičius ten mokėsi, o baigęs mokslus grįžo į Dzūkiją. Nuolat kilnodavosi iš vietos į vietą, nes buvo kaimo mokytojas. Juos dažnai perkeldavo į kitas mokyklas.
„Močiutė iš mamos pusės Adelė Tamulytė buvo miestietė, mokėjo prisižiūrėti, gebėjo siūti. Labai anksti ištekėjo, turėjo penkis savo vaikus ir dar tris žydukus priglaudė. Kai ji mirė, diedukas pasižadėjo: „Daugiau nesiženysiu, nes kitos tokios nerasiu!“ – pasakojo solistė.
Kilo iš dainingos giminės
Močiutė iš tėvelio pusės Domicelė Strazdžiūtė turėjo gerą balsą.
„Jos balsas švarus, aukštas. Lietuvių tautosakos archyvuose saugomi „Dzūkų dainų“ įrašai – ten nemažai močiutės atliekamų dainų. Mama su tėveliu irgi turėjo labai gerus balsus ir abudu dainavo choruose“, – pasakojo I. Milkevičiūtė.
Du Irenos broliai irgi garsėjo muzikalumu, buvo įstoję į Čiurlionio meno mokyklą mokytis muzikos, bet dėl sunkių gyvenimo sąlygų tėvai vieno neišleido mokytis, o kitas baigė keturias klases, bet dėl širdies operacijos turėjo nutraukti mokslus.
Du broliai vedė dvi seseris
Irenos tėvas Vytautas ir jo brolis Vincas Milkevičiai Kaune vedė dvi seseris – Marijoną ir Vandą Mickevičiūtes, kilusias iš Pėdžių kaimo Kėdainių rajone.
„Mano mama dirbo Kaune siuvykloje, o tėvas gyveno pas savo brolį tame pačiame mieste ir jiedu su mama susipažino pas jį. Kai buvau vos dviejų mėnesių, mama pakliuvo į avariją ir smarkiai pasiligojo. Vėliau gimė dar du broliai, bet mama sveikatos taip ir neatgavo“, – pasakojo dainininkė.
I.Milkevičiūtė buvo labai dėkinga tėvui, kuris jai pasakė, kad svarbiausias dalykas dukters gyvenime turi būti mokslai.
„Tavo tikslas – ne šeima, ne pramogos, o rimtas geras išsilavinimas“, – paaiškino tėvas savo požiūrį į gyvenimą dukteriai.
Duktė ištikimai laikėsi to priesako – visą gyvenimą dirbo iš visų jėgų. I.Milkevičiūtė sakė, kad ir jos senelis Juozapas Milkevičius, turėdamas penkis sūnus, stengėsi visus išmokslinti.
„Mamai esu dėkinga, kad neleido tinginiauti ir įdiegė tikėjimą. Sunkiu metu tikėjimas labai padėdavo“, – prisipažino dainininkė.
Pamėgo indų filmus dėl dainų
Tėvas mokytojavo skirtingose vietose.
„Kaimo mokyklos kartu būdavo ir salės – ten rodydavo filmus. Aš buvau labai įjunkusi į indų filmus, nes juose aktoriai daug dainuodavo. Kiek kartų rodydavo, tiek žiūrėdavau“, – nusijuokė Irena.
Ji sakė, kad namuose būdavo plokštelių – net Robertino Loretti.
„Dar turėjome ir mandoliną, kurią padovanojo bėgdami vokiečiai. Atsimenu, kad mandolina buvo su 12 stygų“, – pasakojo Irena Milkevičiūtė.
Mokyklos tais laikais buvo aplinkinių kaimų susibūrimo vieta – jose vykdavo ir šokiai, ir talkos, ir vaidinimai.
Irena mokėsi savo tėvo klasėje ir jai būdavo labai neįdomu atsidaryti duris iš namo galo, kuriame gyveno mokytojo šeima, ir atsidurti klasėje.
„Aš apsirengdavau ir išeidavau į lauką, kad būčiau kaip visi, ir įžengdavau su visais kartu per išorines mokyklos duris. Dabar tai atrodo juokinga, bet tada nenorėdavau turėti išskirtinių teisių“, – pasakojo dainininkė.
Irena sakė, kad tėvas kartais ją viešai paauklėdavo.
„Kartais skubėdama pamiršdavau nusiprausti. Jis sniegu liepdavo išsitrinti kaklą visiems matant ir aiškindavo, kaip svarbu kasdien laikytis kūno švaros. O kartais net pademonstruodavo kitiems, kaip sniegu trina mano paausius“, – vaikiškas bausmes prisiminė operos solistė.
Namuose ant sienų – šventi paveikslai
Tėvas buvo pasiėmęs paskolą ir Butrimonyse susirentęs namą. Iš tų namų Irena prisimena krosnį, prie kurios mama pašildydavo storą antklodę ir apkamšydavo vaikus prieš miegą.
„Mūsų mama buvo labai tikinti ir mane su broliais vesdavosi į bažnyčią Jiezne, kad mažiau žmonių matytų, jog mokytojo vaikai vaikšto melstis.
Sykį pas tėvą į namus užėjo kažkokie tikrintojai. Jie pamatė šventuosius ant sienos, nuplėšė paveikslą ir net sutrypė kojomis. „Kaip Tu čia elgiesi – juk tu mokytojas!“ – ėmė priekaištauti. Bet tėvas ramiai atsakė, kad paveikslai yra žmonos nuosavybė, o ne jo. Jis jau tada laikėsi požiūrio, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savus įsitikinimus“, – pasakojo Irena.
Ilgainiui tėvas vis labiau tolo nuo tikėjimo.
„Mama po trijų insultų ilgus metus nesikėlė iš lovos, bet niekada nesiskyrė su rožančiumi ir melsdavosi už mus, jos vaikus. Tėvui buvo svarbesni pasaulietiniai dalykai. Jis buvo išvaizdus vyras. Išauginę vaikus, jie vienas nuo kito nutolo ir išsiskyrė. Bet mano atmintis išlaikė tuos prisiminimus, kai tėvai dar stipriai vienas kitą mylėjo“, – pasakojo I.Milkevičiūtė.
Kai Lietuvos televizija kūrė apie I.Milkevičiūtę filmą, ji buvo nusivežusi filmavimo grupę į vieną iš kaimų, Verbyliškes, kuriame tėvelis mokytojavo.
„Kalniukas, nuo kurio važinėdavausi rogutėmis vaikystėje, pasirodė esąs tik nedidelis dilgėlėmis apžėlęs kupstelis, o mano vaizduotėje jis tebebuvo kalnų kalnas“, – prisiminė dainininkė.
Ji sakė, kad vaikystėje mėgo žvejoti tinklais, žaisti su berniukais ir sykį net paprašė nuskusti plikai, kad atrodytų kaip jie.
Kopūstų, bulvių ir morkų troškinys – balius
Baigusi septynias klases, Irena įstojo į tuometį Tallat-Kelpšos muzikos technikumą.
„Neturėjau muzikinio išsilavinimo, todėl mane priėmė tik į kanklių specialybę. Aš įsivaizdavau, kad dainuosiu sau pritardama kanklėmis. Tačiau mokė ir dirigavimo, ir groti fortepijonu. Per trejus metus gavau neblogą pagrindą muzikiniam išsilavinimui, bet turėjau pereiti į Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklą, nes ten galėjau gyventi pas gimines, o Vilniuje laikiausi pusbadžiu. Kartais per dieną būdavau suvalgiusi tik pusę lėkštės sriubos“, – apie alkaną jaunystę pasakojo I. Milkevičiūtė.
Būsimoji solistė gamindavosi sau patiekalą iš raugintų kopūstų, morkų ir bulvių.
„Jaunystės metais vaikščiodavau tokia alkana, kad man tas patiekalas atrodė skonio viršūnė. Ir dabar kartais prisitaisau pilną puodą ir mėgaujuosi“, – nusijuokė artistė.
I.Milkevičiūtė sakė, kad bendrabutyje, kuriame gyveno mokiniai, jiems sykį per dieną dar duodavo vandenyje išvirtų grikių kruopų žiupsnelį be jokio pagardo.
Bendramoksliai niekino dėl skurdo
„Visai neturėdavau kuo apsirengti. Drabužėliai buvo tokie palaikiai, kad kiti mokiniai galvodavo, jog esu iš vaikų namų. Jeigu kas nors atsitikdavo, kaltę suversdavo man kaip neturtingiausiai“, – šyptelėjo dainininkė.
Kai Irena persikėlė mokytis į Kauną, jos gyvenimas palengvėjo, nes šiek tiek padėjo giminės.
Kaune ji susipažino su pirmuoju savo vyru Vidmantu Česaičiu.
„Mudu susitikome pas mano draugę Romainiuose. Ji dirbo kultūros namuose miesto pakraštyje ir pasikvietė mane padainuoti vakarėlyje. Man buvo 17 metų, o Vidmantui – 15-ka, bet jis atrodė vyresnis ir protingas, o aš tuo metu dar tebevaikščiojau susipynusi kasytes“, – pasakojo dainininkė.
Jiedu draugavo septynerius metus, o santuokoje išgyveno devynerius. Sūnui Irvidui, kurio vardas buvo sugalvotas iš motinos ir tėvo vardų, dabar 44 metai.
Stebisi, kaip ištvėrė trigubą krūvį
Ištekėjusi ir pagimdžiusi sūnų, Irena su vyru apsigyveno Romainiuose.
„Jau buvau įstojusi į Vilniaus konservatoriją. Kad būtų įmanoma išsilaikyti, įsidarbinau Kaišiadorių muzikos mokykloje. Savo dėstytojui konservatorijoje profesoriui Jonui Švedui sakau: „Mesiu studijas ir būsiu gera mama“. Jis patarė nedaryti klaidos ir eiti dekretinių atostogų, bet savo muzikinės karjeros neaukoti. Iki šiol esu jam už tai dėkinga“, – sakė I.Milkevičiūtė.
Name nebuvo jokių patogumų, vystyklų plauti dainininkė lakstė prie upelio.
Sąsiuvinuke buvo valandomis surašyta, kurią dieną ką ji privalo padaryti.
„Šeima už Kauno Romainiuose, darbas Kaišiadoryse, o į Vilnių važinėju mokytis dainavimo. Supratau, kad toks tempas geruoju nesibaigs. Kai sūnui suėjo dveji, susiradau bendrabutyje kambarį ir išsikėliau į Vilnių. Šiaip taip išmeldžiau vaikui vietos savaitiniame darželyje. Po visų darbų vakarais lėkdavau lankyti sūnaus, nunešdavau jam švarių drabužių perrengti“, – prisiminė sudėtingą laiką solistė.
I.Milkevičiūtė sakė, kad balso kokybei labai turi įtakos nerimas ir išgyvenimai. Po devynerių nelengvų metų santuoka iširo.
„Gerai dainuoti žmogus gali, kai viskas gerai, neslegia kivirčai ir bėdos“, – sakė dainininkė.
Pažintis su tenoru Gehamu Grigorianu
1980-aisiais metais I.Milkevičiūtė buvo pakviesta į prestižinę stažuotę Milane operos teatre „La Scala“.
„Maskvoje laukėme vizų. Kadangi armėnų moterys labai myli ir rūpinasi savo vaikais, į Maskvą atskrido ir dainininko Gehamo Grigoriano motina. Ji gyveno viešbutyje netoli Lietuvos atstovybės ir mes kartu ėjome namo. Ji man guodžiasi: „Sūnus toks nervingas tapo po tėvo mirties. Širdį spaudžia, kai pagalvoju, kas jį Italijoje prižiūrės...“. Man buvo truputį juokingas tas rūpestis sūnumi, artėjančiu link 30-ies, bet tas jos pasiguodimas vėliau turėjo įtakos mano santykiams su Gehamu“, – prisiminė dainininkė.
Irena jautė, kad G. Grigorianui ji patinka, tačiau jai labiau rūpėjo stažuotė, negu naujos draugystės.
„Sykį jis susirgo angina ir visą savaitę gulėjo lovoje, nes laikėsi 40 laipsnių karštis. Prisiminiau jo mamos dejones, kas jos sūnų Italijoje prižiūrės, ir nuėjau lankyti. Žiūriu, jo drabužiai kriauklėje užmerkti, o jis pats visai gailiai atrodo. Pamatęs mane, negalėjo patikėti: „Irena, čia tu? Labai džiaugiuosi, kad atėjai aplankyti“ – sukepusiomis lūpomis prabilo“, – atsiminė Irena.
Ji rūpinosi juo, kol G.Grigorianas išsikapstė, o paskui jis pareikalavo, kad viešbučio administracija duotų jiems kambarius šalia. Motyvas buvo labai paprastas: „Ja etu ženščinu liubliu“ (Aš šitą moterį myliu), – pareiškė armėnas italams.
I. Milkevičiūtė sakė, kad Gehamas turėjo įtaigos ir galios kitiems žmonėms: viską, ko jis norėdavo, žaibiškai gaudavo, nors nebuvo įžūlus.
G.Grigorianas pareiškė pasiliksiąs Italijoje
Per stažuotę Italijoje režisierius Jurijus Liubimovas, iš kurio 1984 metais buvo atimta SSRS pilietybė už tai, kad jis, Londone statydamas pjesę davė interviu laikraščiui „The Times“, buvo pakviestas statyti operą „Borisas Gudunovas“.
„Iš Tarybų Sąjungos jis pasikvietė garsių dainininkų – mecosopraną Jeleną Obrazcovą, solistus Jevgenijų Nesterenko ir Jurijų Marusiną. Maskva pasakė: „Jeigu spektaklį statys J.Liubimovas, mes neišleisime į Milaną rusų dainininkų, kuriuos Italija kviečia. Tada Italija pareiškė: „Jei taip pasielgsite, mes išsiųsime namo jūsų stažuotojus, kurie dabar dainuoja „La Scaloje“. Karštakošis G.Grigorianas pareiškė: „Jeigu šitaip, tada aš pasiprašysiu prieglobsčio Italijoje ir dainuosiu vietoje J.Marusino“, – pasakojo dainininkė.
G.Grigorianas iš tikrųjų pasiliko Italijoje ir norėjo kreiptis į JAV atstovybę, bet buvo išsiųstas atgal į Armėniją.
Jo situacija tapo labai sunki, nes grįžęs dainininkas negalėjo gauti darbo. Irena su Gehamu dar nebuvo susituokę, bet ji svarstė, kaip jam padėti.
Pati nesuprato, kaip pateko į lėktuvą
Grįžęs į Jerevaną, Gehamas pirmiausia paskambino Irenai, kad laukia jos Armėnijoje.
„Gavau bilietą tik iki Mineralnyje Vody, o į Jerevaną nebuvo jokių bilietų. Bet aš kažkokiais koridoriais sugebėjau nusigauti iki lakūnų ir įsiprašyti į lėktuvą. Jie liepė grįžti atgal ir tikrintojams pasakyti, kad mane nugabens, bet šie vistiek nepraleido“, – prisiminė daininkė.
I.Milkevičiūtė iki šiol nesupranta, kaip jai per tarnybines patalpas pavyko dar sykį pasiekti lėktuvą ir į jį įsėsti.
„Vidinis ryžtas žūtbūt patekti į tą lėktuvą buvo toks stiprus, kad ėjau kiaurai sienas ir manęs niekas nestabdė“, – sakė moteris.
G.Grigorianas neturėjo paso, nes dokumentai buvo iš jo paimti. Jis nė už ką nenorėjo Irenos išleisti atgal į Lietuvą.
„Kad ir kaip jį užjaučiau, buvau pernelyg dėkinga Lietuvai už stažuotę užsienyje. Išskridau atgal į Vilnių prieš jo valią, bet paprašiau Virgilijaus Noreikos, kuris tuo metu vadovavo Operos ir baleto teatrui, kad jis rizikuotų priimti Gehamą dainuoti teatre. Net į kultūros ministeriją išdrįsau nueiti“, – pasakojo solistė.
„Kaip reagavo į prašymą V. Noreika?“ – pasiteiravau.
„Jeigu iš tikrųjų myli, tai padėsiu, o jeigu tik šiaip sau, tai ne“, – rimtai pareiškė.
G. Grigorianas buvo priimtas ir per 12 dienų išmoko „Pilėnų“ repertuarą.
„Lietuvos publika jį priėmė su meile“, – sakė I.Milkevičiūtė.
Santuoka su G. Grigorianu kūrybinei biografijai Irenos biografijai pakenkė, nes solistę nenoriai išleisdavo į užsienį. Bendras poros gyvenimas sėkmingai klostėsi kelerius metus. Dėl skirtingų charakterių abudu nusprendė geriau likti gerais partneriais ir draugais, nei kasdien pyktis.
„Tačiau iš mūsų dueto atsirado puiki dainininkė Asmik Grigorian“, – nusišypsojo I.Milkevičiūtė.
Norėjo, kad mokytųsi Armėnijoje
G. Grigoriano motina troško, kad gimusi anūkė mokyklą lankytų Armėnijoje, bet Irena prieštaravo tokiam sumanymui.
„Kodėl sutikote dukterį pavadinti armėnišku vardu Asmik?“ – pasiteiravau.
„Gehamas to norėjo kaip vaikas. Supratau, kad jam labai svarbu. Namuose vadindavau dukterį ir lietuvišku Astutės vardu, o tėvas kreipdavosi į ją Asmik. Tėvas dukteriai visą gyvenimą buvo labai svarbus. Kai išsiskyrėme, jis pasiimdavo Asmik į užsienio gastroles. Niekada nekliudžiau jų bendravimui“, – sakė solistė.
Vėliau Asmik tėvas sukūrė dar vieną šeimą su moterimi iš buvusio Leningrado, susilaukė dviejų sūnų.
„Sykį nutiko komiškas įvykis. Per gastroles Italijoje, kur kartu su G.Grigorianu dainavome tame pačiame spektaklyje, jis atvažiavo su antrąja žmona ir savo sūnumis. Nuėjome visi kažko nusipirkti, o pardavėjas rodo į mane ir Gehamo klausia: „Čia jūsų žmona su vaikais?“. „Ne, čia mano dvi žmonos su vaikais“, – aiškina jam Gehamas“, – nusijuokė I.Milkevičiūtė.
„Mes su Asmik bendraujame su jo šeima“, – sakė I.Milkevičiūtė.
O Patria, kiek tu man kainuoji!
Paklausta, kokios arijos solistei brangiausios, Irena atsakė: „Labiausiai prie širdies man būdavo herojiniai patriotiniai vaidmenys“.
Dainuodama Baterfly, Tokijuje ji laimėjo tarptautinį konkursą.
„Pučinio muzika labai gili, žmogiška, virpina jausmus. Man jis atrodo idealus kompozitorius“, – kalbėjo solistė.
I.Milkevičiūtė pirmoji Lietuvoje atliko Normos vaidmenį.
Ten yra puikūs žodžiai: „Kas čia mėgina kelti balsą maištingą?/Juk pradėti karą prieš romėnus mums reikalinga./Knygoje paslaptingoj rašoma šitaip: „Vieną dieną Roma žus, bet ne nuo jūsų/ žus nuo savo ydų, paliegusi žus..“, – pacitavo dainininkė mėgstamą ariją.
