– Guoste, pradėkime atvirai, bet nuoširdžiai… Ar sunku auginti sūnų vienai?
– Sūnų auginti vienai yra gana sunku, bet stengiuosi to nesureikšminti ir savo bei vaiko santykius paversti draugyste. Viena jį auginu nuo metukų. Atrodė, kad su kiekvienais metais priežiūra lengvės, bet iš tiesų atsiranda daug rimtesnių dalykų: auklėjimas, ribos, pažindinimas su pasauliu, vertybėmis, kurių negali praleisti pro pirštus ir turi kruopščiai išugdyti. Supratau, kad tai daug sudėtingiau nei slėpti daiktus ar pasirūpinti saugia aplinka. Domiuosi vaikų psichologija, auklėjimo būdais, meilės kalba. Tada daug lengviau suprasti, kas tinka mano vaikui, kaip mažieji suvokia pasaulį. Be abejo, labai dažnai vadovaujuosi tiesiog motiniška nuojauta.
– Pasakokite, koks Kipras vaikas. Ar trūksta šeimoje tėčio vaidmens?
– Kipras yra puikus vaikas. Tikra Dievo dovana man. Koks jis protingas ir gabus. Būdamas 3 metų jau pradėjo dėlioti sakinius anglų kalba. Šiandien mes jau galime pasikalbėti angliškai vienas kitą šia kalba puikiai suprasdami. Džiaugiuosi, kad jis yra imlus ir jam smagu mokytis kalbų, kaip ir man. Be to, gyvenime tai labai pravers. Jis judrus berniukas, man suktis tenka kaip voverei rate. Ramybė namuose būna, kai vaikas užmiega. Bet ir gerai, džiaugiuosi, kad sūnus trykšta gyvenimo džiaugsmu ir galiu kartu su juo grįžti į vaikystę, svajoti, dūkti, žaisti… Tai gydo sielą.
Tėčio vaidmens, be abejo, trūksta, ypač berniukui. Apskritai kiekvienam vaikui geriau gyventi visavertėje šeimoje. Bet vėlgi dėl to nestresuoju ir susiklosčiusią situaciją kasdienybėje užglaistau buvimu už du. Be to, juk su tėčiu Kipras susitinka, leidžia laiką. Vaikas suvokia, kad jo tėveliai gyvena atskirai, nes mūsų, gyvenančių kartu, juk net ir neprisimena.
Su sūnumi mes sutariame tikrai gerai. Suėjus ketveriems metukams, pradėjome išmokti susitarti, išgirsti, ko prašoma. O tai labai svarbu! Nebeturim „ožiukų“ parduotuvėse ar kitose viešosiose vietose. Tai didelės kantrybės vaisius. Vaikas jaučia tėvų emocijas, kuo kantresni būsime, tuo taps visiems geriau.
– Kaip manote, kokia Jūs mama?
– Aš esu pakankamai šiuolaikiška mama. Stengiuosi, kad mano ir sūnaus santykiai turėtų daug draugystės. Tai labai svarbu, kai vaikas tampa paaugliu. Noriu, kad sūnus su manimi dalytųsi išgyvenimais ar džiaugsmais. Noriu jam būti tas žmogus, pas kurį jis rastų patarimą ar paguodą. Todėl jau dabar kloju tam pamatus. Keliaujame kartu, žaidžiame mašinomis, lenktyniaujame, statome traukinių trasas, važinėjamės su dviračiais, mokomės, kalbamės, tiesiog kokybiškai leidžiame laiką.
– Įsimintiniausias įvykis, nutikimas su sūnumi.
– Įsimintinų įvykių tikrai nemažai, nes su sūnumi praleidžiu daug laiko. Bet vienas toks sujaudinęs iki širdies gelmių buvo vaiko bandymas paprašyti, kad tėveliai gyventų kartu. Mūsų su Vilmantu akivaizdoje vaikas abiejų klausė, kodėl mes negalime gyventi visi kartu, su džiaugsmu kalbėjo, kaip jam smagu būti trise… Žodžiai strigo, nes nemaniau, kad būdamas dar toks mažas palies šią temą ir užduos tokį klausimą. Tam nebuvome pasiruošę.
– Ar augindama Kiprą vadovaujatės kokiomis nors teorijos, patirtimi, pavyzdžiais?
– Augindama Kiprą vadovaujuosi sveiku protu, intuicija ir vaikų psichologija. Vaikai tikrai nemato pasaulio kaip mes. Todėl bandyti vaikui išaiškinti tam tikrus dalykus suaugusiųjų kalba yra pernelyg absurdiška. Neapsikraunu manydama, kad tai, ką aš suprantu, supras ir mano vaikas. Kai kalbuosi su sūnumi, stengiuosi visada atsitūpti iki jo akių lygio, mintyse grįžtu į savo vaikystę ir tada bendraujame, aiškinamės paprastai ir jam suprantamai. Ir niekada nepamirškite išmokyti vaiko trijų svarbiausių žodžių: ačiū, prašau, atsiprašau. Nieko nėra žavingiau, kai mažylis šiuos žodžius pradeda vartoti savo kalboje!
– Sako, berniukai gimsta mamoms… Ar jūsų atveju pasiteisino šis teiginys?
– Aš visada maniau, kad berniukai gimsta tėčiams, dukrytės – mamoms. Ir gimus sūnui supratau, kad Vilmantas turės ramstį, galbūt sūnus eis jo pėdomis, bus krepšininkas, sieks karjeros aukštumų. Juk pagal genus tikriausiai paveldės ir aukštą ūgį. Bet dabar galbūt dėl skyrybų ir ne tokio artimo sūnaus ir tėčio ryšio Kipras iš tiesų labai asistuoja mamai, padeda, esame neišskiriami. Jei pažvelgtume į mano vaikystę, aš tikrai buvau tėčio dukrytė. Tikriausiai tas posakis teisingas.
– Su kokiais keisčiausiais sūnaus norais susiduriate?
– Mano sūnus išties kūrybingas, todėl jo norai dažnai nustebina. Matydamas, kaip ruošiu valgyti, visada siūlosi į pagalbą. Užtrunkame dvigubai ilgiau, bet aš matau, koks jis patenkintas valgydamas savo ruoštą maistą. Netgi gavo diplomą už tai, kad su kitais vaikais mokėsi kepti itališką picą. Nuo šiol namie picas paruošia sūnus. Galbūt auginu ateities Jamie Oliverį.
– Jūsų kaip mamos receptas, kuris padeda sūnui nusiraminti?
– Auksinė taisyklė vaiko nusiraminimui: ramybė, ramus tonas, švelnumas, apkabinimas, bučiniai ir teigiama energija. Kartais užtenka be žodžių prisiglausti vaiką. Taip ugdai ir vaiko atjautą, paguodą kitam.
– Atrodote spindinti moteris. Kur semiatės įkvėpimo?
– Mano didžiausia motyvacija yra mano sūnus. Juk turiu užauginti gerą ir dorą žmogų. Tik dėl jo skyrybas išgyvenau lengviau, negalėjau leisti sau palūžti. Suvokiau, kad mano vaikui reikalinga sveika ir laiminga mama. Meilė sūnui ir sau yra mano įkvėpimas visada eiti tik pirmyn, nesustoti ties kliūtimis. Žinau, kad po kiekvienos audros šviečia saulė. Esu laiminga moteris ir mama. Turiu vidinę ramybę, mažais žingsneliais einu savo tikslų link ir dėkoju Dievui, kad esame sveiki. Akys yra sielos veidrodis, kol jos spindi, viskas gerai!
– Ką galėtumėte patarti mamoms, kurios augindamos vaikus susiduria su tam tikrais iššūkiais?
– Visoms mamoms, kurios gyvenime susiduria su iššūkiais, linkiu jokiu būdu nepalūžti. Uždaryti praeities duris ir atverti langą į ateitį. Gyvenimas ties sunkumais tikrai nesustoja. Būkite ryžtingos ir drąsiai eikite pakelta galva. Tiesiog savo silpnybę paverskite stiprybe!
