„Kai paskelbė moterų teisę kviesti vaikinus šokiui, draugei sakau: „Man labai patinka tas įdegęs baltadantis, o tu vesk tą kitą, nes viena aš nedrįstu prieiti“. Taip ir susipažinau su teisės studentu Juozu Baranausku“, – pasakojo diktoriaus J.Baranausko žmona gydytoja Stanislava.
Mėnesį jiedu nesimatė, o paskui vėl susidūrė šokiuose, bet šįsyk – jau Pamėnkalnio gatvėje Karinininkų namuose.
„Pradėjome susitikinėti. Draugės klausia: „Kaip jis bučiuojasi?“. Tai kad aš nežinau. Mudu pirmą sykį nedrąsiai pasibučiavome tik po keturių mėnesių draugystės“, – pasakojo jaunystės prisiminimus J.Baranausko žmona.
Vietoje televizijos – gimdykla
1957 metais balandžio 30-ąją teisės studentas Juozas tapo pirmuoju Lietuvos televizijos diktoriumi. Laida prasidėjo 19.45 val. ir truko dvi valandas 20 minučių. Ją vedė Juozas Baranauskas. Pirmąją TV laidą žmonės žiūrėjo tik per 32 televizorius, bet metų pabaigoje televizorių jau atsirado apie pusantro tūkstančio. Laidos buvo transliuojamos iš mažutės vos 40 kvadratinių metrų studijos.
„Susitarėme, kad Juozas pakvies mane į televiziją gegužės švenčių proga pažiūrėti, kaip vyksta transliacija. Vakare pasipuošiau, pasidažiau ir susiruošiau kaip į didžiausią šventę, bet prasidėjo skausmai ir teko važiuot į ligoninę. Tą pačią naktį gimė sūnus Evaldas“, – prisiminė S.Baranauskienė.
Moteris sako, kad jos vyras buvo itin rūpestingas tėvas. Iš pradžių pora gyveno pas Stanislavos mamą Basanavičiaus gatvėje, o paskui gavo butą dabartinėje Goštauto gatvėje.
„Mūsų butas buvo ten, kur dabar garažas. Mažutis, bet kaip buvo smagu jame kurtis. Dabar matome jį iš viršaus“, – per langą rodė ponia Stanislava.
Garsus diktorius dieną prižiūrėjo vaikus
Paklausta, ar šeimos gyvenimo netrikdydavo gerbėjos, žmona sakė, kad nebuvo laiko tuo domėtis.
„Pirmą sykį gimdžiau būdama studentė. Man reikėjo daug dirbti, kad tapčiau gydytoja. Akušerės ginekologės darbas sudėtingas – budėjimai, naktiniai kvietimai prie gimdyvių. Kai mažai susitikdavome, nebuvo laiko domėtis gerbėjomis.
Juozas dieną žiūrėdavo sūnų, nes jo darbas prasidėdavo vakare. Abu sutarėme, kad kitą vaiką gimdysiu tik tada, kai tapsiu patyrusia gydytoja. Todėl duktė Erika gimė tik po 11-os metų“, – pasakojo S. Baranauskienė.
Kol diktorius rinko nuotraukas iš jaunystės albumų, ponia Stasė sakė, kad jų šeima buvo darni, o pykčiai – neesmingi.
Kaip teisininkas išdavė profesiją
Studijuodamas teisę, J. Baranauskas pamatė skelbimą apie radijo diktorių konkursą. Jaunuolio balsą žmonės nuolat pagirdavo ir Juozas apsisprendė pabandyti.
„Sąraše buvau 98 numeris iš 200 kandidatų, o priėmė tik keturis žmones. Atsirinko Undinę Nasvytytę, Gražiną Bigelytę, Henriką Paulauską ir mane“, – pasakojo diktorius.
J.Baranauskui labai įstrigo atmintin, kaip aktorius Henrikas Kurauskas atsiliepė apie diktoriaus darbą.
„Diktoriaus suvaidinti negalėčiau – taip apsinuoginti tikrai būtų per sunku. Aktorius gali pasislėpti už skėčio, už detalės, o diktorius vienas kaip pirštas – balsas viską išduoda. Ir kaip jaučiasi, ir ką galvoja“, – kalbėjo H. Kurauskas.
Tačiau J.Baranauskas, tapęs žinių vedėju, niekada nesigailėjo.
„Sugebėdavau pažaisti skaitydamas net oficialiausią tekstą. Informaciją, kuri man atrodydavo verta dėmesio, balsu susvarbindavau, o kitas paversdavau mažmožiais – skaitydavau tokiu tonu, kad iškart tapdavo aišku, jog tai nereikšminga“, – pasakojo profesionalas.
Džiaugėsi, kad žmonės suprato
Sykį diktorius išgirdo, kaip sodo kaimynė vertina jo darbą.
„Vakar jūs tobulai tyčiojotės iš Tarybų valdžios per naktines žinias. Kalbėjote tokia intonacija, kad ir kvailam turėjo būti aišku“, – draugiškai prasitarė sodininkė ir nusijuokė į kumštį.
J. Baranauskas sakė, kad toji moteris, tinkamai įvertinusi jo toną, buvo paprasta valstietė, išvežta tremtin birželio 14-ąją ir vėliau grįžusi gimtinėn.
„Buvo labai smagu, kad paprasti žmonės pajunta, ką reiškia, kai, eteryje tardamas žodžius, juos dirbtinai praretini arba nuskubi tolyn tarsi praneštum visišką niekalą“, – pasakojo diktorius.
Tiesioginiai interviu – sunkiausias egzaminas
Sudėtingiausia būdavo kalbinti pašnekovą tiesioginiame eteryje. Kiekvieną frazę fiksavo Glavlito (Glavnoje literaturnoje upravlenije – rusiškai) cenzoriai ir tikrino, ar sakinys nėra pavojingas tarybų valdžiai.
„Glavlito štampas mums ant liežuvio buvo uždėtas. Imi interviu ir jau girdi, kad žmogus atsakinėja dviprasmiškai ir kad tai gali būti suprasta kaip tarybų valdžios kritika. Tada perimi iniciatyvą ir atsakinėji pats, kad herojus dar labiau abiejų neįklampintų“, – prisipažino J. Baranauskas.
Labiausiai žmonės įsįsmarkaudavo per žemdirbių konkursus, kurie būdavo labai populiarūs. Juos transliuodavo tiesiai į eterį.
„Konkurse „Ieškome rezervų“ dalyvaudavo penkios komandos: pirmaujantis ūkis nagrinėdavo atsiliekantį ir atvirai leptelėdavo visokių dalykų, dėl kurių paskui tekdavo aiškintis“, – pasakojo diktorius.
J.Baranauskas sako, kad šie konkursai labai priminė vėliau sąjunginėje televizijoje atsiradusią laidą „Goluboj ogoniok“ („Mėlynasis žiburėlis“), kuri tapo nežmoniškai populiari dėl garsių estrados dainininkų pasirodymų ir laisvo vedėjų bendravimo su svečiais.
Antroji dalis, kurią reikėdavo išverti po konkurso laidų, – vaišės, kurių į studiją atsigabendavo dalyviai. Nedalyvausi – mirtinai įsižeis.
Nedidelės kiaulystės paįvairindavo darbą
Paklaustas, ar diktoriai tarpusavyje konkuruodavo, J. Baranauskas atsakė labai paprastai: „Aš negalėjau tapti Vytautu Kybartu arba Henriku Paulausku – kaip ir jie manimi“.
Tačiau prisipažino, kad bendradarbiai bandė trukdyti jam lankyti anglų kalbos kursus.
„Kai tik man reikia į paskaitas, būtinai paskiria dubliuoti vakarinį filmą. Tada į lietuvių kalbą filmai buvo verčiami tiesioginiame eteryje. Filmą „Keturi tankistai ir šuo“ garsinau gal keturis kartus paeiliui“, – atsiminė J. Baranauskas.
„Su kokia diktore labiausiai mėgote dirbti poroje?“ – pasiteiravau.
„Daugiausia dirbdavau su Dana Rutkute. Ji buvo viena geriausių – puiki lietuvių kalba, gera dikcija, išsilavinimas ir įgimta elegancija. Be to, buvo santūri ir niekada neišsišokdavo.
Gražina Bigelytė apie save galvodavo geriau, negu apie kitus. Be to, kartais mėgdavo elgtis savanaudiškai. Kai išvyko gyventi į Kauną, reikalaute reikalaudavo, kad ją iš televizijos vežčiau į stotį. Kai nusibodo, pasakiau, kad nedirbu jos vairuotoju. Tačiau šiaip mūsų santykiai buvo kolegiški ir geranoriški“, – nusijuokė J. Baranauskas.
Įstrigo D.Rutkutės išskirtinumas
J.Baranauskas papasakojo, kad D.Rutkutė tais laikais atrodė itin nestandartinė moteris.
„Mes visi stebėdavomės jos atmintimi – bet kokį, net patį ilgiausią naujo filmo pristatymą, ji be klaidų pasakydavo mintinai“, – atsiminė J. Baranauskas.
Prie šeimos gyvenimo ritmo pripratęs kolega stebėjosi, kad D. Rutkutė nesigamina maisto, bet kasdien pietauja „Neringos“ kavinėje.
„Jos namai buvo užversti knygomis ir užrašais. Tos knygos ir popieriaus lapai buvo visur išmėtyti kaip papuolė, bet ji dėl to nesijaudino ir nebuvo stropi dulkių valytoja“, – prasitarė J. Baranauskas.
Gerbėjai vadino Johnu Kenedžiu
Televizijos diktoriumi J. Baranauskas dirbo nuo 1957 iki 1991 metų. Jį pažinojo visa Lietuva, todėl nepastebėtam nepavykdavo gatve nueiti nė dvidešimties metrų.
1963 metų lapkritį buvo nušautas JAV prezidentas Johnas Kenedis. J.Baranauskas jį labai mėgo ir sielojosi dėl politiko nužudymo.
„Pažįstama kirpėja pasisiūlė nukirpti mane kaip Amerikos prezidentą. Šukuosena buvo identiška ir labai tiko, bet šiek tiek jaudinausi, kaip į tai reaguos Radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Jonas Januitis, bet jis jokio nepasitenkinimo nerodė“, – pasakojo J.Baranauskas.
Išskirtinė šukuosena labai patiko moterims.
Kenedžio šukuosena atrodė taip prašmatniai, kad į „Palangos“ restoraną diktorių įleido be mokesčio. Nors pranešėjus pažinojo visa Lietuva, J. Baranauskas prisipažino, kad viešumoje apžiūrinėjamas nesijausdavo gerai.
Prašė vaiko mainais į „Moskvičių“
„Ar jūs gaudavote iš moterų laiškų ar kokių nors dovanų? Ką jos rašydavo?“ – pasiteiravau.
„Net kelis sykius esu gavęs tokio turinio laiškų: „Noriu susilaukti su jumis vaiko. Pretenzijų neturėsiu“. Tačiau labiausiai nustebino moteris, kuri siūlėsi padovanoti man „Moskvičių“ ar net „Volgą“, jei sutiksiu tapti jos vaiko tėvu“, – patraukė pečiais J. Baranauskas.
Ne sykį jis yra sulaukęs ir moterų komplimentų, kad realybėje atrodo gerokai aukštesnis, negu per televiziją.
„Mano ūgis – 1,82 metro, bet ekrane atrodydavau žemesnis: televizija mane apvogdavo. Sutikę gyvą, žmonės gerokai nustebdavo“, – sakė daugelio mėgstamas diktorius.
Kai kurios gerbėjos įsigudrindavo palaukti J. Baranausko ir prie televizijos durų, bet vyras mandagiai pasakydavo, kad skuba pas žmoną ir neturi laiko.
Garsaus pranešėjo vaikystė – labai sunki
1943 metais, kai Juozui buvo vos aštuoneri, o jo broliui Romualdui dveji su puse, mirė berniukų motina. Kaune gimęs diktorius savo sunkią vaikystę prisimena nenoriai.
„Tėvas netrukus antrąkart vedė jaunutę piemenę, kuriai mes visai nerūpėjome. Kai vokiečiai uždarė Vytauto Didžiojo universitetą, kur dirbo mano tėvas, jis susirado darbo alaus darykloje, o aš nuo 15-os ėmiau dirbti veidrodininku – pildavau formas, šlifuodavau stiklą. Jaunystė buvo alkana ir sunki, bet vargas ugdo žmogų“, – šyptelėjo diktorius, gyvenantis jaukiame bute tarp gražių baldų, apdovanojimų ir knygų.
J.Baranauskas prisiminė laikus, kai 1947-1948 mokėsi Rozalime ir dirbo klapčiuku bažnyčioje, kad įtiktų babunei, pas kurią gyveno. Toje vietovėje buvo išprievartauta mergina. Tais laikais toks dalykas buvo negirdėtas įvykis. Altarista per išpažintį J.Baranausko paklausė, ar jis neprisidėjo prie nusikaltimą įvykdžiusios kompanijos.
„Klausimas man pasirodė tiesiog košmariškas. Nieko panašaus mes, trys draugai, net įsivaizduoti nepajėgėme. Mūsų likimas susiklostė skirtingai. Vieną iš draugų, kuris rengėsi studijuoti karo mokslus, nušovė jo mergina ir nusišovė pati. Aš baigiau teisę ir, baigęs diktoriaus karjerą, netgi dirbau Aukščiausiame teisme, bet iki šiol nesu įvykdęs vieno dalyko, apie kurį visada pasvajodavau“, – kalbėjo J.Baranauskas.
„Kokio?“
„Norėčiau iššokti iš lėktuvo su parašiutu. Dar turiu laiko“, – nusijuokė 81-erių metų pašnekovas.
