Prie to labai prisidėjo Roko mama, kurios pavardė iki ištekant buvo Jurga Ereminaitė.
„Mano mama gimė 1946 metais, o tada ant bangos buvo Kazio Borutos poetiška knyga „Baltaragio malūnas“. Visi ją skaitė ir grožėjosi, o mano mamai teko nuostabus Jurgos vardas“, – pasakojo sūnus.
Jurga buvo kilusi iš Žarėnų Žemaitijoje ir iš savo tėvų paveldėjo tvirtą žemaitišką charakterį.
Gražuolė buvo pačiupta iš karto
„Mano mama buvo tokia graži, kad per savo grožį neturėjo jaunystės. Vienintelį kartą nuėjo į „Dainavos“ restoraną Vilniuje pasišokti ir studentę iškart ėmė atakuoti mano tėvas, įmitęs architektas“, – juokėsi Rokas.
Mama sūnui yra pasakojusi apie pažintį su tėvu Leonu Petkevičiumi.
„Buvo karšta liepa. Mamai paliko įspūdį sukami laiptai restorane. Po vedybų tėvas su mama savaitę nėjo į darbą, nes negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito. Pažįstamas daktaras jiems buvo išrašęs po nedarbingumo lapelį“, – apie tėvų aistrą pasakojo sūnus.
Roko mama Jurga turi seserį iš motinos ankstesnės santuokos.
„Sesers tėvas gyveno Austrijoje ir siųsdavo savo dukteriai siuntinius. Iš tų siuntinių šis tas nubyrėdavo ir mano gražuolei mamai. Abidvi mėgo puoštis ir gebėjo susikurti įspūdingą garderobą“, – sakė R. Petkevičius.
Močiutė mokėsi Berlyne
Roko močiutė iš motinos pusės buvo miestietė ir mokėsi Berlyne.
„Močiutė Sofija Berlyne gyveno pas Kazį Škirpą. 1938 metais jis buvo Lietuvos ambasadorius Vokietijoje. Škirpos turėjo septynerių metų sūnų Kęstutį, kuris nemokėjo lietuviškai. Senelė Sofija buvo priimta gyventi šeimoje, kad išmokytų berniuką lietuviškai kalbėti ir rašyti“, – pasakojo Rokas.
Sofija buvo pastabi ir nuovoki, domėjosi, kaip privalo gyventi išsilavinusios šeimos. Į Škirpų namus atvykdavo dailininkas, kuris pagal užsakymą kurdavo ponioms originalius audinius. Sofija viską dėjosi į galvą ir mokėsi.
„Berlyne močiutė iš Škirpienės sužinojo, kad drabužį reikia derinti prie akių ir plaukų spalvos bei kūno sudėjimo“, – sakė anūkas.
Vokietijoje Sofija išmoko ne tik dailių manierų, bet ir skaitė knygas, buvusias Škirpų namuose, bendravo su išsilavinusiais žmonėmis ir įgijo daug pažinčių.
„Ponia Škirpienė, prieš susirenkant svečiams, per ambasados patalpas pereidavo rūkydama lengvą gero skonio cigarą. Ji sakydavo, kad taip reikia, kad kambariuose nebūtų sterilu kaip palatoje“, – atsiminė Rokas.
Sofija primena Almą Adamkienę
Škirpienė pamokė jauną merginą iš Lietuvos mažų gudrybių pageidaujamų žmonių dėmesiui pritraukti.
„Ji parodė mano močiutei, kaip greitai ir žaviai pasidažyti lūpas lipant laiptais“, – nusijuokė Rokas iš mažų moteriškų gudrybių.
Senatvėje močiutė Sofija gyveno pas Roko tėvus.
„Kai žmonės ją pamatydavo, iškart imdavo lyginti su Alma Adamkiene. Sofija net sirgdama galėdavo išsėdėti Damos poza kelias valandas, jeigu to reikalavo situacija. Ji buvo mandagi, taktiška ir graži“, – pasakojo anūkas.
„Kaip Dama močiutė taikydavosi prie tėvo mamos, kuri buvo iš kaimo?“ – pasiteiravau.
„Jos abi vieną kitą vadindavo poniomis“, – nusikvatojo Rokas.
Ruošimasis į Palangą trukdavo visus metus
Žinių vedėjas iki šiol prisimena, kad jo giminės moterys sovietiniais metais labai laukdavo, kada dviem savaitėms važiuos atostogauti į Palangą.
„Namuose atsidarydavo tikras rankdarbių fabrikas. Giminės moterys megzdavo skraistes paplūdimiui, derindavo spalvas, aptardavo kito sezono madas“, – atsiminė televizininkas.
Berniukas prisiklausydavo visokių keistenybių apie tai, kad siūlus pelerinoms reikia parinkti taip, kad mezginyje atsispindėtų vakaro žara, kai ponios vaikščios pajūryje saulei leidžiantis.
„Pirmasis mano vaikystės prisiminimas, kaip su močiute Stase ir mama skrendu lėktuvu AN-24 į Palangą. Tas skrydis galėjo būti apie 1970-uosius metus. Buvusi dvarininkė mano močiutė, kaip ir aš, tuo pačiu metu pirmą kartą pamatėme jūrą. Jos kartos žmonės turėjo labai mažai galimybių pramogauti“, – atsiduso anūkas.
Močiutė skaitė detektyvus lenkiškai
R. Petkevičius atsimena, kad abi močiutės mokėjo lenkiškai.
„Sofija dievino tris dalykus – kavą, cigaretes ir detektyvus. Ji skaitė juos azartiškai ir nuolat reikalavo naujų. Tėvas architektas darbo reikalais dažnai vykdavo į komandiruotes ir veždavo jai detektyvus iš Maskvos knygyno „Družba“. Per savaitę močiutė perpildavo po tris ir imdavo nuobodžiauti, kai neturėdavo naujo“, – sakė anūkas.
Sofija labiausiai vertino lenkiškus detektyvus, nes jų įvairovė buvo didesnė. Detektyvai buvo kišeninio formato, juos buvo patogu parsigabenti.
„Geriausios tėvo lauktuvės iš Maskvos buvo arbata „Bodrostj“, kava „Arabika“, detektyvai močiutei Sofijai, o man – pašto ženklai“, – pasakojo R.Petkevičius.
Detektyvai, perskaityti Sofijos, keliaudavo per visą giminę, kol visi išmoko lenkų kalbą.
„Sykį tėvas parvežė žaidimą „Eruditas“. Iš kaladėlių reikėdavo sudėlioti žodžius. Stalo žaidimai mūsų giminėje buvo labai populiarūs ir visi juos žaisdavo azartiškai“, – atsiminė televizininkas.
Močiutė Stasė atgavo dvarą
Tėvo motina Stasė buvo ištekinta už 60-mečio jaunikio. Ji buvo labai nuolanki ir aštuonerius metus laukė vaikų, bet jų nebuvo. Tada ji ištekėjo dar sykį ir vienas po kito pasipylė trys sūnūs. Vienas iš jų ir buvo Leonas, Roko tėvas.
Pokario metais Roko močiutė gyveno Vilniuje.
„Ji Saltoniškių gatvėje augino ridikėlius ir aš tik po Nepriklausomybės atgavimo sužinojau, kad pirmasis močiutės vyras buvo jai palikęs Alekniškio dvarą. Ji tebeturėjo dokumentus ir valstybė jai tą dvarą grąžino. Buvau tikrai apstulbęs, kad mano kaimietė močiutė yra dvarininkė“, – juokėsi Rokas.
Žinių vedėjas pasakojo Vilniuje sutikęs kirpėją, kuri Smetonos laikais yra šokusi pokylyje Alekniškio dvare.
„Paskui dar sužinojau, kad buvęs Lietuvos televizijos direktorius Romas Jankauskas studijų metais buvo vežamas į talkas Alekniškio dvare“, – stebėjosi R.Petkevičius.
Pirmoji profesija – dekoracijų statytojas
Prieš žurnalistikos studijas Rokas dirbo dekoracijų statytoju. VIII klasėje jį pakvietė į radiją vesti laidos moksleiviams. 1992 metais jis tapo „Vakaro žinių“ vedėju Lietuvos televizijoje.
Paprašytas papasakoti apie linksmiausias klaidas, prisipažino, kad tiesioginiame eteryje kažkodėl yra pasakęs „ultraortodoksas“ vietoje „ortodoksas“, o jo kolega Gintaras Deksnys ištarė „kirto per apyvarpę“, nors tekste buvo „kirto per apyvartą“.
„Šitaip atsitinka kartą per 20 metų, bet kiekvienas eterio žurnalistas gali papasakoti istoriją, ką ištarė ne taip. Pranešėja Liuda Juškaitė yra man pasakojusi, kad ištarė „organų tankas“, nors reikėjo pasakyti „orangutangas“. O Regina Jokubauskaitė eteryje yra pasipudravusi nosį tikra kiškio koja, nes manė, kad tuo metu jos nerodo“, – linksmas istorijas pasakojo R.Petkevičius.
Apie aistrą operai
Tėvai leido sūnų į dailės mokyklą, bet Rokas nuolat atidėliodavo vasarai užduotus darbus.
„Teptukai yra, dažai guli, bet netraukia tapyt, nors tu ką. Daug labiau domėjausi muzika, negu paveikslais“, – prisipažino televizininkas.
Roko tėvas uždarbiaudavo statistu Operos ir baleto teatre kartu su garsiu dailininku Stasiu Krasausku.
„Už perėjimą per sceną jiems sumokėdavo tris rublius, bet labiausiai jie mėgavosi biliardo stalu, stovinčiu teatre. Gauni pinigų ir dar su balerinomis biliardą per pertrauką pažaidi. Nuo septynerių ir mane pradėjo vedžiotis į suaugusių spektaklius ir, dar būdamas vaikas, suvokiau, kad opera yra mano aistra. Kartais sapnuoju save operos scenoje“, – prisipažino R.Petkevičius.
Jis atsiminė, kaip sykį per „Traviatą“, kurioje dainavo garsi latvių dainininkė Solveiga Raja ir Virgilijus Noreika, dingo elektra.
„Kažkas rankomis užtraukė užuolaidą, įjungė paprastą žibintą ir, išnykus spalvoms, kurias skleidė spalvotos lempos, išlindo dekoracijų siūlai. Net krūptelėjau nuo realistinės nykumos, nes opera man asocijavosi su puošnia paslaptimi“, – sakė televizininkas.
Operoje jam būdavo taip įdomu, kad sykį jis net iškvotė Operos ir baleto teatro garsiojo šokolado gamybos paslaptį. Kartą R. Petkevičius yra organizavęs lietuvių operos solistų desantą dainuoti Latvijoje.
