„Spektaklį statė režisierius Audrius Nakas. Fantazijos jam netrūko. Per gastroles Klaipėdoje 2001 metais pasirodymo dieną nuleidome svastiką per teatro balkoną. Aš, ūsuotas ir pasitempęs, apsivilkęs Adolfo Hitlerio kostiumą, iš balkono miestiečiams rėžiau kalbą vokiškai. Tuojau pat susirinko minia žmonių. Kažkas iškvietė policiją, kol išsiaiškino, kad vaidinu spektaklio ištrauką“, – smagiai pasakojo 83 metų aktorius.
Sujudimas mieste buvo didžiulis, bilietai į spektaklį iš kasų dingo akimirksniu. R. Karvelio intonacijos tobulai atitiko A.Hitlerio kalbėjimo manierą. Senieji Klaipėdos gyventojai negalėjo patikėti, kad mato ne Adolfą.
Vieni piktinosi, kiti juokėsi, treti žegnojosi.
Restoranas pasinaudojo sujudimu
„Aktoriai jokiais laikais negaudavo gero atlyginimo, o tąsyk sulaukėme neregėtų vaišių. Atlėkė vieno prašmatnaus restorano direktorius ir visus artistus pakvietė į tikrą puotą. Balius vyko iki šeštos ryto. Nuėjome vilkėdami spektaklio kostiumus. Aš toliau tęsiau Hitlerio oracijas, o svečiai plojo, juokėsi ir mėgdžiojo.
Tą naktį restoranas gerai uždirbo, nes žmonių buvo iki ryto, gėrė alų, valgė vokiškas dešreles ir dainavo“, – pasakojo artistas.
Pro šalį einantys žmonės, kurie nė nesirengė užeiti, pamatę prie stalų vokiečių kariuomenę, grūdosi į vidų.
Mokėjo mėgdžioti pasaulio galinguosius
R. Karvelio hobis buvo mokytis pasaulio valdovų intonacijų ir rėžti jų pasakytas kalbas.
„Žiūrovai griūdavo iš juoko, kai imdavau mėgdžioti Brežnevą, Musolinį, Hitlerį. Sugebėdavau pataikyti net nemokėdamas kalbos“, – sakė aktorius.
R.Karvelį labai nustebino vokiečių reakcija. Apie 1978 metus į Rytų Vokietiją vyko delegacija iš Lietuvos ir lankėsi darbo kolektyvuose.
„Mus nuvežė į adatų gamyklą, rodė cechus, o paskui pakvietė prie stalo. Kaip vokiečiams įprasta, kiekvienam svečiui – po mažutį stiklelį gėrimo. Mes buvome pasirengę rimčiau – žybt ir sustatėme ant vaišių stalo aštuonis butelius degtinės. Vokiečiai pašėlo ploti ir žaibiškai apgirto“, – atsiminė puotą R. Karvelis.
Kai visi pakankamai įsilinksmino, vertėjas kumštelėjo R. Karvelį: „Stokis ir pilk jiems Adolfo kalbą!“
Aktorius taip ir padarė: pasilypėjo ant kėdės ir Hitlerio balsu išrėžė prakalbą.
„Vokiečiai iš džiaugsmo tiesiog pasiuto – ėmė juoktis, ploti. Kai sušukau „Sieg heil!“, visas stalas griausmingai choru atsakė: „Heil, Hitler!“ Mačiau, kad vokiečiui partijos sekretoriui pilnos kelnės iš strioko. Jis išblyško, paskui paraudo, net ėmė šluostytis prakaitą.“
R. Karvelis turėjo raminti vokietį, kad tai – tik ištrauka iš spektaklio, o ne Hitlerio šlovinimas. Kai lietuviai lipo į autobusą, vienas iš gamyklos darbininkų, dalyvavusių susitikime, atkišo į juos pirštą ir vaizdavo, kad juos šaudo.
Aktorius tada suprato, kad gera vaidyba nesunku išprovokuoti natūralių jausmų, kuriuos viešumoje žmonės linkę slėpti.
Prie Kauno IX forto gyventojai kvietė miliciją
Vokiečių karinė uniforma sukėlė juokingų reakcijų ir Lietuvoje. R. Karvelis filmavosi režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Žingsniai naktį“. Rimgaudas vaidino puskarininkį Hansą.
„Kauno IX forte filmuodavomės ilgai ir grįždavome naktį. Filmo kostiumų dažniausiai nenusirengdavome, nes norėdavome greičiau parvažiuoti į namus. Gatvės viduryje išvydome gulintį girtą žmogų. Mobiliųjų nebuvo, o greitąją reikėjo kažkaip iškviesti. Einame į privatų namą, beldžiamės, o savininkai mus pamato ir baisiausiai išsigąsta vokiečių karinių uniformų“, – pasakojo R. Karvelis.
Artistai aiškino savininkams, kad jie filmuojasi netoliese ir vaidina vokiečius, bet namo šeimininkai niekaip nenorėjo patikėti.
„Kokias čia pasakas pasakojate? Sakykite teisybę, ar mus užpuolė Vokietija, ar esate apsimetėliai plėšikai? Mes pirmiau iškviesime miliciją, o ne greitąją!“ – pagrasino artistams namo gyventojai.
Greitoji pagalba ant kelio gulinčiam žmogui buvo iškviesta tik po to, kai atvyko milicija.
Bendravimas su J.Miltiniu buvo linksmas
Tame pačiame filme režisierius Juozas Miltinis vaidino Profesorių , kuris statė IX fortą ir paskui pats pakliuvo į nelaisvę ir buvo priverstas jame kalėti.
„J.Miltinis po filmavimo mėgdavo kompanijas ir pasisėdėjimus vakarais prie vyno taurės. Vieną vakarą padainavau jam prancūziškai Yves'o Montand'o dainą. Režisierius sušuko: „Štai kur tikrasis artistas – jis moka prancūziškai! Mano artistai – tikras šūdas, palyginti su jumis!“ Iš tikrųjų prancūzų kalbos nemokėjau – tik tą vieną prancūzišką dainą, bet J.Miltinio akyse labai pakilau“, – juokėsi R. Karvelis.
Aktorius atsiminė komišką istoriją iš filmavimo, kaip J. Miltinis niekaip negebėjo laiku ištarti reikiamos frazės.
„J.Miltinis labai nemėgo dubliuoti filmų. Jam reikėjo pasakyti vienintelę frazę, kai kadre pasirodys garvežys, traukiantis ešeloną su karine technika. Ta frazė buvo „Karo kraujas!“. Režisierius R. Vabalas paleidžia nufilmuotą medžiagą ir laukia J.Miltinio frazės, bet šis tyli. Ir taip kelis kartus“, – pasakojo R. Karvelis.
Kai pagaliau J.Miltinis frazę ištarė, R.Vabalas mandagiu tonu jį perspėjo: „Maestro, jūs truputį pavėlavot!“
„Pats žinau!“ – atšauna jam J.Miltinis.
Šitaip tęsėsi kelis kartus. Kai filmo įrašas buvo paleistas nežinia kelintą kartą, R. Vabalas vėl drįso padaryti pastabą: „Maestro, savo frazę pasakėte truputį per anksti.“
„Pats žinau“, – vėl susiraukęs suburba J.Miltinis.
Po keliolikos nepavykusių bandymų susinervinęs grandas rėžia: „Karo šūdas!“ Ir tobulai pataiko. Kadangi visų nervai jau ištampyti, J.Vabalas paprašo frazę „Karo kraujas“ kartoti be jokios pertraukos ir pagaliau vaizdas ir garsas sutampa.
Aktoriai šnipinėjo provincijoje
R.Karveliui iki šiol smagu prisiminti spektaklį „Skapeno klastos“, režisuotą Vytauto Čibiro. Vėliau jis buvo atnaujintas.
„Suvaidinome Moliere'o pjesę net 309 kartus. Ypač mūsų laukė žiūrovai provincijoje, nes leidome sau „patobulinti“ Moliere'ą. Šiame spektaklyje vaidinau Žerontą. Mes įsigudrinome įterpti replikų, susijusių su tos vietovės komiškais įvykiais.
Tekdavo iš anksto pašnipinėti, kokie pagarsėję veikėjai ten gyvena ir ką yra iškrėtę. Pasiekėme tokią stadiją, kai vietiniai imdavo mums iš anksto rašyti arba skambinti ir skųsti kaimynus, ką tie negražaus ar juokingo yra padarę“, – atsiminė artistas.
Įterpė frazę apie pasprukusius Brazinskus
Kai iš Tarybų Sąjungos lėktuvu į Turkiją pabėgo tėvas ir sūnus Brazinskai ir, reikalaudami pakeisti skrydžio kryptį, nužudė stiuardesę, tomis dienomis Jaunimo teatras „Skapeno klastas“ vaidino Vilniuje Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno.
„Aktorius Vilhelmas Vaičekauskas turėjo ištarti frazę „Jie pabėgo ieškoti tiesos į Indiją“, bet kažkodėl sušuko: „Jie pabėgo ieškoti tiesos į Turkiją!“. Publika reagavo labai audringai, bet salėje sėdėjo du saugumiečiai ir vėliau ėmė tampyti teatro artistus po apklausas“, – pasakojo R.Karvelis.
V. Vaičekauskas buvo išvarytas iš teatro ir įsidarbino paprastu scenos darbininku Operos ir baleto teatre. Vėliau režisierė Dalia Tamulevičiūtė priėmė jį dirbti Kauno dramos teatre.
Nukentėjo ir R. Karvelis. Saugumiečiai tardė, kodėl jis įterpė į tekstą sakinį „Jeigu negausiu tų 500 ekiu, pasikarsiu ant Profsąjungos rūmų stogo“. Jiems nepatiko, kad Sovietų sąjungoje viešai nuo scenos užsimenama apie savižudybę.
Jaunimo teatras – tikrieji namai
Sulaukęs maždaug 30-ies, R. Karvelis už aštuonis rublius nusipirko fotoaparatą „Smena“ ir ėmė fotografuoti kolegas.
„Iš pradžių mokiausi fotografuodamas savo sūnų Naglį, o paskui ėmiausi aktorių. Fotografavau per repeticijas, gastroles, asmenines šventes. Vėliau nusipirkau „Zenitą“ – geresnį aparatą. Turiu visų aktorių ir režisierių, dirbusių Jaunimo teatre, nuotraukas“, – džiaugėsi R. Karvelis.
Apie 1970-uosius kažkas iš kolegų patarė R. Karveliui filmuoti teatro gyvenimą ir žmones. Menininkas parengė filmuotą penkių dalių filmą „Jaunimo teatro metraštis“. Nufilmuoti dokumentiniai epizodai iš teatro gyvenimo nuo 1965 iki 2015 metų.
„Kolegos iš kitų teatrų man sako, kad sukūriau paminklą Jaunimo teatrui, kurio kiti teatrai neturi“, – prisipažino aktorius.
Jis ketina sumontuoti dar vieną filmą „Jaunimo teatras užsienio festivaliuose“, nes filmavo beveik visas teatro gastroles.
R.Karvelis buvo įkūręs ir savo teatrą „Šiupinys“ ir kelerius metus pats režisavo ironiškas miniatiūras ir pjeses.
Šeimos tragedija apnuodijo gyvenimą
Prieš porą metų per buitinį konfliktą žuvo aktoriaus vienintelis sūnus menininkas Naglis Karvelis.
„Visi komikai širdyje yra tragikai ir svajoja gauti vaidmenį tragiškoje pjesėje, bet kartais tai nutinka realiame gyvenime“, – atsiduso vyras.
Retsykiais jį aplanko buvusi žmona Aldona, ištekėjusi antrą kartą ir susilaukusi dukters iš antrosios santuokos. Juodu su Aldona išsiskyrė, kai sūnui suėjo 18 metų.
„Meilių savo gyvenime turėjau daug, bet tuoktis antrą kartą nenorėjau. Menui reikia laisvės. Neįsivaizduoju savęs kasančio daržų – man rūpėjo teatras ir fotografija. Jeigu gyvenčiau dar sykį, pirmiausia baigčiau fotografijos ir kino meno studijas, o aktorystės imčiausi tik įgijęs tikrą specialybę, iš kurios realu pragyventi“, – kalbėjo talentingas ir žiūrovų labai mėgstamas aktorius.
