– Man niekada nepatiko plepėti su draugėmis apie vaikus, namus, valgį ir vyrus. Ir Lietuvoje, ir Vokietijoje daugiau bendrauju su vyrais. Dirbdama sporto žurnaliste iš moterų sulaukdavau replikų ir pavydo. Laiškų net į televiziją ateidavo iš pavydžių moteriškaičių: „Oi, atrodai baisiai, palik televiziją, baik šypsotis, senmerge...“. Nors pirmą kartą ištekėjau būdama dvidešimties. Pavydas Lietuvoje yra nacionalinis paveldas.
Kadangi esu ir Pasaulio sporto žurnalistų asociacijos viceprezidentė bei moterų komisijos pirmininkė, įsitikinau, kad visame pasaulyje moterų sporto žurnalisčių nėra gausu. Išskyrus Švediją, Suomiją, Ameriką. Na, gal dar Vokietijoje ir Šveicarijoje jų kiek daugiau.
Kai pradėjau dirbti 1981 metais, man pavyzdys buvo amžinatilsį Roma Griniūtė-Grinbergienė. Nuostabi moteris, puiki žurnalistė, niekada niekam nepataikavusi ir nerašiusi jokių užsakomųjų straipsnių. Ji kritikavo visus, nepaisydama padėties ir pareigų, nebijojo to daryti. Pagarba jai, aš visada norėjau būti tokia kaip ji.
Kitos dvi puikios sporto žurnalistės – Regina Mundrytė ir Marytė Marcinkevičiūtė, aktyviai rašanti iki šiol. Profesionaliai dirba Jūratė Žemaitytė, Rita Stankevičiūtė, Gintarė Grikštaitė, Eglė Šilinskaitė, Brigita Virbalytė. Kad galėtum sublizgėti šioje profesijoje, privalai būti pranašesnė ir stipresnė už vyrus sporto žurnalistus.
- Kokį reportažą užsienio kalba atsimenate geriausiai?
– Visą gyvenimą prisiminsiu reportažą iš „Formulės 1“ varžybų Budapešte. Sezono pabaigoje Budapešte vyko apdovanojimai ir susitikimas su lenktynininku Davidu Coulthardu. Mes su operatoriumi Stasiu Petkumi ir kitais Europos sporto žurnalistais buvome pakviesti, nes varžybas transliavo ir Lietuvos televizija. Varžybų laimėtojai vėlavo ir žurnalistams buvo pasakyta, kad jokių individualių interviu nebus, tik viena bendra spaudos konferencija...“Shit“, – pamaniau. – Ką daryti? Man reikia individualaus interviu. Sakau Stasiui: „Žiūrėk, Kulthardas ateina!“ Afera pavyko! Su mikrofonu pripuoliau ir beriu klausimus. O ką jam, vargšui, daryti – negi parodys nepagarbą moteriai? Ir galiu didžiuotis, kad mes su LTV operatoriumi buvome vieninteliai, gavę išskirtinį interviu, o kiti turėjo tenkintis bendra spaudos konferencija.
- Kuo skyrėsi vakariečių sporto žurnalisčių darbas nuo jūsiškio?
– Kai tapau Sporto redakcijos vadove, kartu ir laidos „Sporto studija“ bei „Sporto arenoje“ vedėja ir dar vedžiau sporto žinias „Panoramoje“, visiems Europos sporto redakcijų vadovams sakydavau: „Jums vakarietiškame pasaulyje bepigu: visi dirba jums, rengia tekstus, turite padėjėjus, o aš dirbu viena it žmogus orkestras: ir vadovauju, ir filmuoju, ir tekstus pati rašau, ir montuoju. Jie niekaip nesuprasdavo, kaip aš galiu tai viena atlikti...
- Kas iš sportininkų buvo jūsų geriausias pašnekovas?
– Dienoraščio nerašiau, o dabar suprantu, kad reikėjo. Geriausiai atsimenu Dainą Gudzinevičiūtę. Dabar ji sporto funkcionierė, bet 2000-aisiais Sidnėjaus olimpiadoje ji tapo olimpine čempione! Taip, geriausia mano pašnekovė buvo Daina, dabar jau antrą kadenciją Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė! Myliu ir gerbiu, kaip rusai sako. Gabi, talentinga, protinga, turinti nerealų humoro jausmą ir, manau, niekam nepataikaujanti, stipri moteris!
Akyse – 2000-ieji, Sidnėjaus olimpinės žaidynės... Daina gavo vadinamąją „laukinę kortą“ – vardinį kvietimą dalyvauti olimpiadoje... Niekas iš jos nesitikėjo prizinės vietos, bet mes, olimpiados transliuotojai, su Daina labai susidraugavome. Ji buvo linksma, nekompleksuota, protinga ir šmaikšti. Šaudymo į lėkšteles mes iki tol nebuvome transliavę. Bet kažkam reikėjo komentuoti Dainos startą. Ši užduotis teko man. Buvo nelengva, nes niekada nebuvau mačiusi tų varžybų realybėje, bet juk komentuoti reikia. Su Daina ir jos amžiną atilsį treneriu Vytautu Blonskiu buvome aptarę taisykles, bet savaime aišku, kad to nepakako. Ir staiga – stebuklas! Daina laimi aukso medalį! Ji buvo to verta! Ir tada ją užplūdo milijonai interviu. Bet ji atsakinėjo puikiai! Ko Dainos beklausė, ji atsakinėjo įdomiai ir visam pasauliui pademonstravo, kad yra puiki pašnekovė. Tada jau niekam nerūpėjo, ar aš profesionaliai ją klausinėjau, nes visuotinis džiaugsmas buvo svarbesnis.
- Kada pirmą sykį išgirdote apie dopingą ir pati susidūrėte su sportininkais, kurie vartojo neleistinus papildus?
– Istorija su disko metiku, pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu Romu Ubartu, buvo skausminga. Kad ir kaip būtų keista, aš buvau Romo pusėje. Tai buvo didžiulė žmogaus tragedija. Niekas taip ir neįrodė, kad jis vartojo dopingą. Jis tą visada neigė. Aš Romą pažinojau kaip labai dorą ir sąžiningą žmogų. Kaltinimai jam taip ir liko neįrodyti, o pačiam Romui ir jo žmonai Tatjanai tai kainavo milijoną nervų ląstelių. Olimpinis čempionas vėliau susirgo sunkia onkologine liga. Iš Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos atėjo atsakymas po kelerių metų, kad buvo suklysta.... Sporte žmonių gyvenimai daužomi labai greitai, o juk sportininko karjera trunka trumpai, po to dažniausiai jis gyvena vargingai, šlovės spinduliai šviečia tik kol esi viršūnėje... Žiaurus žaidimas su žmonių gyvenimais.
Pačiame dopingo istorijos smaigalyje atsidūriau per „Tour de France“ daugiadienes prestižines dviratininkų lenktynes. Lietuvis Raimundas Rumšas pirmą kartą mūsų istorijoje užkopia ant pjedestalo! Lietuvių delegacija ir aš su operatoriumi Eliziejaus laukuose stebime Rumšo finišą, filmuojame ir darome interviu! Nerealu! Euforijoje – visa Lietuvos delegacija, atvykę pasveikinti Raimondo Rumšo su trečia vieta! Entuziastingi reportažai skrieja į Lietuvą. Aš, vienintelė moteris sporto žurnalistė, esanti „Tour de France“ lenktynėse, imu interviu, filmuoju, o grįžus namo žinia trenkia kaip žaibas....dopingas! Raimondo kraujyje jo nerasta, bet jo žmona Edita, kertanti sieną su Italija, sustabdyta ir automobilyje rasta draudžiamų preparatų. Kad juos vartojo Rumšas neįrodyta, bet jis diskvalifikuotas, o jo žmona pasodinta į kalėjimą ... Istorija, verta knygos. Vėliau vėl susitikau su Rumšu ir jo šeima. Dviratininkas buvo sužlugdytas morališkai, skaudu buvo žiūrėti, nors taip ir nebuvo įrodyta, kad jis vartojo dopingą! Apie dopingą galėčiau kalbėti valandas. Pirmą kartą su juo susidurti neakivaizdžiai teko kultūrizmo salėse. Ir mano pirmojo sporto klubo treneris A. Milvydas neslėpė, kad tuomet kultūrizmo salėse siautėjo neprofesionalumas, įvairūs draudžiami preparatai buvo vartojami gausiai. Jis pats neatlaikė, bet mirė, manau, nuo alkoholizmo ir gyvenimo naštos... Kultūristai Lietuvoje visada vartojo daug neleistinų preparatų.
- Pasikalbėkime apie sporto žurnalisčių moterų diskriminaciją. Ar esate ją patyrusi?
– Dirbdama sporto žurnaliste nei Lietuvoje, nei užsienyje jokios diskriminacijos niekada nepatyriau. Gal todėl, kad niekam neleidau suabejoti savo profesionalumu. Tačiau pasaulyje būna ir kitaip... Net tolerantiškoje Vokietijoje per Europos futbolo čempionato rungtynes komentavusiai moteriai kliuvo daugybė pašaipų nuo internautų: „Kaip moteris gali komentuoti vyrų nacionalinį sportą futbolą! Jau geriau nevykęs, vos žodį išlemenantis vyrukas, nei moteris futbolo komentatorė!“
Apie tai, kas nutiktų, jeigu moteris futbolą komentuotų Lietuvoje arba, tarkim, Irane, geriau nė nespėlioti: internetas „nulūžtų“ nuo bjaurių komentarų.
Pastaraisiais metais domiuosi moterų sporto žurnalisčių problemomis, jų nemažai. Diskriminacijos beveik nėra Skandinavijos šalyse, tačiau kitur apstu. Pagarsėjęs atvejis Australijoje, kai po kriketo rungtynių TV sporto žurnalistė ėmė interviu iš kriketo žvaigždės Chriso Gayle'o. Įžymybė, užuot atsakęs į klausimą, replikavo: „Baby, tavo labai gražios akys, gal šįvakar su manim išgersi taurelę?“ Tai sportininkas pasakė tiesioginiame eteryje! Daug garsių, neišsilavinusių sportininkų, uždirbančių per metus milijonus dolerių, leidžia sau elgtis labai įžūliai. Kita vertus, yra šalių, kur moterys sporto žurnalistės net neįleidžiamos į vyrų šventoves, pavyzdžiui, į futbolo stadioną. Taip iki šiol yra Irane.
- Jūs visada šypsotės ir kitiems atrodote žmogus, kuriam niekada nebūna blogai. Iš kur ta savybė?
– Nežinau, kodėl visiems, ypač Lietuvoje, krinta į akis mano šypsena. Tai mano natūrali būsena. Sutikusi žmogų šypsausi, juk malonu sutikti žmones. Pamenu, išgirdau, kad svečiai iš CNN, viešėdami Lietuvoje, pasakė, jog Lietuvos televizijoje matė tik vieną jų standartus atitinkančią vedėją – mane. Nes tik aš viena šypsojausi ir buvau gerai nusiteikusi. Šypsena padeda visada: esu susipažinusi su daug įdomių žmonių olimpiadose, kelionėse. Nusišypsai, pasisveikini ir, žiūrėk, jau kalbamės kaip seni draugai. Taip ir su Monako kunigaikščiu Albert'u olimpiadoje Vankuveryje susipažinau. Tiesiog nusišypsojau, pasisveikinau, o jis nepasipūtęs, paprastas, pakalbėjom apie sportą. Su susiraukusia, nepatenkinta niekas nenorės kalbėtis...
- Kai ištekėjote už vokiečio, labai pralinksminote buvusius kolegas žinia, kad esate išrinkta miestelio karaliene. Papasakokite apie tai.
– Vokietijos krašte, kuriame gyvename, populiari tradicija rinkti miestelio karalių. Manau, kad laikytis tradicijų yra nuostabu. Kai mano vyras Uwe Steinhoffas buvo išrinktas miestelio karaliumi, aš tapau karaliene.
Nematyta negirdėta, bet turėjau skubiai nusipirkti suknią, kad atrodyčiau kaip karalienė, – pūstą, su šleifu. Gavau ir karūną, kuri kasmet perduodama naujai karalienei. Tai karūnai – jau apie 150 metų. Laiko buvo nedaug. Suknią, raudoną, siuvinėtą „Swarovski“ karoliukais, rinkome kartu su Uwe. Ji buvo nuostabi. Viskas vyko kaip pasakoje: orkestras, asmens sargybiniai, kaimynai kreipėsi į mane „Jūsų Didenybe“. Orkestras grojo valsą, žygiavome per miestelį lydimi svitos. Visi mojuoja, meta gėles po kojomis, sveikina... Gal ir juokinga, bet tikrai labai smagu. Kaip tik per šventę mūsų namuose viešėjo draugai iš Lietuvos. Jiems irgi labai patiko.
Labiausiai bijojau diriguoti... miestelio pučiamųjų orkestrui. Bet ir su šia karalienės pareiga susidorojau.
