Nors aktorė sako, kad užaugo giliame skurde, jos mamos istorija – tarsi karalaitės, kuriai buvo skirta ypatinga dalia. Bet likimas pasisuko kitaip.
Amerikoje pinigus uždirbęs Elvyros senelis net septynis kartus vyko iš Suvalkijos už Atlanto, kad jauniausiajai dukteriai Monikai, aktorės būsimai mamai, paskirtų didelį kraitį. Tarpukario laiku jis sukaupė nežmoniškai didelius pinigus – net 30 tūkstančių litų.
Dvi vyresnės dukterys liko Amerikoje, o jaunėlė Monika turėjo palikimo gauti didžiulį ūkį, gražius trobesius ir tapti geidžiama nuotaka, kuri per santuoką pritrauks dar didesnius turtus.
Tačiau netikėtai įvyko skaudi nelaimė: vos 17-os sulaukusi Monika liko našlaitė. Jos mama susirgo plaučių uždegimu ir nuo komplikacijų mirė, o tvirtam ir niekada nesirgusiam tėvui susisuko žarnos. Laiku nenustatytas susirgimas baigėsi mirtimi.
Septyniolikmetė liko viena kaip pirštas
Abi Monikos seserys ištekėjo Amerikoje ir neketino grįžti į Suvalkiją, o naiviai ir palepintai jaunėlei teko spręsti savo galva, kaip toliau gyventi.
„Mano mama akimirksniu tapo geidžiamiausia nuotaka: jauna, turtinga, patikli ir nepatyrusi. Tuojau pat prisistatė trečios eilės pusbrolis ir atsivežė savo draugą, kad supažindintų su mano mama“, – pasakojo E.Žebertavičiūtė.
Monika vokiečių laikais buvo baigusi keturias gimnazijos klases ir troško toliau mokytis. Tapti ūkininkaite ji neturėjo jokio noro. Tėvai ne tik paliko jai didelį kraitį, bet ir buvo įdavę aukso monetų ir prisakę niekam jų nerodyti ir laikyti nelaimės atvejui.
Tačiau gudrus ir suktas pusbrolis žinojo, kokias pasakėles reikia sekti jaunai merginai. Jis pakvietė Moniką kartu su jo pažįstamu važiuoti į Vilkaviškį ir apsimetė, kad jo draugas Vincas mieste ieško pirkti namo.
Namo pirkimas sudomino Moniką, nes ji visai netroško gyventi kaime.
„Mano mamai buvo suvaidintas tikras spektaklis, kaip pusbrolio draugas renkasi namą, kurį pirks: tas per prastas, anas per mažas. Ji žiūrėjo, kaip nepažįstamasis brokuoja jam parodytus namus ir įsivaizdavo, kad tas ponaitis labai didelis biznierius. Naivi mergaitė nebuvo susidūrusi su apgaule ir šventai tikėjo žmonių padorumu“, – pasakojo E.Žebertavičiūtė.
Vištytyje paskelbė užsakus
Nesąžiningas giminaitis labiau rūpinosi savo dalimi, kurią galima gaus už paslaugą, negu galvojo, kas nutiks pusseserei, kuri paklius į laidoko nagus.
„Grįžtant namo, pusbrolis mano mamos klausia: „Na, kaip tau mano draugas?“ Ta pažiūrėjo ir atsakė, kad neblogas. Monika visai nenumanė, kad pusbrolis pasiūlys tuojau pat užsukti pas Vištyčio kleboną ir paskelbti užsakus“, – pasakojo aktorė.
Mergina labai sutriko ir ėmė aiškinti, kad nenori skubėti, bet gudragalvis pusbrolis ją nuramino: „Niekuo nerizikuoji: per dešimt dienų galėsi atšaukti sprendimą, jeigu persigalvosi“.
Kai apie užsakus sužinojo kiti kavalieriai, kurie irgi ketino pirštis Monikai, susimokę jie sudegino bričką, kuria atėjūnas vežė merginą į Vilkaviškį.
Uždarė nykiame kaime
Sąžininga Monika gėdijosi atšaukti užsakus, nors ją kamavo bloga nuojauta, kad piršlybos įvyko per greitai ir neatsakingai. Tačiau gyventi visiškai vienai buvo nejauku ir mergina ištekėjo.
„Mano mama buvo įsitikinusi, kad po vestuvių kelsis į namą Vilkaviškyje, nes jai labai nepatiko gyventi kaime. Tačiau vyras išvežė ją į Donelaičių kaimą ir sakė, kad tai laikinas būstas, kuriame Monika pagyvens laikinai, kol jis važinės verslo reikalais. Taip mano būsimas tėvas apgavo patiklią mano mamą ir sulaužė jos gyvenimą“, – pasakojo aktorė.
Vincas išpardavė vertingesnius daiktus iš Monikos kraičio sakydamas, kad jie netelpa varganame namelyje, kuriame jie laikinai įsikūrė, o pats savaitėmis dingdavo iš namų. Septyneriais metais už Moniką vyresnis sutuoktinis gyveno savo įprastą gyvenimą ir nė kiek nesirūpino, ką išgyvena jauna jo žmona.
„Mano mama, pajutusi, kad viskas klostosi nesąžiningai, bandė apeliuoti į savo vyro širdį. Ji jam pasakė: „Tu būsi ir mano draugas, ir tėvas, ir vyresnis brolis“, – su ašaromis akyse prisiminė E.Žebertavičiūtė motinos pasakojimus.
Norėdama parodyti visišką atsidavimą savo vyrui, Monika patikėjo jam ne tik paveldėtą tėvų ūkį, bet ir atidavė aukso monetas, kurias jos motina liepė laikyti nelaimės atvejui.
Tėvas atidarė aludę ir iššvaistė turtą
„Tėvas leido laiką ne namuose. Jam rūpėjo linksmesni dalykai. Aš buvau trečioji duktė ir gimiau „ant kambario“ pas svetimus žmones, kurį šeima buvo išsinuomojusi. Mama bandė teisinti mūsų tėvą, kad niekada nėra mačiusi jo girto, bet ilgainiui tapo aišku, kad mūsų tėvas buvo mėgėjas lošti ir gastroliuoti su merginomis“, – atsiduso duktė.
E.Žebertavičiūtė pasakojo, kad po 12-os santuokos metų jos motina ryžtingai nutraukė vedybinius saitus.
„Mano mama buvo itin sąžininga. Priėmusi sprendimą palikti tėvą, ji nuėjo pas kleboną ir paklausė, ar bus didelis paklydimas, jeigu ji bėgs nuo savo vyro kuo toliau susirinkusi vaikus“, – atsiminė duktė.
Klebonas net nesuabejojo, kad motina nusprendė teisingai.
„Mūsų tėvas iš to klebono sykį buvo pasiskolinęs kiaulę kažkokioms vaišėms ir nė neketino atiduoti. Ta aplinkybė , matyt, dar labiau paskatino kunigą pritarti mūsų motinos ryžtingam sprendimui“, – sakė E. Žebertavičiūtė.
Kreipėsi į seseris Amerikoje
Neturėdama išeities, E. Žebertavičiūtės motina parašė savo vyresniosioms seserims į Jungtines Amerikos Valstijas ir papasakojo, kaip ji su vaikais liko be namų ir pinigų.
„Seserys atsisakė jos kaip praganiusios visą tėvų turtą, bet nedidelę sumą pinigų atsiuntė. Bet tik po to, kai mama parašė joms dar sykį: „Seserys, susimylėkite, padėkite man ir vaikams vienintelį kartą“, – pasakojo aktorė.
Monika Žebertavičienė su tais menkais pinigais ir klebono rekomendacija nuvyko į Marijampolę ir išsinuomojo namelį. Ji parašė skelbimą, kad priima mokinius „ant buto“ su maitinimu.
„Mūsų mama gimnazistams skalbė, gamino pietus ir dar prižiūrėjo savo dukteris visai viena, niekieno nepadedama, bet sugebėjo išsilaikyti. Vienas gražuolis net norėjo ją vesti, bet ji atsisakė, nes buvo tikinti ir manė, kad negali tekėti, kol jos vyras gyvas“, – atsiminė E. Žebertavičiūtė.
Gerbėjas siūlė verslą
Tasai vyras, kuriam aktorės motina labai krito į širdį, kad ir negavęs rankos, pasiūlė Monikai Kaune kartu atidaryti maisto produktų parduotuvę.
„Iš pradžių prekyba sekėsi visai neblogai, bet netrukus ją nukonkuravo žydo įkurta maisto prekių krautuvė. Tada mama vertėsi visokiais darbais – išmoko pešti vištas, siuvo kepures, net sugalvojo gaminti skėčius damoms nuo lietaus ir saulės. Ji net sugebėjo įsigyti „Singer“ siuvimo mašiną ir mes, dukterys, atrodydavome pasipuošusios, nors tie drabužiai būdavo pasiūti iš senų paltų rankovių ar kitų dar nesudilusių rūbų liekanų“, – atsiminė senus laikus E.Žebertavičiūtė.
Aktorė atsimena, kad vienintelį sykį Kaune dukteris aplankė tėvas , o ją išsivedė pasivaikščioti ir žadėjo nupirkti batukus, bet taip ir nenupirko.
„Mūsų tėvas turėjo fantazijos, bet buvo didžiai savanaudiškas. Sykį, kol dar gyveno šeimoje, jiedu su mama nuvažiavo į Kybartus ir tėvas pasiūlė nueiti į restoraną papietauti. Ir, žinoma, išsirinko brangiausią vietą, kur pietūs vienam žmogui kainavo net penkis litus – tais laikais net labai daug. Mama įkalbinėja jį eiti papietaut už litą, o tėvas jai sako: „Imk litą ir eik pietauti, o aš einu pavalgyti už penkis“, – pasakojo savo tėvų istorijas aktorė.
Vaidino nuo septynerių
„Kada pajutote, kad jus traukia scena?“ – pasiteiravau.
„Pirmą spektaklį gyvenime išvydau nedidelio miestelio scenoje. Mano tėvo brolis gyveno turtingai, turėjo krautuvę ir net išlaikė vaidinimų salę. Kaip mažiausią, dažnai pasikviesdavo į svečius. Vienas epizodas iš vaidinimo labai įsirėžė į atmintį. Scenoje sėdi moteris ant kėdės, o vyras ją lupa diržu. Tada net nesupratau, kad jis kapoja grindis, o ne tą artistę. Tas pirmasis matytas spektaklis visam gyvenimui įsirėžė į atmintį“, – prisipažino E.Žebertavičiūtė.
Kai motina persikėlė gyventi į Kauną, Elvyra ėmė lankyti dramos būrelį.
„Per pirmą repeticiją man įbruko į rankas tuščią krepšelį ir liepė scenoje barstyti gėles. Niekaip nesupratau, kaip jas barstyti, kai krepšelis tuščias“, – juokėsi artistė.
Vėliau mergina perėjo į Kauno profsąjungų rūmų mėgėjišką teatrą. Būdama 15-os, suvaidino Pelenę mergaičių gimnazijos spektaklyje.
„Pelenę“ statė aktoriaus Sauliaus Sipavičiaus tėvas. Mano vaidmenį labai išgyrė ir aš įtikėjau, kad esu skirta scenai. Studijuoti aktorystę labai skatino ir anglų kalbos mokytoja Andrejevienė, bet dabar galvoju, kad būčiau labiau išlošusi, jeigu būtų gerai mane išmokiusi anglų kalbos. Nuo vaidybos jau mokykloje nukentėjo mano mokslai, nes, kai nepasirengdvau pamokai, sakydavau, kad man repeticija.- mokyklines išdaigas prisiminė E.Žebertavičiūtė.
Kai karalienės Bonos eisena aktorė žingsniuoja Vilniaus gatvėmis, į ją iki šiol atsigręžia scenoje E.Žebertavičiūtės vaidyba gėrėjęsi žmonės.
„Aktoriaus darbas yra nuolatinis laukimas ištiesus delną – ar pakvies vaidinti, ar įtiksi režisieriui. Tai viena sunkiausių profesijų“, – užbaigė pasakojimą legendinė aktorė Elvyra Žebertavičiūtė.
