„Kokia buvo jūsų vaikystė garsaus senelio namuose?“ – pasiteiravau.
„Dieviška. Ją leidau Kėdainiuose Paukštelių name, apsuptas meilės, šilumos ir supratimo oazės. Ten gyvenau nuo vienerių iki šešerių. Pietiniai purpleliai perėjo sidabrinėje eglėje, o aš juos stebėdavau suakmenėjęs . Senelis labai anksti suprato mano veržimąsi prie paukščių. Rašytojas Paukštelis su žmona gyveno Markso gatvėje, bet iš tiesų jų sodyba mažai priminė miestietišką: augo didelis obelų sodas, turėjome šunį Murzą“, – pasakojo Algirdas.
Gegužės 1-osios demonstracijoje matė karves
Sykį rašytojas J.Paukštelis nusivedė anūką į privalomą demonstraciją, o grįžtant paklausė: „Ką matei, Algirduk?“.
„Atsakiau, kad tris karves prie Nevėžio. Paukščiai, šunys ir visokie gyviai man buvo gerokai svarbesni, negu technika. Senelis labai juokėsi iš tokio atsakymo“, – pasakojo A. Knystautas.
Algirdo mama Dalia dėstė vokiečių kalbą Lauruose lenkų mokykloje. Kai sūnų iš Kėdainių ji parsivežė į Vilnių, vaikas netrukus išmoko pirmąjį nelietuvišką sakinį: „Vorona lieči“ (varna skrenda), nes taip sakydavo vietiniai vaikai, kuriems dėstė mama.
Vyresnėse klasėse Algirdas kasmet laimėdavo respublikines biologijos olimpiadas.
„Gamtinė psichozė buvo taip nuo mažens užvaldžiusi, kad matematikos nekenčiau, o biologija atrodė svarbiausias pasaulyje mokslas“, – sakė paukščių žinovas.
Piemenys išvyko į tarptautinę ekspediciją
Su dar dviem draugais – devintoku Arvydu Liutkumi ir vienuoliktoku Sauliumi Karaliumi – A. Knystautas nutarė organizuoti tarptautinę ekspediciją į Azerbaidžano draustinius stebėti paukščių.
Šis sumanymas buvo labai komplikuotas, nes sovietiniais laikais būdavo labai sudėtinga nusipirkti bilietus kelionėms po Tarybų Sąjungą. Dėl jų vykdavo muštynės tarp solidžių keliautojų. Mokiniams savarankiškai nusipirkti bilietus į lėktuvą buvo beveik neįmanoma, nes jiems galiojo 30-ies procentų nuolaida ir pardavėjai nebuvo linkę geruoju atiduoti trūkstamas vietas nepelningiems keleiviams.
„Nuo mažens buvau operos gerbėjas ir pažinojau Operos ir baleto teatro administratorių. Šis turėjo pažįstamų „Aeroflote“. Skyrius buvo netoli „Neringos“ kavinės. Iki Maskvos bilietus jis mums nupirko, o iš ten į Baku rezervuoti vietų mokiniams neleido. Nuskridę turėjome sukti galvas patys, kaip tas vietas lėktuve gauti. Operos administratorius vėl turėjo skambinti į Maskvą ir maldauti, kad vietas mums paskirtų“, – prisiminė Algirdas.
Iš lėktuvo su propeleriais – į viešbutį „Inturist“
Po ilgų derybų su kasininke vaikiščiai buvo įsodinti į lėktuvą IL-18 ir buvo nuskraidinti į Baku. Kelionė įvyko 1973 metais.
„Turėjome popieriuką iš Lietuvos gamtos apsaugos komiteto, pasirašytą Kazio Pranovičiaus Giniūno, kad esame rimta ekspedicija ir keliaujame į draugišką Azerbaidžaną.
Mūsų įžūlumui nebuvo ribų. Tuojau pat nudrožėme į viešbutį „Inturist“, skirtą užsieniečiams. „Pribaltika“ (Pabaltijys) tais laikais anuose kraštuose buvo vertinamas kaip pats tikriausias užsienis ir vietas mes nesunkiai gavome. Azerbaidžano gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas išdavė leidimus lankyti retuose rezervatuose“, – net po daugybės metų tokiu geranorišku aukštų pareigūnų elgesiu stebėjosi A.Knystautas.
Trys jauni vaikinai iš Lietuvos fotoaparatu „Zenit“ prifotografavo galybę retų paukščių prie Irano sienos. Toji įspūdinga kelionė taip visus paveikė, kad jie ėmė bastytis po visą SSRS. Dažniausiai kartu keliaudavo Arūnas Baltėnas, Henrikas Sakalauskas, Arvydas Liutkus, o Kazachstane prie jų prisijungė labai garsus fotografas Olegas Belialovas.
“Išmaišėme Altajų, Kolymos deltą, Vladivostoką, Taimyrą, Kazachstaną“, – pasakojo Algirdas.
Maskvoje – sukčiavimo žygis į operą
Kadangi A.Knystautą opera traukė beveik taip pat stipriai, kaip ir reti paukščiai, persėsdamas į kitus lėktuvus Maskvoje, jis dumdavo prie Operos teatro ir buvo tobulai įvaldęs visus sukčiavimo būdus, kad į spektaklius patektų.
„Schema buvo tokia: savos kontrolierės bilietų šaknelių nenuplėšdavo. Tokį bilietą, jau panaudotą, bet nenuplėštą, prie durų pateiki kontrolierei, o po juo prilipini vieną rublį. Antras žingsnis – už palto pakabinimą rūbinėje rūbininkui duodi 50 kapeikų. Pagrindinė kliūtis – patekti į parterį, nes prie durų vėl reikėdavo rodyti bilietą: vėl duodi, bet jau 2,50 rublio. Tada salėje prisispaudi prie sienos ir nekvėpuodamas lauki trečio skambučio, nes po jo visos durys sinchroniškai užsidaro. Tada puoli į priekį it akis išdegęs užimti pavėlavusiojo vietos.
Po pirmojo veiksmo minia pavėlavusių nelaimingųjų metasi prie savo vietų. Tada vėl prisispaudi prie sienos ir lauki, kas nespės grįžti iki skambučio iš bufeto su deficitais. Žmonės žinodavo, kad gali nespėti, bet vis tiek atkakliai laukdavo deficitinio šampano ir ikrų! Džiūgaudamas užimi jų prabangią vietą. Ot buvo dienos – geriausi spektakliai su operos žvaigždėmis atitekdavo mums beveik veltui!“- juokėsi melomanas.
Mirtini kelionių pavojai
SSRS nebuvo šalis, kurioje gyvybė vertinama. Žmonės į jūrą išplaukdavo palaikėmis valtimis neturėdami gelbėjimo liemenių, nes jų paprasčiausiai nebuvo pirkti. A. Knystautas negali pamiršti kelionės motorine valtimi Japonų jūroje.
“Iš Vladivostoko per Petro Didžiojo įlanką plaukėme į Verchovskio salas. Jose – įdomių paukščių kolonijos. Po pusdienio plaukimo pakilo smarkus vėjas. Bangos – it didžiuliai daugiaaukščiai. Vietiniai liepia visiems gultis ant dugno aliumininėje geldoje ir bando plaukti tarp dviejų bangų milžinių. Atrodo, kad iš abiejų pusių tuojau užgrius gigantiški vandens kalnai. Kartais atsiduriame ant keteros ir atrodo, kad skrendame. Iki šiol nesuprantu, kaip tąsyk likome gyvi“, – pasakoja A.Knystautas.
Meška apsisprendė lietuvių nesivyti
Aksu rezervate Vakarų Tianšanio kalnuose Kazachstane vaikinai, ropodami žiūrėti paukščių, akis į akį susidūrė su didžiule meška.
„Ji atsistojo ir tai buvo ženklas, kad puls. Instruktoriai buvo įspėję, kad jokiu būdu negalima bėgti, bet aš pasielgiau priešingai, nes nugalėjo instinktas, o ne sveikas protas. Slysdamas per smulkius akmenukus, susilaužiau du pirštus, bet meška kažkodėl apsisuko ir nuėjo savo keliu“, – stebėjosi Algirdas.
Kitą sykį jis atsidūrė tiesiai po arklio kanopomis, kai, leidžiantis siauru kalnų takeliu, nuslinko balnas.
Čitvano nacionaliniame parke Nepale lietuviai, važiuodami atviru visureigiu ir ieškodami pilkagalvių žuvinių erelių, susidūrė su raganosiu, gerokai didesniu už jų automobilį.
„Raganosis buvo tiesiog kalno dydžio ir vienu mostu galėjo sutraiškyti visureigį. Šaunamojo ginklo į draustinius vežtis neleidžiama. Vienintelis ginklas – bambukinė lazda. Tačiau labiausiai persigandome tada, kai mūsų gidas ir vairuotojas ėmė ginčytis, ar atbuliniu bėgiu trauktis atgal, ar bandyt judėti į priekį ir viltis, kad raganosis pasitrauks“, – pasakojo keliautojas.
Tąsyk raganosis nutarė su keliautojais neprasidėti, bet netrukus kariuomenės atstovas perspėjo, jog ką tik taku nužygiavo laukinis dramblys. Netrukus paaiškėjo, kad jis pėdina kaip tik tuo keliu, kuriuo jiems reikėjo važiuoti. Paėjęs keliolika metrų, dramblys į juos atsigręždavo ir sutrimituodavo.
„Gidas mums sako: „Šitas dramblys – naminis. Jis nori mus įspėti apie pavojų!“. Ir iš tikrųjų – aukštoje žolėje gulėjo tigras arba leopardas. Kai dramblys nužygiavo savo keliu, į mus nė nežvilgtelėjęs, gidas apsiverkė ir paaiškino, kad mes įžeidėme dramblį, kuris norėjo padėti, o mes nereagavome į jo siunčiamus ženklus. Vis atsisukdamas į mus, dramblys bandė pranešti, kad eitume paskui jį, o jisai mus apgins nuo žolėje besislepiančio plėšrūno“, – pasakojo istoriją A.Knystautas.
Pirmiausia sudomino anglus ir olandus
A.Knystautas šiemet apdovanotas gamtininko Česlovo Kudabos premija už nuopelnus gamtosaugai. Jo knyga „Tarybų Sąjungos gamta“ 1987 metais Anglijoje laimėjo metų gamtos knygos titulą. Iš viso Lietuvoje ir užsienyje apie paukščius ir keliones gamtininkas yra išleidęs 14 knygų. Jo daktaro disertacijos tema – „Oro pramoninio užterštumo įtaka miško populiacijoms“. Rašydamas disertaciją, mokslininkas rėmėsi Jonavos „Azoto“ taršos tyrimų rezultatais.
Paukščių stebėjimo ekspedicijomis po visą pasaulį, kurias organizuoja A.Knystautas, pirmiausia susidomėjo užsieniečiai. Jis vežė paukščių stebėtojus į Senegalą, Peru, Bostvaną, Zambiją, Pietų Afriką, Gambiją, Lenkiją, Estiją. Paukščių stebėtojai iš Lietuvos susibūrė jo įsteigtame klube „Aves Lituania“ ir kartu keliauja po pasaulį.
Matytų paukščių sąrašas – milžiniškas
„Esu matęs apie 4,5 tūkstančių paukščių rūšių visuose Žemės kontinentuose. Tiek nuostabių paukščių esama pasaulyje, kad negaliu išskirti nė vienos kurios nors mėgstamiausios rūšies, taip pat ir šalies“, – sako A. Knystautas.
Aplankytas šalis jis vertina gamtininko akimis.
„Širdis džiaugiasi Butane: 60 procentų šalies teritorijos užima miškai, ir jų plotai pagal šalies konstituciją negali būti sumažinti nė procentu. Gyvybės rūšims ši šalis – tikras rojus. O gyventojų – tik 600 tūkstančių. Tikra priešingybė – greta esantis Nepalas, šiurpinantis iškirstais miškais, eroduotais šlaitais“, – sako keliautojas.
Judėjimo „Už gamtą“ vadovas džiaugiasi, kad Lietuvoje atsiranda paukščių stebėjimo kultūra. Stebėtojų grupelės, nešinos teleskopu, fotoaparatais, leidžiasi stebėti sparnuočių Lietuvoje ir svetur.
A. Knystautas sako, kad paukščių stebėjimas primena medžioklę: „Ši azarto rūšis – labai sveika. Jį žmogus gali tenkinti nešaudydamas, nežudydamas. To, ką pamatei, niekas negali pavogti, išnešti. Kiekvienas pamatytas paukštis yra atkarpėlė tavo gyvenime. Nuostabus jausmas!“
