„Per televiziją klausydavausi jo nuolat, bet tąsyk iš arti pamačiau filharmonijoje deklamuojantį poeto Albino Žukausko eilėraštį apie duoną. Man padarė didelį įspūdį, kaip jis skaitė tą eilėraštį – oriai, sodriu balsu. Vis atsimindavau, kokia intonacija jis deklamavo žodžius „Duona nukrito“, – pasakojo Laima Kybartienė.
Diktorė sako, jog yra labai laiminga V. Kybartą pažinojusi iš arti, nes šis žmogus jai tapo tėvu, draugu, mokytoju ir bendradarbiu.
Jauna mergina negalėjo atsistebėti, kiek atspalvių gali turėti to paties žmogaus balsas.
„Vakare veda „Panoramą“, o paskui atpažįstu V.Kybarto balsu postringaujantį vilką filmuke vaikams. Balsas tas pats, o intonacijos – visai kitokios spalvos“, – juokėsi pranešėja.
V.Kybartas su marčia susipažino laikydamas samtį
Laima Liaukonytė konservatorijoje studijavo vokalą dainininko Vaclovo Daunoro klasėje, o Kybartų sūnus Arūnas – smuiką Raimundo Katiliaus klasėje.
„Su Arūnu susipažinau 1979 metų rugsėjį, o pas tėvus į butą Lazdynuose jis nusivedė lapkritį. Nebuvo madinga draugauti su mergina nepristatant jos savo tėvams. Bet tikrai nustebau, kaip greitai buvau pakviesta į šeimą. Vieną dieną Arūnas visai paprastai pasakė: „Ateik, mano tėtis ruošia pietus“, – pasakojo Laima.
Mergina labai jaudinosi eidama į garsaus žmogaus butą, bet V. Kybartas, suokalbiškai šypsodamasis virtuvės tarpduryje, ryšėdamas prijuostę ir laikydamas rankoje samtį, pasakė: „Sveika, užeik drąsiau, gausi pavalgyti“.
„Puikiai atsimenu, kad ant prijuostės buvo nupieštas malūnas. Prijuostė parišta po krūtine, o ne ties liemeniu, slėpė nemažą „autoritetą“, – pasakojo Laima.
V. Kybartas nė kiek nesijaudino užkluptas su prijuoste lyg šeimininkė, gaminanti šeimai pietus, ir nuskubėjo prie viryklės. Jis mėgo suktis virtuvėje ir jo valgius labai mėgo visas šeima, o jo garsųjį gruzinišką plovą dievino visi tų laikų diktoriai ir diktorės.
Šeimą maitino naminiais kotletais
Būsimoji marti negalėjo patikėti, kad uošvis kasdien ruošdavo pietus visai šeimai.
„Jis gamino labai skaniai. Patiekti kotletai buvo minkštutėliai, padažas kvapnus ir tirštas. Skonis buvo puikus, o namiškiai – labai draugiški. Tų pietų iki šiol negaliu pamiršti“, – sakė moteris.
Kadangi V. Kybartas televizijoje darbą pradėdavo pavakaryje, rytais jis droždavo pas pažįstamą pardavėją, kuri mielai parduodavo garsenybei geros deficitinės mėsos ir kitokių skanumynų. Grįžęs imdavo ruošti šeimai ištaigingus pietus.
„V. Kybartą žmonės mėgo ir visi jį pažinojo. Iš parduotuvės jis pareidavo apsikrovęs deficitiniais žirneliais, gaudavo majonezo ir net sausos dešros. Ką jau kalbėti apie tirpstančią kavą!“, – pasakojo marti.
Diktore dirbo ir Laimos anyta Stasė Kybartienė, bet ji pranešinėjo radijuje neilgai, kadangi sovietų nomenklatūrininkai išsiuostė, kad jos brolis žuvo su partizanais miške. O tais laikais , jeigu tavo balsą girdi per radiją ar televiziją, turėjai būti „švarus“. Todėl Stasė Kybartienė dirbo radijuje kaip ir visi administracijos darbuotojai visą darbo dieną, aštuonias valandas, ir namie būdavo rečiau. ir dieną namie būdavo rečiau. Pareiga gaminti šeimai pietus visam laikui teko V. Kybartui, bet jis niekada nesiskundė ir vis sugalvodavo naujų patiekalų iš kasdienių produktų.
Anyta paskatino eiti į diktores
Išgirdusi gražų marčios balsą ir taisyklingai tariamus žodžius, S.Kybartienė pasakė: „Vytautai, paklausyk. Iš jos išeitų visai nebloga diktorė!“
Tais laikais diktorius buvo ypatingas žmogus, nes televizija buvo vienintelė ir ją žiūrėjo visi.
„Jeigu tampi diktoriumi, tavo statusas iškart pasidaro išskirtinis. Buvo manoma, kad televizijos diktorius yra Lietuvos veidas ir todėl jis turi atspindėti charakteringiausius lietuvio bruožus. Tuo metu Lietuvos merginų įvaizdį atitikau – šviesiaplaukė, rami, malonaus balso“, – pasakojo Laima.
Vokalo kurso diplomantus 1986 metais skirstymo komisija ketino siųsti į Kauno muzikinį teatrą, bet L. Kybartienė nenorėjo keltis į Kauną, nes Vilniuje gyveno tėvai ir šeima. Laima pasiėmė laisvą diplomą ir ėmė dairytis darbo.
Aš visą vasarą sėdėjau namuose ir rengiausi diktorių konkursui. Peržiūra buvo įvykusi pavasarį, bet dar vieną žmogų turėjo priimti rudenį“, – atsiminė L.Kybartienė.
Uošvis marčią mokė slapta nuo kolegų
Rugpjūčio mėnesį V. Kybartas užsiminė Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininkui Jonui Januičiui: „Turiu gražią marčią, neblogai skaito tekstus“.
V.Kybartas perspėjo Laimą, kad niekam nesakytų, kad darbe jis rengia ją konkursui. Sykį perspėjo marčią: „Tu darbe manęs tėtuku nevadink!“.
„Ko uošvis Jus mokė?“
„Mokė vaikščioti po studiją. Liepdavo kartoti jo ką tik skaitytus žinių tekstus, o paskui – naują tekstą, kurio nebūdavau girdėjusi. Taip pat mokė ir deklamuoti eiles. Koreguodavo intonacijas, reikalaudavo, kad pauzės būtų laiku, mokė logiškai perteikti mintį. Jo pamokos buvo labai svarbios ir vertingos“, – pasakojo Laima.
Konkurse dalyvavo mergautine pavarde
Į peržiūrą Laima užsirašė mergautine Liaukonytės pavarde, kad komisija objektyviai vertintų jos gebėjimus. Ji buvo priimta praktikante ir paskirta dirbti rytais, kada nebūdavo daug žiūrovų.
„Rytinę programą pradėdavo diktoriai. Mano užduotis būdavo perskaityti, kas bus rodoma per televiziją. Uošvis iš vakaro slapta parnešdavo rytdienos laidų anonsus, o aš pusę nakties mokydavausi juos perskaityti. Diktoriai skaitydavo ir programą. Iš pradžių labai drebėdavau, kad padarysiu klaidą“, – pasakojo L. Kybartienė apie karjeros pradžią.
„Kodėl Jūs taip bijodavote?“ – pasiteiravau.
„Labiausiai glumino statusas. Tais laikais galiojo nuostata, kad diktorė ekrane turi būti tobulybė ir neturi teisės klysti. Menkiausia klaida galėjo tapti pirma ir paskutine ir visi to bijojo. Pirmas pusmetis man buvo labai sunkus, nes pusę nakties nerimaudavau“, – prisipažino Laima.
Uošvis ramino marčią krėsdamas pokštus
„Vaikeli, neimk į galvą: tik pirmus 25-erius metus bus labai sunku, o kitus 25-erius – dar sunkiau“, – juokais guodė Laimą televizijos profesionalas.
Kai televizijos programoje įsiterpdavo vaidybinis filmas, uošvis su marčia netrukdomi įsitaisydavo kambarėlyje ir Laima turėdavo raiškiai skaityti žinių tekstą garsiai.
„Teksto būdavo apie 15 puslapių. Informacija – iš visokių sričių. Kasdienės treniruotės labai padėjo, nes uošvis nutraukdavo nevykusiai perskaitytą sakinį ir aiškindavo: „Nepamesk minties, nesukapok frazės į atskirus žodžius“, – pamokas puikiai prisiminė Laima.
Santuokos išsaugoti nepavyko
Moteris sako, kad Kybartų šeimoje jautėsi labai gerai.
„Ir anyta, ir uošvis labai mane mylėjo. Stasė Kybartienė padėdavo man išsirinkti sukneles, patarinėdavo, kuri geriau tinka prie veido. Uošvis buvo lyg antras tėvas. Jis žinojo, koks yra jo sūnus ir stengėsi, kad man jų šeimoje būtų kuo maloniau. V. Kybartas man buvo ir draugas, ir tėvas, ir mokytojas“, – kalbėjo L.Kybartienė.
Kybartų sūnus Arūnas buvo gabus smuikininkas.
„Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestre vyras buvo tapęs net pirmuoju smuiku, bet jį pražudė degtinė“, – atsiduso Laima.
Moteris pasakoja, kad senelis matė tik vyresniąją anūkę Ievą, kuriai dabar jau 36-eri. Kai uošvis mirė, Laima po širdimi nešiojo antrąją dukterį. Mergaitė gavo senelio vardą – Vytautė.
„V. Kybartas mirė jaunas plaučių vėžiu. Jis vis skųsdavosi širdimi, o paaiškėjo, kad plaučiuose yra auglys. Tačiau uošvis buvo labai atkaklus. Po operacijos daug koncertavo, skaitė Šekspyro „Sonetus“. Po chemoterapijos jis įrašinėjo laidą, bet jam slinko plaukai. Labai sielojosi, kaip atrodys ekrane, tačiau technika dar nebuvo tokia tobula ir plaukų retumo matyti nebuvo“, – pasakojo marti.
L.Kybartienė atsiminė, kad grįžęs namo jis nerimavo, kad nepakankamai jausmo įdėjo skaitydamas eiles.
„O iš tikrųjų skaitė nuostabiai. Buvo labai graudu klausyti deklamavimo, nes žinojome, kad daktarai žada jam tik pusę metų gyvenimo“, – atsiduso Laima.
Tėvas ir sūnus prieš mirtį atsisveikino vienodai
Sirgdamas V. Kybartas gulėjo ligoninėje. Žmona jį lankydavo kiekvieną dieną.
„Vyro mirties dieną apie 12 valandą dienos ji sako: „Pabūk truputį vienas, aš einu į valgyklą užvalgyti“. Uošvis jai nusišypsojo ir pamojavo. Kai grįžo į palatą, sesutė jai sako: „Jūsų vyro jau nebėra“.
Ir jo sūnus Arūnas, mano vyras, išėjo taip pat. Kai mes su dukterimi ėjome iš palatos, Arūnas mums pamojavo. Krūptelėjau išvydusi tą jo mojavimą: pasielgė visai kaip uošvis. Kitą dieną Arūnas mirė“, – skaudžią akimirką prisiminė Laima.
Mėgsta sveikinimo koncertų publiką
Lietuvos televizijoje L. Kybartienė dirba loterijų pranešėja, o Baltijos televizijoje rengia sveikinimų koncertą.
Paklausta, ar naivūs sveikinimai nekelia jai juoko, L. Kybartienė papurtė galvą.
„Man tie sveikinimai neatrodo banalūs. Skaitydama žmonių parašytus linkėjimus artimiesiems, stengiuosi prisiliesti prie jų širdžių. Viešai pasakytas sveikinimas yra labai svarbi deklaracija, nes realiame gyvenime žmonės neretai varžosi garsiai ištarti: „Mama, tėti, aš jus myliu!“. Pareikšti tai viešai reikia turėti drąsos.
Tie sveikinimai dar yra svarbūs ir tuo, kad dažniausiai jie skiriami sovietinių laikų kartos žmonėms, kurie beveik niekada nebuvo patyrę viešo pripažinimo. Ir staiga artimieji juos sveikina per televiziją! Aš vertinu viešą sveikinimą ne kaip primityvų veiksmą, nes abi pusės – sveikinantis ir sveikinamasis – patiria pripažinimo džiaugsmą“, – nuoširdžiai kalbėjo „Sveikinimų koncerto“ vedėja.
Ją labai džiugina, kad maždaug pusė sveikinimus savo seneliams ir tėvams užsakančių žmonių – jaunimas.
