„Kurio tau labiau buvo gaila?“
„Cezario, – atsako mano draugė. – Paršiuko.“
Ir ilgam nutyla. O paskui šniurkščiodama priduria: „Ir tų senų negražaus kūno pozuotojų man labai gaila. Nežinau, kodėl, bet per J.Lapinskaitės filmus visada verkdavau.“
Nuogas kūnas dokumentiniuose filmuose, jautrūs ir naivūs užribio žmonės, kurie taip prisiriša prie režisierės, kad nesupranta, jog filmavimas baigėsi, – nuolatinė televizijos profesionalės kasdienybė.
Dokumentinių filmų kūrėja Lietuvos muzikos akademijos profesorė J.Lapinskaitė sako, kad šiuolaikiniai studentai yra vampyrai: jiems reikia ne paskaitos, o atrakcijos. Jų pasaulis susideda iš interneto atspindžių, jie – jutūbės virtuozai, manantys, kad jau moka kurti kiną. Nedaug skaitę, bet daug keliavę, peržiūrėję daugybę nelegaliai parsisiųstų filmų, susikalbantys svetimų kalbų nuotrupomis. Žodžiu, beveik kita rasė.
Ar jiems artima ir suprantama J.Lapinskaitės dokumentika, kuri peržengia žanro ribas ir priverčia atsiduoti užuojautai?
– Kokia buvote jūs pati, kai stojote į režisūrą?
– Mūsų kurse buvo susirinkę beveik vieni provincialai. Įstojo Rimas Tuminas, Vytenis Pauliukaitis, Saulius Vosylius, Dalia Bičiūnaitė. Tai buvo pirmasis televizijos režisierių kursas. Kai pagalvoju, kad buvau jauniausia iš jų ir atvažiavusi iš Šiaulių, net dabar stebiuosi, kiek daug drąsos turėjau. Tais laikais merginai iš provincijos planuoti tapti režisiere buvo negirdėtas dalykas – beveik tas pats, kaip tapti kosmonaute. Todėl niekam tokiais ketinimais nesigyriau, nes būtų tik pasijuokę.
– Kas labiausiai įstrigo iš kelionės į Vilnių?
– Kai prisimenu, kokia virpančia širdimi važiavau į išsvajotą Vilnių ir kaip niekingai mane apgavo taksistas ir išviliojo paskutines kapeikas, net dabar pasidaro negera. Jaunystėje į apgavystes reaguojama jautriai. Išlipau stotyje nešina aptrintu lagaminėliu ir nusprendžiau, kad pėsčia nueisiu iki tuometės Konservatorijos. Einu, einu – jau lyg ir turėčiau būti priėjusi, bet to pastato kaip nėr, taip nėr. Susistabdžiau taksi – veža jis mane ratais, tik žiūriu nutirpusi, kaip skaitiklyje sukasi mano varganos kapeikėlės, o paskui tapo aišku, kad taksistas sąmoningai ilgino kelią ir suko ratus apie miesto centrą, kad sąskaita būtų didesnė. Pinigų man liko tiek mažai, kad visas stojamųjų dienas buvau beveik nevalgiusi. Bet skaudesnė už alkį buvo įžūli apgavystė: pamatė nušiurusį jaunos merginos lagaminėlį ir abejingai apgavo.
– Ar sunku buvo laikyti egzaminus?
– Po antro turo pamačiau, kad mano pavardės nėra patekusiųjų sąraše. Žemė po kojomis susvyravo, bet išdrįsau pro duris einančio dėstytojo V.Jurkūno paklausti, kodėl nepatekau. Jis labai nustebęs sako: „Tai kad patekai.“ Einame abudu žiūrėti sąrašo ir matom, kad ten įrašyta Lapinaitė, o manęs nėra. O paaiškėjo, kad sekretorė padarė klaidą ir įrašė ne tą pavardę. Patekau aš, Lapinskaitė, bet galėjau niekada netapti režisiere, jeigu būčiau pritrūkusi drąsos pasiteirauti.
Vienintelė akimirka gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą. Apie tai kasmet pagalvoju dalyvaudama stojamųjų egzaminų komisijoje. Jeigu tada nebūčiau išdrįsusi pasiteirauti apie savo situaciją, mano likimas dabar tikriausiai būtų visai kitoks. Profesinio orientavimo testai, kuriuos reikėdavo atlikti mokyklose, man pranašavo tikslius, kruopštumo reikalaujančius darbus. Pavyzdžiui, medicinos seselės.
– Ką pirmiausia veikėte Lietuvos televizijoje po režisūros studijų?
– Paskyrė į Vaikų ir jaunimo laidų redakciją. Netryškau meile vaikams. Kai pamatydavau autobusą su užrašu „vaikai“, visai dienai pasidarydavo negera. Sykį atvežė gaują vaikų į televiziją, ir mes kelias valandas repetavome studijoje. Buvau nevalgiusi pusryčių ir nusprendžiau čia pat studijoje greitosiomis sukimšti bandelę, bet jų mokytoja mane apskundė, kad traumuoju vaikus. Dar labiau pradėjau jų nekęsti. Gerokai labiau patiko režisuoti laidas jaunimui: užduodi standartinį klausimą apie tonas primelžto pieno, o paskui žmonės tau pasakoja, kaip iš tikrųjų gyvena. Tos išvykos leido pažinti tikrą gyvenimą ir jose nusižiūrėdavau tipažus, apie kuriuos man būtų įdomu kurti filmus.
– Kokių smagių nutikimų prisimenate iš studijų?
– Sykį mus, Konservatorijos studentus, pasamdė parengti poezijos spektaklį darbininkų saviveiklos konkursui. Pažadėjo kiekvienam po 10 rublių. Dėl tokio užmokesčio iš kailio išsinėrėme ir paaiškėjo, kad tapome nugalėtojais. Bet neįtarėme, kad nugalėtojus „darbininkus“ sugalvos rodyti per televiziją. O mes net nežinojome, kokiam darbo kolektyvui atstovaujame. Dieve, galvojam, o jeigu lieps prie staklių kokią operaciją už tuos dešimt rublių atlikti? Pasiėmėme atlygį ir kuo greičiau iš ten dingome, kad apgaulė neišaiškėtų. Bet mane žavi, kad jau tais laikais egzistavo verslo planas: kažkas iš tų darbininkų kolektyvo vadovų suprato, kad pigiau pasamdyti studentus negu kamuotis su darbininkais mokant juos poezijos. Bet kai scenoje deklamavome, niekam nekilo įtarimų, kad mes – ne darbininkai. Vadinasi, ir mūsų veidai buvo nelabai sužaloti intelekto.
– Kokį savo herojų prisimenate ryškiausiai?
– Filmavome Dzūkijoje laidai „Provincija“. Mano pašnekovė buvo našlė, neseniai mirusio Margionių teatro vadovo Juozo Gaidžio žmona. Ji labai daug ir nuoširdžiai pasakojo apie gyvenimą kaime, o operatorius, žinodamas, kad dar reikia nufilmuoti nemažai epizodų, už nugaros mane baksnoja, kad paskubėčiau. Nutraukiu tą moterį ir dėkoju jai už pasakojimą. Staiga matau, kad jos veidas sustingsta. Moteris manė, kad tai, ką mums pasakoja, yra labai svarbu, ir netikėtai suvokė, kad mums – tik darbas tai, kas jai yra nežmoniškai svarbu. Supratau, kad padariau tai moteriai kažką, po ko ji jokiam televizininkui niekada nieko nepasakos apie savo gyvenimą. Gerokai vėliau jos nuoširdaus pasakojimo dalį panaudojau dokumentiniame filme „Toks mano likimas“.
Tame filme yra graži filosofinė metafora. Kaime augo milžiniška pušis nudžiūvusia viršūne, ir mes herojų klausinėjome, kada jie pastarąjį kartą matė žalią pušį. Aštuoniasdešimtmečiai tvirtino: „Visai nedideli buvom, o ta viršūnė jau buvo nuvytusi!“ Jaunesni, šešiasdešimtmečiai, tvirtino, kad per jų vestuves ji tikrai dar žaliavo.
– Jūsų filmuose daug nuogo kūno. Negražių kūnų – pagyvenusių žmonių, suvargusių. Kaip jie atėjo į filmus?
– Mano vyro režisieriaus Algimanto Puipos brolis Audrius studijavo Dailės akademijoje. Nuogi pozuotojai – vyrai ir moterys, kuriuos reikėdavo piešti, – jiems buvo įprasta kasdienybė. Audrius vis pasakodavo apie pozuotoją Nadią, apie jos charakterį, apie tai, ką ji sakė. Aš labai susidomėjau ta moterimi, jos gyvenimu ir ėmiau galvoti apie dokumentinį filmą. Jeigu būčiau turėjusi daugiau patirties, gal nebūčiau drįsusi imtis tokio subtilaus darbo. Bet nepatyrimas kartais būna naudingas, nes neįsivaizduoji, kas tavęs laukia, ir drąsiai imiesi.
– Kas filmuojant buvo sudėtingiausia?
– Kai moterys išsirengia prieš dailininkus, jie reaguoja ne į kūną, o į liniją. Filmavimas yra kitoks procesas. Į auditoriją, kurioje pozuodavo nuogi žmonės, atvažiuoja keli filmavimo komandos vyrai. Sodinu apsinuoginusią Nadią į vonią, bet prieš kamerą niekaip negaliu jos prakalbinti, nes ji kaip užsukta kartoja vienintelę frazę: „Man šalta.“
Ką daryti? Klausiu Nadios apie meilę. Ji staiga užmiršta geliantį šaltį, visa nušvinta ir sako: „Ne keturiolikos metų įsimylėjau, o 40-ies.“ Pagalvoja ir prideda: „Nieko nėra stipriau už meilę: stichi čitala, stichi pisala“ („eilėraščius skaičiau, eilėraščius rašiau“ – rusiškai).
Po filmavimo klausiu operatoriaus, kaip jis jautėsi filmuodamas. O jis sako: „Nadia buvo tokia nuoširdi, kad jokio nuogo kūno aš nemačiau – girdėjau vien tai, ką ji sako!“
Prisimenu ir kitą filmo heroję pozuotoją Teresę. Jos kūnas buvo sėte nusėtas kraujosruvų ir mėlynių – sunku pasakyti, ar nuo ligos, ar nuo smurto. Tada pasiuvome jai baltus plonus marškinius ir šlapius vilkdavome ant kūno.
– Kokie santykiai susiklostydavo su filmuojamais žmonėmis?
– Labai keblu išlikti tik režisiere, kai prisilieti prie atstumtųjų gyvenimo. Jie patikliai atiduoda savo išgyvenimus į tavo rankas tikėdami, kad jų nenuvilsi. Bet po to įvykdavo skausmingas dalykas: filmavimai baigdavosi. Ir režisierė, kuri tapo jų gyvenimo dalimi, staiga išeina. Keistas vaikiškas jų naivumas tiesiog priblokšdavo: pala, tai mus paliekate? Kiti jums svarbesni? Po kiekvieno filmo dar tęsdavosi ilga draugystė, nes nebūdavo įmanoma tiesiog dalykiškai nutraukti santykių.
– Jūsų vyras – garsus režisierius. Ar jis kišdavosi į jūsų filmus?
– A.Puipa dokumentikos šalindavosi. Kai ėmiau gauti pirmuosius apdovanojimus, net užsienyje, daugelis siedavo juos su A.Puipos įtaka. Kartais net pasauline. Mums abiem tai keldavo juoką. Algimantas yra taktiškas. Kai man pasisekdavo, jis džiaugdavosi labiau negu tada, kai pats būdavo apdovanojamas.
– Kokie jūsų planai, kurie galėtų nustebinti kitus žmones?
– Ketinu eiti savanoriauti į ką tik pasiskelbusią „Sidabrinę liniją“. Jos tikslas – teikti konsultacijas problemų turintiems žmonėms. Manau, kad ten sužinosiu svarbių dalykų.
