„Mūsų miestelių“ autorės N. Baužytės tėvo namuose gyveno J. Stalino sūnus

  Jeigu šis jos ketinimas būtų pavykęs, dabar neturėtume garsiosios „Mūsų miestelių“ autorės. Tačiau jos tėvelis Juozas, trečias močiutės Karolinos sūnus iš 16-os vaikų, motinos užmačiai pasipriešino, nes jo gyvenimo planas buvo kitoks. Jis buvo labai atkaklus žmogus ir daug nuveikė Lietuvai.

  Aštuoni Baužių šeimos vaikai, Juozo broliai ir seserys, per vieną savaitę mirė nuo epidemijos per Pirmąjį pasaulinį karą.

  „Baisu, ką močiutei reikėjo iškentėti: aštuoni karstai per vieną savaitę. Laimei, keturi sūnūs ir keturios dukterys išaugo. Tiktai du iš dėdžių – Danielius ir Zenonas – pasirinko kunigo kelią“, – pasakojo televizininkė.

  N. Baužytė savo rankose laikė dėdės Zenono studijų knygelę su Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete dėsčiusio kunigo ir poeto Jono Mačiulio Maironio parašu.

   1938 metais Pušalote netoli Panevėžio gimusi N. Baužytė yra bene daugiausiai kartų apdovanota Lietuvos televizijos darbuotoja. 1992 metais jai įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 1998 metais ji tapo pirmąja Stasio Lozoraičio premijos laureate. 2000-aisiais jai įteiktas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medalis. Ji pagerbta ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi ir Vyriausybės kultūros ir meno premija. Du kartus nominuota Nacionalinei premijai gauti.

Po plačiais sijonais – lietuviški raštai

  Gausi N. Baužytės giminė buvo labai išsilavinusi ir gerbė Lietuvą. Senelis Karolis Baužys buvo knygnešys ir daraktorius Vilnijos krašte. Jis gimė Tverečiuje ir pateko į ten dirbusio tikro lietuvininko kunigo Jono Burbos rankas. Šis pakvietė Karolį dirbti zakristijonu. Dėl caro valdžios persekiojimų kunigui J. Burbai teko bėgti į Ameriką. Bet Karolis toliau tęsė švietėjišką veiklą Vilnijos krašte. Jis platino lietuviškus raštus ir nė sykio nepakliuvo žandarams į rankas, nes jam padėjo jo žmona Karolina, kurios mergautinė pavardė buvo Meidutė.

  „Močiutė dėvėjo platų sijoną, o po juo nešiojo savo pačios austus drobinius sijonus su didelėmis kišenėmis, kuriose pavojaus atveju ir slėpė lietuviškus spaudinius. Ji buvo raštinga, mokyta ir visai sąmoningai priešinosi krašto nutautinimui. Net patys bjauriausi žandarai anais laikais po moterų sijonais rankų nekišdavo. Senelis lietuviškus raštus laikė ant Labanoro bažnyčios lubų. Savo vaikams jis yra pasakojęs, kaip ne sykį lietuviškus raštus gabeno Jonui Basanavičiui“, – atsiminė N.Baužytė.

Lenkai išplėšė auksinį dantį tiesiai iš burnos

  Visi Karolio ir Karolinos Baužių sūnūs lankė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kuri veikė J.Basanavičiaus gatvėje (tada ji vadinosi „Wielka Pohulianka“). Mokyti vaikus buvo galima ir Švenčionių lietuviškoje gimnazijoje, bet K.Baužys užsispyrė: tik Vilnius.

  „Gimnazijoje mano dėdės sukūrė ansamblį. Dėdė Danielius grojo klarnetu, Zenonas – smuiku, o mano tėvelio balsas buvo ne kažin koks, tai jisai mušė būgną. Kai lenkai 1920 metais užėmė Vilnių, norint patekti į mokyklą, reikėdavo pereiti demarkacinę liniją. Močiutė veždavo sūnums maisto ir sykį kaip užmokestį už tai, kad ją praleido per sieną, lenkai kalvio replėmis išplėšė jai iš burnos auksinį dantį“, – pasakojo N.Baužytė.

  Po studijų dėdė Danielius kunigavo įvairiuose miesteliuose – Reškutėnuose, Kapčiamiestyje, Semeliškėse, Leipalingyje – ir visur kurdavo orkestrus.

  „Kapčiamiestyje jo įkurtame orkestre grojo net 40 muzikantų – neįtikimai daug muzikuojančių žmonių , grojančių smuikais, klarnetais, dūdomis ir kitais instrumentais“, – sakė N.Baužytė.

Gyva E. Pliaterytė ant žirgo

  Kai Lietuva minėjo 1831-ųjų sukilimo šimtmetį, kunigas Danielius nusprendė atžymėti ir grafaitės Emilijos Pliaterytės žygdarbį bei žuvimo metines. Jo vadovaujami žmonės surengė įspūdingą vaidinimą. Jie aprengė vietinę merginą karine uniforma ir užsodino ant žirgo. Raitelę lydėjo žirgų ir dviratininkų kolona, o paskui juos ėjo orkestras.

  „Įspūdinga procesija traukė iš Kapčiamiesčio į Leipalingį ir stebino žmones. Minios smalsuolių dainuodami traukė paskui ir šlovino E. Pliaterytės žygdarbį. Paskutinė dėdės Danieliaus kunigavimo vieta buvo Dieveniškės. Ten tebėra jam pastatytas kryžius“, – prisiminė Nijolė.

Maironio parašas įskaitų knygelėje

  Kitas dėdė Zenonas, baigęs Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą, buvo paskirtas į Kernavę. Ši vietovė buvo sulenkinta ir smarkiai nutautėjusi.

  „Kernavėje dirbo kunigas, kurį žmonės vadino Milžinu (jo tikroji pavardė buvo Nikodemas Švogžlys). Su mano dėde Zenonu ir mokytoju Juozu Šiaučiūnu jie labai stengėsi šiam kraštui sugrąžinti lietuvybę ir rengdavo lietuviškus vaidinimus. Iš bažnyčios dėdė Zenonas vesdavo procesijas su vėliavomis. Jų žiūrėti sugužėdavo visi aplinkiniai, o paskui procesija giedodama traukdavo prie demarkacijos linijos ir ten aukodavo Šv.mišias. Lenkų užimtoje pusėje gyvenantys lietuviai sulipdavo į medžius, kad viską matytų ir girdėtų, ir garsiai raudodavo. Visos procesijos baigdavosi Lietuvos himno giedojimu“, – atsiminė Nijolė.

Tuščias dėdės kapas Kernavėje

  1941 metais mokytoją J. Šiaučiūną išvežė į Sibirą, o N. Baužytės dėdę kunigą Zenoną suėmė, nes bažnyčios rūsyje jis slėpdavo sužeistus partizanus.

  „Kai atėjo suimti, mano dėdė Zenonas paprašė, kad jam leistų pianinu paskambinti „Ave Maria“. Baigęs ištarė: „Mama, aš išeinu“. Motina daugiau niekada jo nematė. Kernavėje Baužių giminės panteone tebėra tuščias jam skirtas kapas, o Zenono Baužio palaikai – nežinomoje vietoje Magedane. Kai dėdę nužudė, jam buvo vos 36-eri“, – pasakojo N.Baužytė.

  Kernavės bažnyčioje yra ir kunigo Zenono bareljefas.

  Nijolės motina Marija Bačiulytė, zakristijono dukra, tarpukaryje priklausė Seredžiaus pavasarininkų draugijos valdybai. Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga (nuo 1933 metų – federacija) „Pavasaris“ buvo kaimo ir miesto jaunimo organizacija, išaugusi iš 1907-1914 metais Lietuvoje veikusių slaptų jaunimo kuopelių prie „Žiburio“ ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų.

  „Mano mamytė neblogai pažinojo Petrą Cvirką, nes Klangiai buvo netoli ir jaunimas ten vaikščiojo į vakaruškas. Jos tėvai norėjo ištekinti dukterį už pasiturinčio vyro. Mano tėvelis buvo geras specialistas, tačiau turtų neturėjo. Tada mamos tėvai išgabeno dukterį pas gimines į Pikčiūnus, kad jie nesusitikinėtų.

  Tiktai jie nežinojo, kad naktimis tėvelis link mamytės pėsčias eidavo penkis kilometrus, o jinai – du. Susitikdavo prie kryžiaus Iki paryčių abu grįždavo kiekvienas į savo namus“, – apie romantišką tėvų meilę pasakojo duktė.

  Vyriausia mamos sesuo Antanina slapta nuo tėvų padovanojo seseriai medžiagą vestuvinei suknelei. Marija pati siuvosi ją rankomis. 1929 metais Juozapas Baužys ir Marija Bačiulytė susituokė prieš tėvų valią.

  „Močiutė iš mamos pusės atsileido, o tėvelio mama ilgai nekalbėjo, nes negalėjo dovanoti sūnui, kad šis netapo kunigu“, – pasakojo Nijolė.

  Tėvų draugystė užsimezgė Seredžiaus apylinkėse. N. Baužytės tėvas Juozas, baigęs gimnaziją, pasiskolino dviratį ir iš Vilniaus numynė net iki Seredžiaus. O nuo ten – iki Belvederio, nes jame steigėsi pirmoji Lietuvoje aukštesnioji pienininkystės mokykla. Jaunuolį tai labai domino.

  „Mano tėvelis įstojo į tą mokyklą ir tapo pirmosios laidos absolventu. Mokykla rengė pienininkystės technologus. Šie važinėjo po visą Lietuvą ir padėjo modernizuoti pienines, kad šios galėtų gaminti sviestą ir sūrius eksportui į Vakarų Europą. Gerai prisimenu ir etiketes ant vaškuoto popieriaus. Ant jų buvo parašyta: „Lietuviškas sviestas „Rūta“, – atsiminė duktė.

  Šeima dažnai kraustydavosi, nes tėvas dirbdavo vis kitame Lietuvos krašte. Priešpaskutinė jo darbo vieta – Pušalotas netoli Panevėžio. Ten gimė ir Nijolė.

  Vokiečių laikais Nijolės tėvas pakliuvo į kalėjimą. Žmonės kalbėjo, kad taip nutiko, nes J.Baužys padėjo žydams, o po karo Baužių neišvežė į Sibirą tik todėl, kad žydai išbraukė juos iš sąrašų.

  „Mūsų namuose per karą gyveno vokiečiai, o rūsyje slėpėsi sužeista rusų mergina Nataša, kuriai aš nešiojau maistą. Ji buvo belaisvė iš Leningrado. Belaisvius dalindavo ūkininkams. Mamytė išgydė tą merginą. Paskui buvo nurodyta belaisvius grąžinti vokiečiams, bet ji maldavo tėvelių jos neatiduoti ir šie rizikavo. Ji mane išmokė kalbėti rusiškai“, – atsiminė Nijolė.

  Jos motinos grožis keldavo keblumų ir komplikuodavo gyvenimą.

  „Mano mamytę nuolat kas nors įsimylėdavo. Net Pušaloto vikarą vyresnybė iškėlė dėl jos kitur, nes jis rožes mūsų mamai per langus mėtydavo. Rožės augo tiktai klebono sode, tai visi žinojo, iš kur jos ir kieno“, – nusišypsojo Nijolė.

Sodyboje lankėsi Stalino sūnus

     Nijolės tėvas Dembavoje netoli Panevėžio turėjo sodybą, kurioje ketino kurtis pastoviam gyvenimui. Tame pačiame ūkyje gyveno pusininkai sentikiai su penkiais ar šešiais vaikais, kurie po karo tapo stribais. Pievose prie Nevėžio vokiečiai buvo įrengę konclagerį ir laikė jame apie tris tūkstančius rusų belaisvių. Per virtuvės langą Nijolės šeima matydavo, kaip belaisviai keliu velka leisgyvius savo draugus bijodami, kad vokiečiai jų nenušautų.

  „Aukštas vokiečių karininkas buvo įsimylėjęs mano mamą. Nuolat vaikščiojo paskui ją su prancūziškais muilais. Susižavėjęs mano mama, jis pro pirštus žiūrėdavo į mano bandymus nunešti rusams kąsnelį duonos. Belaisvis sykį mainais davė žirklutes, paties padarytas iš šovinio“, – pasakojo vaikystės prisiminimus televizininkė.

  Kai ėjo frontas, šeima persikėlė į kaimynų Petrulių namą, nes jis buvo mūrinis. Sovietai netrukus iškraustė šeimą iš namo į šalinę.

  „Vieną rytą kieme išvydau gražią panelę, pasipuošusią juodo aksomo suknia. Nors buvau maža, jau žinojau, kad dieną nedera dėvėti vakarinių drabužių. Mergina priėjusi klausia, ar gali pasiskinti obuolių. Jau buvau kiek pramokus ir vokiškai, ir rusiškai. Pasakiau jai, kad vaišinu.

  Ji paklausė: „Mergaite, ar žinai, kas jūsų name apsistojo? Vasilijus Josifovičius Džiugašvilis! Tik vėliau supratau, kad svečias – Stalino sūnus Vasilijus. Jis gyveno mūsų namuose tris savaites“, – anų laikų prisiminimus pasakojo N.Baužytė.

  Mokyklą Nijolė pradėjo lankyti vos sulaukusi penkerių. Pažįstama mokytoja, rašanti vaikus į pirmą klasę, klausė, kiek jai metų.

  „Sakau, kad septyneri, nes girdžiu, kad kiti vaikai taip sako. Mokytoja supranta, kad meluoju, bet užrašė į mokyklą manydama, kad man nusibos. Bet man nenusibodo. Taip ir baigiau vidurinę mokyklą neturėdama paso. Į Panevėžio dramos teatro studiją patekau per režisieriaus Raimondo Vabalo motiną, nes ji mokykloje statė spektaklį ir davė man pagrindinį vaidmenį. Studijai vadovavo Vaclovas Blėdis, o Juozas Miltinis atvažiuodavo pasižiūrėti, kaip mes dirbame“, – pasakojo apie jaunystę N.Baužytė.

  „Kai atvažiavau studijuoti lituanistikos į Vilnių, mano akiratis jau buvo nemenkas. Universitete irgi lankiau dramos studiją ir net vaidinau su Regimantu Adomaičiu. Pamenu, pasiūliau jam kartu vaidinti M. Lermontovo „Demoną“. Respublikinėje apžiūroje laimėjome pirmąją vietą“, – prisiminė N.Baužytė.

  Prieš interviu padariau eksperimentą – pavaikščiojau Gedimino prospektu ir sutiktų žmonių paklausinėjau, kas yra Nijolė Baužytė. „Mūsų miesteliai“, – šypsodamiesi atsakinėjo žmonės. Įdomiausia, kad tarp jų buvo studentų, moksleivių ir net vienas penkiametis, kuris išdidžiai paaiškino: „Ji kalbino mano senelį, nuvažiavusi į jo miestelį“. Ir tada slapta man pasakė į ausį: ji labai svarbi, dirba televizijoje. Vyresni žmonės prašė perduoti Nijolei linkėjimų ir sakė, kad žavisi jos energija ir ištikimybe Lietuvai.

  Apie 56 metus televizijoje dirbusią N. Baužytę kolegos pasakoja legendas, cituoja jos ironiškas replikas. Atsimena, kokiomis suknelėmis ji puošėsi ir kokiomis pastabomis apdalydavo nevykėlius. Visi kaip vienas tvirtino, kad daugiausia žiūrovų padėkų Nijolė surinko už televizijos filmų ciklą „Mūsų miesteliai“.