Pati S.Chlevickaitė, išgirdusi tokį sprendimą, jaučiasi sukrėsta. Juolab, kad mokumo planą jai sudarė teismo paskirtasis bankroto administratorius.
„Atsakymo „kodėl?“, neturiu, nes teismo nutarties dar nelaikiau rankose. Ne mano kompetencija tai daryti ir vertinti. Kita vertus, galiu pasakyti tik viena: net jei planas ir nebuvo tobulas, kodėl nebuvo pasitelktas žmogiškumas? Juk esu vieniša dviejų vaikų mama, tikrai šiame gyvenime stengiuosi iš paskutiniųjų ir aukojuosi. Emociškai tikrai sunku“, – teigė S.Chelivckaitė.
Moteris skundėsi, kad visa ši situacija jos nepaleidžia jau trejus metus ir reikalauja itin daug jėgų norint nepasiduoti.
„Vis tiek, nepasiduosiu, skųsiu sprendimą iš naujo, nes tai – kaip kilpa ant kaklo. Niekam nesvarbu, kad esu moteris ir turiu būti labai stipri. Negaliu palūžti. O jei pradėčiau gerti, vartoti narkotikus... Nepaprastai sunku vienai viską panešti“, – graudinosi ji.
Nors anksčiau apie šį teismo procesą S.Chlevickaitė nebuvo linkusi kalbėti viešai, dabar ji nusprendė: tylėjimas – nieko gero. Visuomenė linkusi situaciją interpretuoti savaip.
„Gyvename tokioje šalyje ir visuomenėje... Juk mano mokumo planą galėjo pakoreguoti ir pats teismas. Pardavus visą mano turtą, teismas galėtų kompensuoti visą mano paskolą, išskyrus palūkanas. Per pastaruosius dvejus metus atidaviau nemažai pinigų, nematau prasmės nutraukti šį procesą“, – ryžtingai nusiteikusi kalbėjo S.Chlevickaitė.
Bankrutuojanti žinoma moteris pasiryžusi toliau kovoti ir kapstytis teisme, kad tik pasiektų savo.
Jos įsitikinimu, teismas tiesiog nori jai užveržti kilpą ant kaklo.
„Kovosiu, kiek pati turėsiu vidinių resursų. Ačiū Dievui, jų turiu, nes labai myliu savo vaikus. Kas jiems nutiktų, jei nekovočiau? O jei vietoje manęs būtų silpnesnė moteris..? Kiti tokioje situacijoje nusižudytų...“, – svarstė pašnekovė.
Anot jos, bankrutuoja ir milijonieriai, tad jos situacija taip pat neturėtų būti smerkiama. Priešingai, jai norėtųsi būti suprastai.
„Juk turiu ir vaikams suteikti kažkokią ateitį... Laikausi savęs, nes nelabai turiu į ką atsiremti. Visuomenė apie tai pradėtų diskutuoti tik įvykus nelaimei. Tačiau reikia kalbėti, nes šitaip negalima. Mano teismui pateiktame mokumo plane, matyt, buvo spragų, bet situacija tokia, kad skolas galima padengti. Aišku, įstatymai Lietuvoje yra svarbiau už žmogų“, – nusivylusi kalbėjo S.Chlevickaitė.
