Anais šlovingais laikais „Kertukuose“ bosine gitara grojęs Feliksas Tulčinas (67 m.) prisiminė: „Mes supratome, kad užgriuvo milžiniškas pripažinimas ir kad atvėrėme laisvesnį kelią kitiems.“
Įsivaizduokite 1966-uosius Kaune. Jauni vaikinukai nešiojosi po Laisvės alėją magnetofoną, atvežtą dovanų iš Amerikos, o žmonės apstulbę atsisukdavo, nes nesuprato, kaip į elektros tinklą neįjungtas prietaisas gali groti! Stebuklų stebuklas!
Tie laimingieji – būsimasis „Kertukų“ muzikantas F.Tulčinas ir jo draugas, kuriam teta iš už Atlanto atgabeno magnetofoną. Pavydėjo ne tik aplinkiniai berniokai, bet atsigręžę spoksodavo ir solidaus amžiaus praeiviai.
Teta amerikietė leido pasijusti ypatingiems
Kokia muzika skambėdavo? Aišku, kad „The Beatles“ – girdėta tik per traškančias užsienio radijo stotis pasislėpus nuo pašalinių akių. Laimė, magnetofoną dovanojusi teta amerikietė susiprato atvežti ir keletą garsios grupės muzikos kasečių.
Tais metais F.Tulčinas Kaune baigė rusų mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto (KPI) Mašinų gamybos fakultetą.
Jaunuolio senelis Borisas Kaplanas, kilęs iš Vinicos srities Ukrainoje, tarybinės armijos papulkininkis, sužeistas per mūšius prie Šiaulių, po karo visam laikui liko Kaune. Pradinuką Feliksą šeima nuo pirmos klasės užrašė į akordeono klasę J.Gruodžio muzikos mokykloje. Berniukas nekentė akordeono, bet nieko negalėjo padaryti: jo tėvai buvo įsitikinę, kad muzikos mokytis privalo visi gerų šeimų vaikai.
Jie gyveno pačiame miesto centre – Kęstučio gatvėje, o kaimynystėje VIII Politechnikos instituto rūmuose studentų šokiams grodavo keli jauni vaikėzai. Aštuntokas Feliksas baigė muzikos mokyklą ir jautėsi išsivadavęs iš akordeono spąstų. Kaimynas Simas Taršys, jau studentas, prasitarė, kad su draugais groja studentų šokiuose ir repetuoja visai prie namų. Feliksui pasidarė įdomu. Jis pasiteiravo, ar negalėtų pasėdėti per repeticijas ir pasiklausyti melodijų.
„Jeigu tyliai tūnosi ir netrukdysi“, – sakė jam kaimynas Simas.
Taip Feliksas atsidūrė rūsyje pas būsimojo „Kertukų“ ansamblio pirmtakus ir neteko žado, kaip puikiai skambėjo bosinė gitara, kuria grojo Kazys Ščesnulevičius. Neįteisintai muzikos grupei vadovavo Olegas Gorelikas.
Perdarė čigono gitarą
„Sodrus bosinės gitaros garsas mane persekiojo dieną naktį. Priprašiau senelio, kad pasiskolintų iš kaimyno seną čigonišką gitarą. Jos korpusas buvo suskilęs, o gitara – septynstygė. Bosinė elektrinė gitara teturėjo keturias stygas. Tris nuardžiau ir, grįžęs po repeticijų, mėgdžiojau visas girdėtas melodijas iš atminties. Būsimieji „Kertukai“ per repeticijas grojo „The Rolling Stones“, „The Beatles“ ir savo pačių aranžuotas lietuviškos estrados melodijas, o aš parėjęs kartojau kiekvieną natą“, – jaunystės prisiminimus pasakojo F. Tulčinas.
Jis gebėjo išmokti visas bosinės gitaros partijas, bet tokio sodraus garso, kokį skleisdavo elektrinė gitara, Feliksui išgauti nepavykdavo.
Iš telefono būdelių dingdavo rageliai
Jauni muzikantai prasimanydavo visokių būdų patobulinti paprastas gitaras, nes modernių instrumentų pirkti nebuvo kur. Juos gabendavosi iš Maskvos arba Rygos, bet tikra elektrinė gitara kainavo nežmoniškus pinigus.
„Mieste buvo pilna telefonų būdelių su nuplėštais rageliais, nes iš jų savamoksliai muzikantai vogdavo adapterius. Detalę jie tvirtindavo po gitaros stygomis ir laidu prijungdavo prie magnetofono, kad galėtų išgauti garsą, panašų į elektrinio instrumento“, – prisiminė F.Tulčinas.
Įsislaptinusio gitaristo gebėjimus atskleidė atsitiktinumas. Bosine gitara grojęs K.Ščesnulevičius apsisprendė daugiau laiko skirti studijoms ir paliko grupę prasidėjus mokslo metams. Studentų šokiai po vasaros atostogų artėjo, o groti bosinės gitaros partijos nebuvo kam.
„Aš galiu jį pakeisti. Moku viską, ką jūs grojate“, – pasisiūlė Feliksas.
Muzikantai apstulbę tylėjo, bet pabandyti leido. Po Felikso grojimo pasigirdo plojimai – šokių vakaras išgelbėtas.
1966 metų pabaigoje grupėje kartu grojo Gediminas Jurgilas (elektriniai vargonai), Vydmantas Juronis (ritminė gitara, vokalas), Alius Tatarskis (mušamieji), F.Tulčinas (bosinė gitara), Simas Taršys (vokalas). Saksofonu grojo Vytautas Viskačka, o mušamaisiais – Alfonsas Krutulis. Visoms užsienio autorių dainoms lietuviškus žodžius rašė V.Juronis. Taip pat aranžavo lietuviškas dainas. Jis ir buvo tikrasis „Kertukų“ įkūrėjas bei grupės siela.
Rektoriui dainavo be mikrofono
Kai „Kertukai“ suprato, kad jų muzika populiarėja, pasikvietė kartu koncertuoti solistę Janiną Miščiukaitę ir jos vyrą saksofonininką Rimantą Brazaitį. Prisidėjo dainininkė Gražina Akstinaitė. Atėjo Saulius Lukošius (solinė gitara), o vėliau garso režisierius Orūnas Urbonas, patobulinęs garso aparatūrą ir grupei sukūręs reverberatorių – prietaisą, kuris leidžia garsui skambėti pasikartojant.
Grupėje atsirado pantomimos artistas Kęstutis Adomaitis, o Vincą Grigaitį, gebėjusį sutvarkyti visus keblius organizacinius reikalus, F.Tulčinas vadina geriausiu visų laikų vadybininku.
Norėdama legaliai groti šokiams grupė turėjo būti įteisinta kaip studentų kolektyvas. Reikėjo gauti rektoriaus leidimą.
Buvo surengtas koncertas rektoratui, bet pasirodant sugedo aparatūra. Solistas S. Taršys, gelbėdamas padėtį, dainavo rektoriui į ausį. Leidimą koncertuoti šokiams jie gavo. Po pasirodymo suteikta teisė vadintis KPI vokaliniu-instrumentiniu ansambliu.
Muzikantai nusprendė susigalvoti vardą, tačiau ši procedūra anais laikais nebuvo paprasta. Turėti vardą galėjo tik nusipelnę liaudies dainų ir šokių ansambliai arba profesionalūs Filharmonijos kolektyvai. V.Juronis pasiūlė pasivadinti „Kertukais“. Šis žodis reiškia padaužas, išdykėlius.
Muzikantai sudarė programą, pateikė paraišką dalyvauti tarptautiniame festivalyje „Muzikinis Kauno pavasaris“ ir pasiryžo kovoti dėl „Gintarinės triūbos“ prizo. Mažų orkestrų, kurie neturi pučiamųjų instrumentų, kategorijoje „Kertukai“ 1968 m. buvo pripažinti nugalėtojais.
„Šis laimėjimas – milžiniškas. Mūsų muzika drebino ne tik Kauną – visą Lietuvą. Populiariausios „Kertukų“ dainos „Nemune, Nemune“, „Lopšinė“, „Mes ne Bitlai“ ir „Jei turėčiau aš kapeikų maišą“ akimirksniu tapo hitais. Po radijo transliacijų žiūrovai jas traukdavo kartu su mumis šimte koncertų, kuriuos surengėme Lietuvos miestų scenose. Palangos vykdomojo komiteto pirmininkas išdavė specialų leidimą koncertuoti vasaros estradoje, o į koncertą bilietų negavę žmonės nuvertė tvorą“, – prisiminė F.Tulčinas.
Raudona rožė raudonajai Furcevai
1968 metų rugpjūtį Kauno sporto halėje įvyko antrasis jau išgarsėjusių „Kertukų“ koncertas. Kaune apsilankė SSRS kultūros ministrė Jekaterina Furceva. Miesto valdžia vaišino ją vieninteliame naktiniame klube „Orbita“, o koncertuoti buvo pakviesti „Kertukai“.
V.Juronis dainuodamas įsikando raudoną rožę ir priklaupęs ją įteikė viešniai. Abudu šoko. Nomenklatūrininkai įsiteikdami plojo.
„Netrukus iš Maskvos atvyko korespondentė rengti laidos apie ypatinguosius „Kertukus“. Tikriausiai pamaloninta J.Furceva ją atsiuntė“, – juokėsi F.Tulčinas. – Kad ir kaip ten buvo, turime teisę vadintis pirmeiviais. Ir mums patiems, ir klausytojams mūsų muzika buvo atradimų žemė. Šiemet sueina 50 metų nuo „Kertukų“ atsiradimo ir mes galime didžiuotis, kad jaunystėje buvome postūmis atsirasti naujoms grupėms“.
V.Juronio žmonos prisiminimai
Šį rugsėjį grupės įkūrėjui V.Juroniui būtų suėję 70 metų. Jo žmona Bronė atsiuntė prisiminimų apie grupės veiklą.
„1970 metais „Kertukai“ iš KPI perėjo groti į Buitinių paslaugų kombinatą „Tauras“, čia jie buvo įforminti kaip batsiuvių mokiniai. Šiuo laikotarpiu pasikeitė du boso gitaristai: Feliksą Tulčiną, grojusį nuo 1967 metų pakeitė Vidas Žindžius, o pastarąjį vėliau – Alvydas Burokas.
1970 metais išvykę į „Liepajos dzintars“ festivalį, „Kertukai“ laimėjo antrą vietą. Saulius Lukošius gavo geriausio festivalio gitaristo, o Alius Tatarskis – geriausio būgnininko apdovanojimus. 1971 metais Vydmantą, baigusį KPI studijas ir pagal paskyrimą dirbantį LRT Kauno skyriaus kilnojamoje TV stotyje, pašaukė karinėn tarnybon. Taip legendiniai „Kertukai“ ir išsiskirstė“, – pasakojo Vydmanto žmona, nuolat domėjusis grupės veikla.
Moteris puikiai prisiminė smulkiausias detales ir apie legendinį 1968 metų koncertą Palangoje.
„Nors dėl koncerto buvo susitarta iš anksto, Palangos miesto valdžia pareikalavo specialaus leidimo koncertuoti, nes miestas turėjo tarptautinio kurorto statusą ir jam galiojo kiti reikalavimai. „Kertukų“ nariai apie specialų leidimą išgirdo likus vienai dienai iki pasirodymo. Pirmasis koncertas turėjo vykti kitos dienos vakare. Vadybininkas Vincas sėdo į lėktuvą, o vakare grįžo iš Vilniaus su leidimu koncertuoti. Kitą dieną nuo ankstaus ryto „Kertukų“ muzikantai patys klijavo mieste skelbimus, o vakare senoji Palangos vasaros estrada braškėjo nuo netelpančių žiūrovų.
Koncerto klausęs kompozitorius Teisutis Makačinas po pasirodymo davė keletą naudingų pastabų ir pamokymų, kaip teisingai groti jo kūrinius, o po koncerto į sceną užlipusi SSRS kompozitorių sąjungos narė Tubovič padovanojo savo naujausią dainą „Ja tvoj soldat“, – pasakojo B.Juronienė.
Moteris tą laikotarpį prisimena kaip įžangą į laisvę, kurią pirmieji žadino muzikantai.
