Susirgęs rašytojas Jonas Mačiukevičius ketino gelbėtis siera nuo degtukų

  Kauno klinikose buvo nustatytas artritas – sąnarius liga sutraukė ir išklaipė, vaikinas kentė nežmoniškus skausmus.

  „Jaunystėje buvo ir nesmagu, ir gėda su ramentais klišuoti link tualeto. Kai sąnarius iškraipė, visi atsisakė gydyti ir siuntė nuo savęs kuo toliau. Vienintelis Algirdas Stropus, legendinis chirurgas, ėmėsi mane operuoti, prieš tai paklausęs, ar aš sutiksiu kentėti daugybę operacijų, kurios nebūtinai pavyks. Operacijų periodas tęsėsi apie 10 metų“, – sakė rašytojas.

  Kol gulėdavo ligoninėse, dar būdavo pakenčiama, tačiau didžiąją laiko dalį reikėdavo leisti namuose. Joną slėgė, kad namiškiams negali padėti ir kad jam teko išlaikytinio dalia. Vienu metu, būdamas dar visai jaunas, buvo bepradedąs galvoti apie išėjimą, bet ligoninėse įniko į knygas ir jos jį išgelbėjo.

  „Geriau mergą, o ne knygą į lovą šalia savęs pasiguldytum“, – nešvankiai juokavo ligoti vyrai.

  „Beskaitydamas pajutau, kad pereinu į kitą lygmenį – imu kitaip žiūrėti į medį, paukštį ir laiką. Sugrubusiais pirštais persipiešdavau knygų iliustracijas, o nepatikusius knygų skyrius imdavau perrašinėti savaip. Dabar manau, kad iš mirties mane ištraukė rašymas“, – kalbėjo J.Mačiukevičius.

  Pačiu sunkiausiu metu, kai skausmai nepakenčiamai kamavo ir ligonis vis dažniau galvodavo, kad tokio gyvenimo neištvers, jis nusiuntė į Raseinių rajono laikraštį „Naujas rytas“ kelis savo eilėraščius.

  „Per pietus mama kūlė grūdus daržinėje, o mano būsena nuo skausmų buvo tokia bjauri, kad nors pistoletą prie smilkinio dėk. Jau buvau stalčiuje pasidėjęs kelias  tabletes ir prigramdęs sieros nuo degtukų galvodamas apie tai, kaip sumaišysiu košę ir prarijęs lauksiu, kas bus“, – jaunystės ketinimus atsiminė J. Mačiukevičius.

 Tačiau tuo metu mama jam pakišo laikraštį su atspausdintais eilėraščiais.

  „Nešk šalin nuo manęs tą kėdę su vaistais!“ – riktelėjo motinai laimingas jaunuolis.

  Taip prasidėjo kelias į literatūrą, nes reikėjo į ką nors kabintis, kad galėtum iškęsti skausmus.

  J.Mačiukevičius sako, kad 96 puslapių languotas sąsiuvinis jau buvo pilnas eiliuotų tekstų, tačiau jie balansavo ant grafomanijos ribos. Jam pačiam buvo keista, kai nuo sąsiuvinio vidurio pastebėjo, kad kai kurie iš eilėraščių jau iš tikrųjų primena poeziją.

  „Mano tėvai buvo tamsūs nemokyti žmonės. Mama pardavė paskutinę karvutę, kad įstengtų man nupirkti vaistų. Eilėraščiai jiems nedarė įspūdžio. Labai man padėjo iš tremties į Lietuvą grįžęs Antanas Cibulskis, vaikystės draugas ir geras poetas. Atvežė Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir ėmė pasakoti apie Vorkutą. Tais pasakojimais tempė mane į šviesą ir viltį“, – apie savo jaunystę pasakojo J.Mačiukevičius.

  Įsidrąsinęs J.Mačiukevičius ėmė rašinėti į žurnalus. „Jaunimo gretose“ tuo metu dirbo talentingoji Vytautė Žilinskaitė. Apie 1965-uosius metus ji atvažiavo į Pažečių kaimą, kur gyveno J.Mačiukevičius.

  „Ilgai vartė mano dienoraščius, o paskui sako: „Čia daug daugiau, negu dienoraščiai. Gali sudėliot knygą. Tas jos padrąsinimas labai mane paveikė“, – atsiminė rašytojas.

  V.Žilinskaitė parašė „Jaunimo gretose“ straipsnį „Sergantis poetas“. Po jos publikacijos ne vienas rašytojas važiavo į svečius pas J.Mačiukevičių.

„Iš  „Nemuno“ žurnalo Kaune atvyko poetai Robertas Keturakis, Algimantas Mikuta, Aleksas Dabulskis. Kolūkio pirmininkas iškėlė balių“, – senus laikus prisiminė rašytojas.

  Trečiajame „Nemuno“ numeryje buvo spausdinama ištrauka iš J.Mačiukevičiaus prozos knygos „Laikrodžiai nesustoja“, o 1968 metais išėjo knyga ir net paskirta Komjaunimo premija. Jau buvo išleistas ir eilėraščių rinkinys „Kraujo analizė“.

  Rašytojai Marcelijus Martinaitis su Jonu Avyžiumi ir Aleksu Baltrūnu nusivežė jį į kūrybos vakarą Grinkiškyje. Kolūkis, kuriame gyveno garsenybe tapęs rašytojas, paskyrė 12 rublių pensiją. Atėjo laikas, kai sergantis rašytojas tapo Raseinių garbės piliečiu.

  Išgarsėjusiu J.Mačiukevičiumi ėmė rūpintis jo kolegos ir kūrybos gerbėjai.

  „Prašyt man buto pas Antaną Sniečkų ėjo poetas Eduardas Mieželaitis. Šį faktą savo užrašuose minėjo Vladas Braziūnas. Tačiau ne iš vieno girdėjau, kad ir kiti ėjo dėl mano buto kariaut į valdžios prieangius. Esu suskaičiavęs ne vieną – netrumpa eilė susidarytų“, – šyptelėjo J.Mačiukevičius.

  Dviejų kambarių butas buvo paskirtas prestižinėje vietoje – Kaštonų gatvėje miesto centre, tačiau antrame aukšte. Sunkiai paeinantis poetas vargiai begalėjo savarankiškai pasiekti savo namus. Butą pavyko iškeisti į Paribio gatvėje pastatytą žinybinį namą.

Į leidyklą pats neidavo

  J.Mačiukevičius sako, kad pačią geriausią knygą yra parašęs 1965 metais – romaną „Bučiuoju Žalį“. Rašytojui labiausiai patinka, kad pavyko parašyti ironišką knygą.

  „Tikrai norėčiau, kad kuri nors leidykla šį romaną perleistų, nes jis tikrai nepaseno“, – sakė rašytojas.

  J.Mačiukevičius niekada nevaikščiojo po leidyklas derinti su redaktoriais savo tekstų – rankraštį įdėdavo į voką ir išsiųsdavo paštu, nesukdamas galvos, kaip bus pasielgta su tekstu. Tačiau „Vaga“ jo tekstus gerbė ir jų negadino.

 Už apysaką „Rojaus kampelis“ J.Mačiukevičius buvo kritikuojamas valdžios. Įvyko rašytojų partinis susirinkimas, o kritikui Stasiui Lipskiui buvo nurodyta parašyti smerkiamą recenziją. Susirinkime dalyvavo politinis veikėjas Algirdas Ferencas, bet pavartęs patapšnojo per petį: „Gal visai nieko ta knyga“. O rašytojas Juozas Baltušis davė grąžos puldinėtojams: „Pagalvokite patys, ką kelnėse nešiojatės“.

  J. Mačiukevičius pamažu tapo neįgalių žmonių simboliu ir gynėju. Jo gyvenimo istorija darė įspūdį visiems ligoniams, kurių negalia laikė juos užkištus už krosnies ir paslėptus nuo „normalių“ piliečių akių.

  Parašęs knygą „Laikrodžiai nesustoja“, J. Mačiukevičius ėmė gauti labai daug laiškų iš sergančių žmonių. Viename iš laiškų skaitytojas rašė: „Išgelbėjote mane nuo mirties. Jau buvau ėmęs galvot apie išėjimą, bet perskaitęs patikėjau, kad galiu gyventi“.

  „Atjauta luošiesiems prasidėjo natūraliai. Ligoninėse nuolat matydavau daug žmonių, suluošintų poliomielito, bet gatvėse jų nebūdavo. Galvodavau, kur yra tie žmonės ir ar jie kam nors rūpi. Paėmiau sąsiuvinį ir parašiau: „Jeigu turite neįgalų draugą, parašykite jo adresą“, – pasakojo rašytojas.

  Su raseiniete Elyte Griciūte ėmė leisti laikraštuką „Draugo žodis“ apie neįgalių žmonių gyvenimą ir bėdas. Išeidavo vos trys vieno numerio egzemplioriai. Iš pradžių tekstai buvo rašomi ranka. Kai įsigijo spausdinimo mašinėlę, veikla susidomėjo saugumas. Neįgalūs žmonės rinkdavosi ir pas sergančius molėtiškius Grybėnus.

  1971 metais J.Mačiukevičius įstojo į Rašytojų sąjunga.

  „Tapau šiokia tokia laikraštuko priedanga. Atėjo laikas, kai nuėjau į Socialinės apsaugos ministeriją reikalauti, kad užregistruotų invalidų draugiją, o man sako: „Kol tokios neįkurs Maskvoje, nebus ir pas mus“. Bet paskui leido. Tada ėjau pas finansų ministrą Romualdą Sikorskį prašyt paramos . Nusinešiau 100 surašytų punktų, ko trūksta nejudantiems žmonėms. Buvo ką tik įvykęs stiprus žemės drebėjimas Armėnijoje ir Lietuva skyrė paramą. R. Sikorskis ir sako: „Ai, Mačiukevičiau, nusuksiu tavo invalidams šiek tiek nuo Armėnijos“, – prisiminė rašytojas.

  Kai J.Mačiukevičius tapo pripažintu rašytoju, honorarai leido gyvent plačiau.

  „Kai pagaliau ėmiau uždirbti, tapau kasdieniu „Neringos“ kavinės lankytoju. Vytautas Petkevičius šaipydavosi: „Kol Mačiukevičius neišleidžia 50 rublių, iš „Neringos“ neišeina“, – juokėsi pašnekovas.

  Kavinėje nuolat sukiodavosi jaunos merginos, norinčios susipažinti su menininkais.

  „Morčius man prasidėjo nuo 30-ies metų. Panelės, kurios nežinojo, kad esu rašytojas, į mane nežiūrėdavo, bet žinančioms mano luošumas nekliudė. O jeigu dar šampano taure ir „Kijevo“ kotletu vaišindavau, norinčių užteko“, – šaipėsi J.Mačiukevičius.

  Vienas iš draugų sukūrė šaipūnišką eilėraštį apie J.Mačiukevičiaus nuotykius „Neringoje“: „Aš geriu ir tu geri/Mes abu labai geri/Aš jau stoviu tarpdury/Užtat tu – mergų būry“.

  J.Mačiukevičius daug prisidėjo prie Invalidų socialinės integracijos įstatymo kūrimo. To įstatymo pagrindu atsirado Invalidų reikalų taryba prie vyriausybės. Draugijos Vilniaus skyrius organizavo aptarimą Kauno gatvėje.

  „Tuo metu man jau buvo skirtas „Moskvičius“ ir net vairuotojas. Virginija, mano būsimoji žmona, dėstė Geležinkeliečių mokykloje, visai šalia. Jos draugė paprašė padėti registruoti susitikimo dalyvius. Ateinu ir drožiu link prezidiumo, o ji klausia: „Kokia jūsų pavardė“? Beveik įsižeidžiau, kad manęs neatpažino“, – juokėsi rašytojas.

  Draugijos sekretorei išėjus dekretinių atostogų, Virginija įsidarbino puse etato.

„Tarp mudviejų buvo nedidelis 22-ejų metų skirtumas, bet jis visai nekliudė“, – juokavo J. Mačiukevičius.

 “Šiemet mums ypatingi metai: Jonui sueina 77, man 55, o dukteriai Vijonei – 18. Ji baigė Žirmūnų gimnaziją ir įstojo studijuoti medicinos“, – įsiterpė Virginija.

  Moteris yra patyrusi dvi širdies operacijas, todėl medikai jai pranašavo, kad gyvens tik iki 30-ies metų, o susilaukti vaikų nelabai realu. Vijonė gimė, kai jos tėvui buvo 59-eri.

  Dukters vardą sugalvojo J.Mačiukevičius sudėjęs žmonos ir savo vardą.

  „Aš erzinau Joną, kad jis turi džiaugtis, nes ne pats vyriausias iš rašytojų buvo, kai sulaukė dukters. Vacys Reimeris tėvu tapo būdamas 60-ies“, – pokštavo Virginija.

  Kai ji tekėjo už J. Mačiukevičiaus , draugės sakė, kad daro klaidą, nes negalės niekur išeiti turėdama neįgalų vyrą, bet žmona mano kitaip.

  „Bendraudama greitai supratau, kad Jonas – mano žmogus. Atkalbinėtojų santuokos nebuvo sėkmingos, o mes tebesame ne tik sutuoktiniai, bet ir geri draugai“, – prisipažino žmona.

  Šeima gyvena nedideliame bute. Jonui balkone įrengtas kabinetas rašyti.

  „Girdėjau, kad kitų rašytojų žmonos kaip pelės po šluota sėdi, kai jų vyrai rašo. Bet mes su Vijone tėvui trukdome ir triukšmaujame. Aš esu cholerikė – man reikia apie viską pasikalbėt , o Vijonė su tėvu – uždari. Supykę užsidaro, nekalba, nevalgo, tūno tylūs ir nelaimingi“, – juokėsi Virginija.

  „Ar Vijonė norėjo tapti rašytoja?“ – pasiteiravau.

  „Gerai išlaikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, bet nei poete, nei prozininke būti netroško. Nei mokykloje, nei pažįstamiems neskubėdavo sakyti, kad jos tėvas – žinomas rašytojas“, – kalbėjo motina.

 Tačiau supykusi ant namiškių savo vyrui ir dukteriai rėžia: „Judu abu su Vijone vienodi“.

 Duktė žada praturtėjusi nupirkti namą tėvui, kad jam nereikėtų galynėtis su laiptais. J. Mačiukevičius iki šiol tebesvajoja apsigyventi pirmame aukšte, bet sako, kad tai būtų realu tik išlošus loterijoje.

  Susipažinęs su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu, J. Mačiukevičius sulaukdavo iš jo užsakymų parašyti tekstų dainoms.

 “Ankstų rytą telefonas čirškia, o B.Gorbulskis deda savo telefoną ant pianino ir sako, kad paklausyčiau kelių akordų. „Čia turi būt daina apie meilę“, – aiškina, o pats deklamuoja juokingus žodžius: „Šiandien „Tiesa“ kažką rašo/O Petraitis duonos prašo“. Aš kvatoju, o jis liepia nesijuokti, bet skaičiuoti skiemenis“, – pasakoja rašytojas.

  Viena populiariausių dainų, kuriai žodžius parašė J.Mačiukevičius, – „Išgalvotas gyvenimas“. Ją atliko populiarioji „Hiperbolė“. Muzika – Michailo Garberio: Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą/Išgalvojau jūrą ir kai ką daugiau/Išgalvoti paukščiai retkarčiais pagieda/Išgalvotą giesmę, ir gyvent smagiau/Išgalvosiu viską, ko esu netekęs/Kelią, gražią mirtį ir kai ką daugiau/Man ilgai šypsosis išgalvotos akys/Išgalvotos lūpos, ir gyvent smagiau.

  J.Mačiukevičiaus biografija ypatinga, nes jis įrodė, kad net didelę bėdą galima paversti didele sėkme.