„Gal tame pavadinime užkoduotas mano likimas, – dabar juokiasi Dainius, – teko žiauriai daug dirbti, nešti šapelį po šapelio, kad įgyvendinčiau savo svajones“.
Prieš dvi dienas Dainius savo rankomis baigė dažyti sienas, o vakar gatvės šokių gerbėjus, savo studijos mokytojus ir didžiulį būrį mokinių sukvietė į naujos, antrosios „ANT šokių studijos“ atidarymą Vilniaus Šiaurės miestelyje.
-Dainiau, šiandien turi galybę mokinių ir siekėjų. Tavo studijos nariai dalyvauja tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionatuose. O nuo ko prasidėjo tavo karjera?
-Paauglystėje lankiau sportinę gimnastiką, kasdien treniruodavausi, buvau Lietuvos gimnastų rinktinės narys, važinėjau į varžybas. Lygiai prieš 30 metų, 1986-aisiais, mano karjera sudužo į šipulius – gavau rimtą stuburo traumą, gydytojai nusprendė – jokių varžybų ir jokių treniruočių.
Tada nuėjau į Lietuvos vaikų ir jaunimo centre veikiantį breiko būrelį. Šokome, kol mūsų trenerius paėmė į kariuomenę. Dvejus metus Vilniuje gatvės šokiai buvo nurimę, atsigavo tuomet, kai 1991-aisiais rusai užėmė Vilniaus televizijos bokštą. Jie užraukė visas programas ir paleido MTV. Negalėjome patikėti tuo, ką matome, puolėm įsirašinėti užsienietišką muziką, šokėjų pasirodymus ir visa tai mėgdžioti.
-Buvai vienas pirmųjų, kurie Vilniuje įkūrė hiphopo klubą. Ar greitai šis šokis tapo populiarus?
-Tuo metu mes šokome tikrąjį hiphopą, o vėliau jis keitėsi, transformavosi, radosi naujų jo krypčių ir judesių. Hiphopas dar labiau išpopuliarėjo, kai įkūrėme šokių muzikos grupę „RSA“, kuri rinko pilnas sales ir naktinius klubus. Išsiskirstėme po aštuonerių metų.
Tada atėjo sunkūs laikai – teko išbandyti ir kroviko, ir valytojo, ir vairuotojo, ir sekretoriaus darbą. Vieną dieną, sėdėdami su bičiuliais bare, supratome, kad pinigų antram alaus bokalui tiesiog nėra. Ir artimiausiu metu nenusimato.
„O gal pamėginam išmokyti vaikus šokti?“ – pasiūliau draugams iš tuomet populiarios šokių grupės „Beat Street“.
Tie palinksėjo galvomis, kitą dieną įdėjome skelbimą į laikraštį, o po savaitės netekome amo, kai į pirmąją treniruotę susirinko beveik šimtas žmonių. Tai buvo beprotiška sėkmė. Teorijos nemokėjome, buvome praktikai, patys patyrę traumų, lūžių ir nubrozdinimų, todėl aiškiai galėjome patarti, parodyti ir pamokyti. Beje, didelio verslo tada nepadarėme. Kai išdalinau kartu dirbusiems draugams, sumokėjau už studijos nuomą, liko 50 litų. Tokia buvo pradžia.
-Šiandien esi labiausiai mėgstamas vaikų šokių treneris. Kaip pavyko užkariauti jų dėmesį, pasitikėjimą ir pagarbą?
-Vaikai mūsų studijoje nesėdi kampuose, o daug ir sunkiai treniruojasi. Būna, ateina nedrąsūs, kompleksuoti, o po trijų mėnesių jau lipa ant scenos. Visada sakau, kad studijos veikla be varžybų neįsivaizduojama, tik varžybos vaikams suteikia pasitikėjimo savimi ir uždega norą siekti daugiau. Festivaliai, konkursai, pasaulio čempionatai, TV projektai jau seniai yra tapę mūsų studijos kasdienybe. Didžiausi išbandymai gyvenime tenka patiems stipriausiems, sakau vaikams: jei atėjai pas mus šokti, vadinasi, esi neeilinė asmenybė. Mes negalime užtikrinti, kad tapsi pačiu geriausiu, tačiau padarysime viską, kad pasiektum savo svajonę. Bus sunku, tačiau pergalės ir laimėjimai viską atperka.
Hiphopą gali šokti bet kas. Gali būti storas, plonas, aukštas, žemas – nesvarbu. Mūsų studiją lanko netgi neįgalūs vaikai, juk šokiai tai – būdas ne tik pajudėti, bet ir sustiprinti kūną. Labai džiaugiuosi, kad taip pat galvoja ir mūsų studijos treneriai. Gatvės šokiai daugeliui tėvų asocijuojasi su blogais reikalais – cigaretėmis, alkoholiu, narkotikais...
Jaučiu nepasitikėjimą, gal jiems atrodo, kad ir Lietuvoje vyksta tai, kas rodoma kino filmuose arba ką savo tekstuose dėsto juodaodžiai dainininkai. Lietuvoje nėra getų, taigi ir gatvės šokių kultūra – visai kita. Negaliu atsakyti už visus gatvės šokėjus, bet tie, kurie rimtai šoka, dažniausiai nė lašo alkoholio į burną neima, apie cigaretes nėra net ką kalbėti. Aš savo auklėtiniams mėginu įdiegti norą būti dorais, atsakingais, sąžiningais ir siekti savo tikslų be žalingų įpročių. Šiais laikais visuomenė itin susvetimėjusi. Mes nepasiduodame, stengiamės, kad vaikai ir paaugliai studijoje jaustųsi kaip šeimoje – laukiami ir mylimi. Patikėkit, žinau, ko jiems reikia!
-Esi sveikuolis, nerūkai, nevartoji alkoholio, daug sportuoji, ar tai ir yra tavo jaunatviškos išvaizdos paslaptis?
-Gal, sakau, man persiduoda šokių studiją lankančių vaikų energija? Susitinku su draugais, jie kalba apie rimtus dalykus, o aš krykštauju, niekaip negaliu subręsti. Nežinia, kas geriau... Gal esu laimingesnis, turėdamas naivių vaikiškų svajonių, nei tie, kurie gyvena rimtą suaugusių žmonių gyvenimą ir sunkiai išsivaduoja nuo rūpesčių?
