Iki studijų pabaigos tuometėje Vilniaus konservatorijoje Larisos pavardė buvo Kalpašnikova, bet, prieš gaudama diplomą, ji tapo Kalpokaite. Atsiklausė tėvo, ar toks pasirinkimas jo neįžeis, papiktino kurso kuratorę ir pasiekė savo.
„Tiktai vardo nepakeičiau, nors man siūlė tapti Loreta. Pasakiau: „Ne, vardą man suteikė tėvas, negaliu jo keisti“, – sakė L.Kalpokaitė.
Keisti pavardę jai pasiūlė dainavimo dėstytoja Veronika Fakejevaitė. Ji paklausė studentės, ar ši ketina dirbti rusų dramos teatre. Sužinojusi, kad savo ateities su šiuo teatru Larisa nesieja, pasiūlė pagalvoti apie pavardės keitimą.
Kuratorė studentę vadino skrybėlaite
„Mūsų kurse buvo dar du studentai rusiškomis pavardėmis. Kurso kuratorė juos pristatydavo pasakydama pavardes, o kai ateidavo mano eilė, tardavo: „Skrybėlaitė“ (viena iš rusiško žodžio „kolpak“ reikšmių – skrybėlė).
Larisos toks dėstytojos elgesys nedžiugino, bet ji taikstėsi, nes nenorėjo įsivelti į konfliktą.
Norint pakeisti pavardę, reikėjo gauti leidimus iš milicijos skyriaus ir Santuokų rūmų. Tai nebuvo paprasta procedūra, nes tais laikais pavardės keitimas buvo retas reiškinys ir kėlė įtarimą, kad žmogus turi ką slėpti.
„Viena dėstytoja pasiūlė kreiptis į A. Bataitį, kuris dėstė politinę ekonomiją, nes žinojo, kad jo draugas yra Santuokų rūmų direktorius. Pareiškime parašiau, kad ketinu dirbti lietuviškame teatre ir man leido keisti dokumentus“, – pasakojo Larisa.
Pasų poskyryje nesuprato, ką kviečia
Kai pasas su nauja pavarde buvo pagamintas, Larisa atvyko jo atsiimti. Laukiančius žmones atsiimti paso prie langelio kviesdavo per garsiakalbį.
„Girdžiu, kad sako „Kalpokaitė“, bet man nė į galvą neateina, kad kviečia mane. Kartojo net tris kartus, bet išgirdau tik tada, kai trečią kartą skiemenuote išskiemenavo: „La-ri-sa Kalpokaitė“, – pasakojo aktorė.
Tačiau bėdos dėl pavardės nesibaigė. Jos nemėgusi kuratorė išvertė akis, kai Larisa paprašė išrašyti studijų baigimo diplomą Kalpokaitės pavarde.
„Tai ką man rektorius pasakys? Ketverius metus studijavo Kalpašnikova, o Konservatoriją baigia Kalpokaitė!“ – pasipiktino nedraugiškoji dėstytoja.
Tada Larisa jai atrėžė, kad pati nueis pas rektorių ir viską jam paaiškins, tačiau to neprireikė: diplomas buvo išrašytas nauja pavarde. Naujoji pavardė buvo įrašyta ir į diplomantų baigiamąją programą.
Ponia Jadvyga siūlė lietuvišką darželį
Larisa atėjo į pasaulį 1958 metais Šv.Jokūbo ligoninėje Vilniuje. Ji buvo antroji duktė iš trijų Kalpašnikovų šeimoje. Palatos langai žiūrėjo į dabartinę Vasario 16-osios gatvę. Visos trys Kalpašnikovų dukterys lankė Vilniuje rusišką mokyklą, bet neblogai kalbėjo lietuviškai. Jų kaimynė ponia Jadvyga mergaites priėmė į vaikų darželį Giedraičių gatvėje, nes jam vadovavo.
Darželis buvo lietuviškas, nors pati ponia Jadvyga – taip dabar galvoja L.Kalpokaitė – greičiausiai buvo lenkė.
„Mane ištiko natūrali dvikalbystė. Mintis skriedavo greičiau už žodžius ir ,besistengdama ką nors pasakyti kuria nors kalba, imdavau mikčioti“, – pasakojo Larisa.
Abi kalbos – ir rusų, ir lietuvių – tapo gimtosiomis ir niekada vienai kitai nekliudė.
Motinai dėstė grafaitė
Tėvai trims savo dukterims parinko rusišką mokyklą. Larisa iš karto sublizgėjo per lietuvių kalbos pamokas: kalbėjo vaizdingai, taisyklingai ir kišenėje neieškojo žodžio.
Larisos mama ankstyvoje vaikystėje tobulai išmoko vokiečių kalbą, nes jai dėstė grafaitė rusė, studijavusi užsieniuose. Larisos mamai ji padovanojo fortepijoną ir enciklopediją, bet per karą kaimynai sudegino tas neįkainojamas dovanas bandydami sušilti speiguotą žiemą.
Iš Rževo Tverės gubernijoje kilusi Larisos šeima per karą patyrė daugybę sukrėtimų ir nelaimių.
„Mano tėvas kilęs iš pirklių giminės. Senelis turėjo užeigą su nakvynės namais, kurios likučius Larisa pamatė būdama aštuntoje klasėje.
„Išvydau tarnų namą, didžiulius laiptus, vedančiu į gilų rūsį. Iš viso – 54 laipteliai, o, atsistojus ant 25-o, imi jausti, kaip kojas apgaubia šaltis. Dar atsimenu atsikišusius kablius, ant kurių kabindavo skerdieną. Pastatų likučius supo didžiulis vyšnių sodas“, – pasakojo įspūdžius apie lankymąsi tėvo gimtinėje Larisa.
Kalpašnikovų turtai buvo nacionalizuoti. Seneliui tada buvo apie 34 metus, bet jis jau turėjo šešis vaikus. Jį būtų ištrėmę, bet Larisos senelis užmigo ant Volgos kranto ir mirė nuo saulės smūgio. Našlė močiutė su šitiek vaikų sovietiniais metais gyveno labai varganai.
Grafas perspėjo saugotis
Larisos senelė iš motinos pusės dirbo guvernante ir mėgo pasakoti visokias istorijas iš tarnystės laikų.
„Viena iš istorijų – kaip grafo sūnus bandė ją sugundyti. Grafas ją mokė: „Saugokis: niekur neik nei su šeimininku, nei su jo sūnumi!“
Larisos sesuo yra išsaugojusi senelės nuotraukas, kuriose ji dėvi suknias, puoštas kamėjomis.
Senelis iš motinos pusės po Spalio revoliucijos persikėlė į Rževą ir tapo kepyklos direktoriumi. Rževas buvo strategiškai labai svarbi vieta – milžiniškas geležinkelių mazgas. Rževe senelis su senele ir susitiko.
Kai karas prasidėjo, Larisos tėvams buvo vos po 14 metų. Vokiečiams užėmus Rževą, prasidėjo klaikus badmetis.
„Senelis, mamos tėvas, buvo nužudytas Rybinsko lageryje. Tik 1991 metais sužinojau, kuo jis buvo apkaltintas. Kaime Rževo apylinkėse po mūšių buvo likę tiktai trys trobos. Valgyti visai nebuvo ko. Nusilpę žmonės badavo. Pusbrolis gavo iš vokiečių tris maišus miltų ir padalino gyventojams. Kai rusai grįžo, jie apkaltino senelį tarnavus seniūnu prie vokiečių. Nors kaimo gyventojai rašė peticiją, kad jo neišvežtų, šitai nepadėjo – rusai be gailesčio siuntė į lagerius ir savus“, – pasakojo L.Kalpokaitė.
Po kelių mėnesių atėjo žinia, kad senelis mirė.
„Po karo mano mama buvo įstojusi studijuoti finansų Maskvoje, bet ją išmetė kaip liaudies priešo dukterį. Nuo to laiko ji su niekuo, net ir dukterimis, vengė šnekėti apie praeitį. O mano tėtis pučo dienomis Vilniuje liepė šeima džiovinti duoną, nes jis netikėjo, kad rusai geruoju paliks Lietuvą“, – pasakojo L.Kalpokaitė.
Rževas – dviejų armijų mėsmalėje
Larisos tėvas mokėsi geležinkeliečių mokykloje, iš kurios neimdavo į armiją. Ta aplinkybė išgelbėjo jį nuo karo. Kai užeidavo vokiečiai, tėvas nelįsdavo į viešumą, o, sugrįžus rusams, dirbdavo prie geležinkelio. Maisto trūko, žmonės valgė pašarinius burokus, nes visos atsargos buvo suvalgytos.
Močiutei vokiečių felčeris išgelbėjo gyvybę, nes jai nuo bado „atėmė“ kojas – ji jų visai nejautė. Mama bėgo pas vokiečius prašyti pagalbos. Davė vienus vaistus, bet tie nepadėjo. Tada – kitus. Močiutė buvo išgelbėta ir pastatyta ant kojų, tačiau bendravimas su vokiečiais nepraėjo be pasekmių.
„Kai vokiečiai traukėsi, vietiniai tupėjo burokų duobėse, kad išvengtų rusų kulkų, o , jiems sugrįžus, buvo tampomi NKVD ir klausinėjami, kodėl nekovojo ir nežuvo.
1941-1943 metais Rževo apylinkėse žuvo trys milijonai žmonių – rusų ir vokiečių. Buvo suskaičiuota, kad gyvų miesto gyventojų liko apie 200.
Hitleriui buvo toks svarbus Rževo geležinkelio mazgas, kad jam buvo įjungtas specialus ryšys, kad išgirstų, kaip sprogdinamas geležinkelio tiltas per Volgą. Paskutinėms kautynėms rusai metė Sibiro divizijas. Močiutė sakė, kad tie bent jau buvo aprengti kailiniais. Rusai ilgai slėpė, kad patys užminavo apylinkes. Ten iki šiol esama neišvalytų užminuotų teritorijų, iš kurių net nesurinkti žmonių kaulai“, – pasakojo L.Kalpokaitė.
Žiemą valgė kritusius arklius
Aktorei labiausiai įstrigo močiutės pasakojimas apie tai, kad kautynių ruože žuvus arkliams, gyventojai žiemą eidavo atsipjauti jų mėsos 30 laipsnių šaltyje, nes neturėjo jokių maisto atsargų.
„Tėvai yra mums pasakoję, kad vokiečiai traukdamiesi buvo palikę stotyje spirito cisternas. Rusų kareiviai jas rado ir ištuštino, o vokiečiai miegantiems perpjovė gerkles“, – baisybes iš savo tėvų gyvenimo prisiminė Larisa.
Aktorei milžinišką įspūdį yra palikęs filmas apie Rževo skerdynes, kai vokiečių apsupti rusai negalėjo pasitraukti, o legendinis generolas Michailas Jefremovas atsisakė išskristi iš apsupties ir palikti savo diviziją likimo valiai.
Į Lietuvą – per Kaliningrado sritį
„Mano tėvas buvo paimtas į Lietuvos 16-ąją diviziją ir tarnavo Kaliningrade. Jis buvo artileristas. Tėvas puikiai atsimena paskutinius lietuvių trėmimus į Rusijos platybes. Vieną dieną Kaliningrade buvo surinkti visi sunkvežimiai ir išsiųsti į Lietuvą. Tėvą paliko saugoti pabūklus ir sviedinius. Tik vėliau jis sužinojo, kad tais sunkvežimiais Lietuvos gyventojai buvo vežami į tremtį“, – pasakojo Larisa.
Tėvas dažnai prisimindavo epizodą, kad būtent tą dieną jis gavo žinią apie motinos mirtį, bet neišleido į Rževą jos laidoti.
Tėvas iš Kaliningrado skrisdavo į Rževą lankyti savo būsimos žmonos. Rževe ji dirbo raštvede ir vieną dieną išgirdo šnekas, kad jos kavalierius Lietuvoje turi įsižiūrėjęs kitą gražuolę.
„Tėvas tada jai ir sako: tai einam ir susirašysim, jeigu netiki, kad kitos neturiu. Taip jie ir padarė, nes anais laikais susituokti buvo paprasta. Sumoki tris rublius, pasirašai dokumentus – ir jau vyras ir žmona. Aplankė abejus tėvus. Tėvas dar nuvedė savo žmoną prie mirusios mamos kapo ir ištarė: „Štai, atvedžiau tą mergiotę, kuri tau labiausiai patiko“. Taip ir mano mama atsidūrė Lietuvoje“, – sakė Larisa.
Tėvai Lietuvoje pritapo nesunkiai
Larisos mama Vilniuje ėmė dirbti buhaltere Ryšių ministerijos statybos kolonoje, o tėvas visą likusį gyvenimą dirbo elektros skaitiklių gamykloje.
Būsimosios aktorės vaikystė ir jaunystė prabėgos Žirmūnuose dabartinėje Minties gatvėje.
„Kieme buvo ir žydų, ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų. Iš savo seserų aš taisyklingiausiai kalbu lietuviškai, bet jos irgi puikiai kalba, nors mano ausis akcentą girdi. Viena iš sesrų Gabijos gimnazijoje dėsto rusų literatūrą ir anglų kalbą, o kita tapo inžiniere“, – pasakojo Larisa.
Pavardės daugiau nekeistų
L.Kalpokaitė susituokė su aktoriumi Jonu Braškiu. Viena Turkijos siuvimo bendrovė, kurios drabužius Larisa mielai dėvi, pakvietė aktorę atvykti į šalį. Bet nepagalvojo, kad šios pavardė pase – Braškienė.
„Tik oro uoste pastebėjau, kad kelionių agentūra bilietus užsakė Kalpokaitės pavarde. Skambinu, kad skubiai pakeistų pavardę. Mane Vilniaus oro uoste atpažino ir sako, kad gali įleist į Lėktuvą ir Kalpokaitės pavarde, bet turkai atgal neišleis. Bet galvoti nebuvo laiko, tai ir išskridau vildamasi, kad turkai viską sutvarkys“, – pasakojo L.Kalpokaitė.
Išvykimo diena pasitaikė penktadienis ir, aišku, 13-oji mėnesio diena.
„Prieiname prie stovo. Rodau bilietus ir aiškinu, kad pavardę turėjo parašyt tokią, kaip pase. Bet, pasirodo, turkai pamiršo pažadus ir nieko nepakeitė. Girdžiu, kad už nugaros kikena lietuviai, mane atpažinę. Aš oro uosto darbuotojams sakau: „Esu aktorė. Turiu dvi pavardes. Braškienė pavardė, o Kalpokaitė – pseudonimas.O čia štai mano vyras Braškys. Gal mes galėtume kartu sėdėti?“ Tie visai nesuvokia, kas čia vyksta. Lietuviai už nugaros leipsta iš juoko. Vyras sako: rodyk vizitinę kortelę. Ir keisčiausia, kad ta vizitinė padėjo, – perplėšė seną bilietą ir išrašė naują. Tačiau po šitos kelionės padariau išvadą, kad pavardžių geriau nekaitalioti“, – juokėsi Larisa.
Šį sezoną aktorė vaidina Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje „Bedalis ir labdarys“, „Domino“ teatre repetuoja spektaklyje „Prie dangaus vartų“ , o TV seriale „Apie mus ir Kazlauskus“ vaidina Kazlauskienę.
