Labai blogus įspūdžius jam paliko viešbutis „Šiauliai“, kuriame garsus vyras nusprendė apsistoti. Pasirodo, tai – jo vaikystės svajonė.
Netikėtai ilgus metus lauktas G.Drukteinio akimirkas sudrumstė chamiškas elgesys. Savo nemalonius įspūdžius jis išliejo feisbuke.
„Dar viena pamokanti istorija iš Šiaurės Lietuvos! Kiek save pamenu, visada norėjau nors vieną dieną pagyventi viešbutyje „Šiauliai... Vaikystėje pas senelius į Kuršėnus važiuodavome pro Šiaulius, ir tas viešbutis man rodėsi moderniausias pastatas tame blankiame mieste, kažkoks paslaptingas ryšys su užsieniu – nors Šiauliai okupacijos laikais buvo uždaras miestas, tačiau tada atrodė, kad tik tokiuose viešbučiuose užsieniečiai ir tegyvena... Ir štai tokia proga pasitaikė – įgyvendinti vaikystės svajas! Architektūriškai/interjeru – visiškai sovietinis viešbutis, tačiau šitą palikimą galima nurašyti į paveldą, egzotiką, retro ir taip toliau“ – istoriją pradėjo etiketo žinovas.
Jis liko patenkintas viešbučio kaina, kambariu ir ten veikiančiu belaidžiu internetu. Tačiau kelios detalės jo vizitą pavertė labiau įsimintinu.
Vyrą labai šokiravo viešbutyje nepalaikoma tvarka.
„Pirma, peleninės dvejose viešbučio vietose, kuriose rūkydavau, buvo neiškratytos beveik tris dienas (ir jau galėjau iš savo nuorūkų dėlioti ornamentus) – o, kaip mokė Konradas Hiltonas, „neiškratytos peleninės – tiesiausias kelias į darbuotojų streiką“, akivaizdžiai demonstruoja stiprios rankos trūkumą!
Antra, grįžtu vakar 2 valandą nakties iš Pakruojo su savo automobiliu, sustoju prieš viešbučio garažo vartus, laukiu, kol atidarys. Aišku, 10 minučių niekas nieko neatidaro. Skambinu į registratūrą, maždaug, „atidarykite garažo vartus, PRAŠOM“. Ir staiga išgirstu klausimą: „O ko reikia?“ Tokį klausimą? Man, kaip mokiam klientui? Nudžiungu – tokia proga pasivaidyti! Sakau: „Aš čia gyvenu“. Po trumpo pokalbio man tuos vartus atidaro, visaip demonstruoja nepalankumą (sutrukdžiau gal ilsėtis o gal nervinosi žmogus po pralaimėjmo Ispanijai? Savo kambario raktus radau nusviestus ant registratūros stalo, niekas nepasako „a gute Nacht“ (čia jidiš, ne vokiškai, jei ką), nepaklausia, kaip man sekasi...“, – juokingą nakties istoriją savo sekėjams išklojo G.Drukteinis.
Ryte garsus vyras nepatingėjo savo skundų išsakyti administracijos atstovei.
„Skirtingai nuo garsiosios mano paskaitos ukrainietiško miestelio Tatarbunary motelio savininkui, vos nepasibaigusios muštynėmis, šįsyk administracija kvalifikuotus pastebėjimus išgirdo ir pasižadėjo pasitaisyti. Ir ar gi negeros nuotaikos aš išvykstu iš Šiaulių atgal į Pakruojo Amatų šventę? Žinoma, kad geros! Nes čia gi mano vaikystės svajonės ir teritorijos!“, – šmaikštavo jis.
