Ilgus metus bandžiusi rasti artimiausią širdžiai veiklą, galiausiai suprato, kad vienai žiniai perduoti skirta melodija, kitai – tekstas ar vaidyba. „Būti savo paties bandomuoju triušiu – man patinka toks požiūris‟, – sako menininkė.
Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kuris Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje šiemet rengiamas liepos 8-10 dienomis, Jurga kalbės apie kūrybinį procesą. Artėjant tradiciniam verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivaliui, ji pasidalijo mintimis apie kūrybą, talentą, įkvėpimą, motinystę.
– Ką jums reiškia muzika ir jos kūrimas? Kaip atrodo šis procesas – melodijos suskamba mintyse spontaniškai ir telieka jas užrašyti/įrašyti ar turi gerokai padirbėti, kol išgauni norimą skambesį?
– Yra du pagrindiniai patikrinti kūrybos būdai: darbinis, kuomet tiesiog susidarai grafiką ir jo laikaisi, praleisdamas prie kūrybos po pusdienį, ir spontaniškas, kuomet mintis aplanko pačioje netikėčiausioje situacijoje. Tuomet geriau turėti, kur ar kaip užsirašyti, nes tokie kūrybiniai blyksniai nėra prognozuojami ar labai dažni.
Pirmuoju atveju turime reikalą su žiniomis, teorija, darbu ir rezultatu, antruoju – tuo šventai tikiu – žmogus „prisijungia‟ prie esminės kūrybinės žmonijos medžiagos. Per ilgai joje užsibuvęs, nuo informacijos, grožio ir visos sukauptos patirties bei išminties gali išprotėti, todėl, matyt, ir prisijungiama tik kartais bei trumpam.
Nuo pat vaikystės tie spontaniški kūrybiniai momentai dažniausiai aplankydavo prieš pat miegą – kuomet kūnas jau yra atsipalaidavęs, bet dar nemiega.
Stverdavau, kas būdavo po ranka, ir viską užrašinėdavau. Supratau, kad kūryba pati renkasi kelius, kuriais reikštis, – viena idėja suguldavo į trumpą sakinį, kitai patikdavo būti išreikštai per nupieštą simbolį, trečia išlįsdavo melodija naujai dainai.
Neseniai pradėjau aiškiai atsekti sapnuose girdimą muziką ir už tai esu labai dėkinga – kad ir kas būtų atsakingas už prisijungimą prie to lobyno. Toks įspūdis, kad reikia tik sąmoningai atsiverti kūrybai, savo galimybei ir norui išreikšti kažką, būdingą daugiau nei vienam žmogui, ir medžiaga pradeda plaukti.
Lieka tik atsirinkti, kam iš jos tu pritari, kas padeda tau išreikšti save aplinkiniame pasaulyje, kurie dalykai varo žmoniją į priekį, kas svarbiausia ir nesikeičia nepriklausomai nuo milžiniškų techninės bei kitokios pažangos tempų.
Kai prisilieti prie išmintingos frazės, nutvilko nuojauta, kad suradai kažką tikrai svarbaus, kuo norisi pasidalinti. O va tada prasideda darbas – kaip tai papasakoti.
Nekeisčiau kūrybinio proceso į jokį kitą darbą, nes tai – labai įdomu ir visada papildo nauja patirtimi.
– Ką kurti lengviau – muziką ar tekstus? Ką jais norite perduoti – asmeninius išgyvenimus, tam tikrą žinią, o gal kai kuriems žodžiams randate vietos tiesiog dėl to, kad jie gražiai rimuojasi?
– Viskas aplinkui yra individualu. Vaikystėje labai išgyvenau dėl vieno juokingo dalyko – o ką, jeigu mano geriausiai draugei žalia spalva yra kaip mano raudona? Tuomet mes niekada nesuprasim viena kitos, o tai reiškia – susipyksim… Pradėjau klausinėti, kaip ji mato spalvas, supratau, kad išsiaiškinti neįmanoma, ir nusiraminau.
Viskas priklauso nuo interpretacijos. Gali, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad Pasaulis yra muzika ir tuomet ieškoti, kokiomis ritminėmis figūromis jis juda, kokiu tempu, kuo pasižymi jo rytinė uvertiūra, kokie instrumentai groja, kaip kinta muzikinė dinamika ir panašiai.
Žmogus linkęs interpretuoti, jungti elementus į sistemą, ieškoti taisyklių. Ir tai man – gražiausias žmogaus bruožas. Pasitelkęs fantaziją supranti, kad gali ne tik „perskaityti‟ principus, kuriais gyvena aplinkiniai, bet kūrybos keliu juos papildyti naujais, perkurti pasaulį savaip. Tik tokiu būdu – pateikdamas savo pasaulio viziją, kurdamas tarpusavio ryšius, griaudamas arba statydamas – palieki savo antspaudą šioje žemėje.
Kalbant ape tekstus… Yra teorija, kad žmogui būdinga išskirtinė savybė – visą garsinę informaciją jo sąmonė jungia į sistemą ir šifruoja kaip kalbą. Man labai patinka ši mintis. Į žodžius žiūriu kaip į simbolius, tarsi savotišką USB raktą, iš kurio gali išskleisti begalę informacijos. Todėl labiausiai patinka metaforos ir kitos talpios kalbos figūros, minimalizmas.
Rytų kultūrų kalbėjimo būdas ir filosofija, matyt, yra arčiausiai to, kaip matau pasaulį pati, todėl neretai semiuosi įkvėpimo iš ten. Nebūtinai iš knygų – pavyzdžiui, buvo etapas, kai peržiūrėjau visus Hayo Myadzaki animacinius filmus.
Labai džiaugiuosi, kad tokie žmonės kuria, nebijo savo radikalios fantazijos išreikšti kitiems ir daro tai ypatingai kruopščiai. Nes tai motyvuoja. Neišsigąsti būti kitokiu, drąsiu, priimti save ir pasaulį, turintį lygiai tiek pat šviesos, kiek ir tamsos.
– Esate geriausiai žinoma kaip dainininkė, bet tavo veiklos laukas – gerokai platesnis: ne tik dainuojate, bet ir kuriate dainas, grojate. Dar ir vaidinate, esate išleidusi knygą. Su kuria kūrybos forma tau lengviausia „susitarti‟?
– Ne vienas mane mylintis artimas žmogus anksčiau gana nervingai leisdavo suprasti, kad devynių kėdžių vienu užpakaliu neapsėsiu. Turbūt pusę savo pragyvento laiko bandžiau pasirinkti vieną labiausiai patinkančią ir tinkančią sferą. Kol pagaliau supratau, kad, matyt, esu tas vadinamas „pretendentas‟ iš vieno filmo.
Pasirinkti nepavyko, nes esu įrankis, atsakingas už žinutės perdavimą kūrybos keliu. Viena žinutė gali būti išsakyta per muziką, kita – tekstu, trečia pasieks žiūrovą tik per vaidybinę situaciją. Mano atsakomybė – maksimaliai ištobulinti kiekvieną būdą ir sunkiai dirbti, kad tai pavyktų.
Kitas dalykas – kaip gali kiti žmonės žinoti, kas tau geriausia? Mes net patys kartais nelabai žinome, kas mums geriausia, tad, manau, geriau įsiklausyti į savo poreikius ir gabumus, išmokti atvirai išsakyti ir išbandyti praktiškai vienus ar kitus dalykus.
Būti savo paties bandomuoju triušiu ar savo gyvenimo projektu – man patinka toks požiūris. Tenka, žinoma, aukoti stabilumą dėl nuotykio ir „kas dieną po naujieną‟, bet gyventi tikrai nenuobodu.
Kitas pliusas – žinodamas, kas tavo viduje, lengviau gali atsilaikyti prieš to daromą įtaką.
– Bet esate ir diplomuota žurnalistė – šioje srityje meno ir kūrybos, atrodo, ne tiek daug. Ar dėl to ir nelikote žurnalistikoje, kad kūrybinį polėkį ji gerokai suvaržo?
– Per žurnalistikos studijas išmokti dalykai niekur nedingo – toliau mėgstu stebėti, analizuoti, daryti išvadas, tikrinti kelis šaltinius ir žiūrėti į tai, ką darau profesionaliai. Tiesiog išraiškos būdus renkuosi skirtingus.
Man gražu, kai žurnalistas kalba iš savo patirties, turėdamas metų bagažą, nebijodamas pridėti savo požiūrio. Galbūt dėl to man artimiausia – autorinė žurnalistika, taip pat – interviu žanras. Laikau tai meno forma, nes nuojautos, kūrybos, įžvalgumo, įsiklausymo ten tikrai nėra mažiau, nei, pavyzdžiui, rašant muziką.
Ateityje labai norėčiau padirbėti kaip žurnalistė, matyt, taip ir bus.
– Kas jus įkvepia? Kas slopina kūrybinę energiją?
– Įkvepia erdvė, knygos, bendravimas su asmenybėmis, kelionės, Rytai, klasikinė muzika, ekspresyvi kino ir teatro aktorių vaidyba, nuoširdi emocija gatvėje, pirmi žali lapai pavasarį, emocinė būsena, kuomet užbaigi pradėtą darbą, maisto gaminimas ir patenkintos išraiškos prie stalo.
Slopina žiemos šaltis, žmonių susireikšminimas, politikavimas, nešvarūs bizniai, pinigų uždirbimo klausimas, ateities vizija, kuomet teks pragyventi iš lietuviškos pensijos :)
– Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime skaitysite pranešimą apie tai, kas valdo kūrybinį procesą, o kiek tam įtakos turi vadybiniai procesai, po pranešimo diskutuosite su režisiere Giedre Žickyte, menininku Ray Bartkumi, muzikos vadybininku Martynu Tyla ir mados namų vadove Indre Viltrakyte. O kas valdo jūsų kūrybą?
– Niekas nevaldo, išskyrus tave patį. Jei prisėdi padirbėti, rezultatas bus. Tik nereikia nusibrėžti, per kiek laiko. Kūryba nemėgsta išorinio laiko standartų. Sakyčiau, jai būdingas vertikalus laikas – tarsi stovėtum greta prieš tave į viršų ir žemyn besilipdančios struktūros. Laiko požiūriu stovi vietoje, o procesas vyksta.
Žinoma, yra terminai, kuomet turi pristatyti pabaigtą darbą, tačiau kūrybos kokybei jie nepadeda.
Kitas dalykas – kiekvienam kūriniui patinka savitas dienos ritmas. Pavyzdžiui, neseniai supratau, kad knygą rašyti geriausia anksti ryte, 5-6 val., kai teka saulė ir sąmonė yra ypatingai aštri, pailsėjusi. Mintys tuomet liete liejasi, o vakare dažnai būna apsunkusios ir apsivėlusios per dieną įvykusiais dalykais.
– Gimėte Klaipėdoje, vėliau gyvenote įvairiose Lietuvos miestuose, dėl vyro Vido Bareikio studijų kuriam laikui buvote persikėlusi net į Maskvą. Kokią reikšmę turi toks keliavimas? Ar naujos vietos, nauji žmonės, būtinybė taikytis vis prie kažko pamėtėja kūrybinių idėjų? O gal priešingai – išblaško?
– Esu Vandenis ir kelionės, įvykių kaita man – asmeninė būtinybė. Tad esu dėkinga už kiekvieną daugiau pasaulio leidžiantį pamatyti etapą, kad ir kiek jis išbandymų atneštų.
Kas kita – namai. Esu normali moteris ir noriu kurti jaukius namus. Tačiau pastaruoju metu, kuomet teko daug kraustytis, supratau, kad namai nėra vieta, tai – žmonės, kurie juose gyvena, ir jų santykiai.
Jei yra tarpusavio ryšys ir šiluma, pakankamai erdvės reikštis, bet kokia erdvė gali tapti jaukiais namais.
Kitas dalykas, trukdantis susikurti jaukius namus, – per didelis komfortas. Gal ir kvailai skamba, bet tikiu, kad sprendžiantys, ką pirkti, o ko – ne, savo bendravimu kuria santykius, o leidžiantys pinigus nesustojančiu srautu ir neturėdami, ką spręsti, tolsta vienas nuo kito.
– Motinystė dažną moterį priverčia pristabdyti ar net sustabdyti karjerą. Ką jūsų gyvenime pakeitė sūnaus gimimas?
– O taip, pristabdė gerokai. Ir dar – apvertė visą mano egoistinį pasaulį aukštyn kojomis. Ėmiau mokytis gyventi dėl kito, supratau, kiek tai moko, kiek nedaug atima ir kiek gausiai apdovanoja. Išmokau (tiksliau, vis dar mokausi) klausytis, priimti teisybę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nes tai formuoja žmogaus gyvenimo pagrindus. Vaikas mamai ir tėčiui yra labai svarbi patirtis ir dovana.
Tiek kiekvienam atskirai, tiek – kaip porai. Į nieką to nekeisčiau.
