Pirmasis aktorės G.Balandytės vyras padėkojo antram sutuoktiniui

  „Kai mano tėvelis Antanas Balandis jojo arkliu pirštis Žemaitijos dvarininkaitei Stanislavai Mikuckaitei, mano mamai, į jį šovė mamos kavalieriai, kad ši neatitektų inžinieriui, vyresniam aštuoneriais metais“, – pasakoja aktorė romantišką istoriją apie tėvų meilę ir savo pačios atsiradimą.

  79 metų aktorė užmiršta, jog ką tik išėjo iš ligoninės, o skausmus ir ašaras keičia nuostabūs pasakojimai apie tėvų jaunystę.

  1909 metais gimusi jos motina Stanislava jaunystėje gyveno Daubiškių dvare netoli Telšių ir draugavo su kaimynu studentu, kurį mylėjo, bet savo meilę turėjo slėpti, nes prieš tai pokštą tėvams buvo iškrėtusi vyresnioji sesuo.

  „Senelis tekino vyresnę mamos sesę už turtingo ir išsilavinusio, o ši vestuvių išvakarėse, uždaryta aukštutiniame kambaryje, surišo virvę iš paklodžių, pabėgo per langą ir ištekėjo už kumečio – begalinio gerumo ir gražumo“, – šypsodamasi praeičiai kalbėjo aktorė.

  Kadangi vyresnioji taip pasielgė, tėvas jaunesniosios atžvilgiu buvo griežtas it geležis: tekėsi už to, kurį aš nurodysiu. Dviem broliams buvo paskirti mokslai, dviem seserims – ekonomių kursai ir sėkmingos vedybos.

  Būsimasis žentas A.Balandis mokslus buvo baigęs užsienyje, protingas, sumanus ir išsilavinęs, bet nuotaka nebuvo akyse jo mačiusi.

  „Kai inžinierius atvažiavo tartis dėl vestuvių, mamos mylimasis, studentas, atėjo į sodą atsisveikinti ir užrašė dovanodamas savo nuotrauką: „Jaunystės gražiausių prisiminimų ir paskutinis sudie“, – pasakojo G.Balandytė.

  Mamos brolis, lydėdamas inžinierių pas tėvus, pamatė sesers rankose voką ir pareikalavo tuojau pat atiduoti, nes buvo pastebėjęs įsimylėjėlių poros susitikimą sode.

  „Mano būsimas tėvelis sustabdė mamos brolį ir pasakė: „Prašom neliesti. Ji turi teisę į savo gyvenimą.“ Ir taip iškart pelnė mamos pagarbą“, – sakė G.Balandytė.

  Tačiau Gražinos motina Stanislava nė neketino pasiduoti šeimos valiai: savo tėvui tvirtai pareiškė, kad vis tiek netekės už to, kurio nepažįsta ir nemyli.

  „Tada mano senelis revolverio rankena taip trenkė į brangų stalą drožinėtomis kojomis, kad jo paviršiuje liko duobė, o mamai supykęs tarė: „Tamsta karve, eik iš tvarto.“ Frazė buvo įžeidi, bet kreipinys – vis tiek mandagus, dvarininkiškas“, – nusijuokė G.Balandytė.

  Gražinos mama buvo ištekinta prievarta, bet bažnyčioje per tuoktuvių ceremoniją neatsakinėjo kunigui nė į vieną klausimą.

  „Kunigas klausia, o jinai tyli. Tada už ją atsako jaunikis. Vėliau ji pati man yra pasakojusi, kad per vestuvių ceremoniją galvojo tik apie tai, kad vis tiek pabėgs nuo vyro, bet po pusės metų jį pamilo dėl labai korektiško elgesio“, – sakė G.Balandytė.

  Pora po vestuvių išsikraustė į Tučių dvarą prie Klaipėdos ir pusę metų gyveno atskirai – žmona miegamajame, o vyras svečių kambaryje.

  Gražina buvo antras vaikas ir gimė 1937 metais. Tėvo sesuo gyveno Paryžiuje ir parvežė į dvarą prancūzę mergaitę, kuri dirbo guvernante ir mokė šeimos vaikus prancūzų kalbos. Namuose buvo pianinas.

  „Mano teta iš Paryžiaus veždavo dovanų į dvarą prancūziškas lėles, o penkeriais metais vyresnis brolis mane erzindavo jas kardamas“, – vaikystės pokštus atsiminė Gražina.

  Idilija baigėsi, kai vokiečiai ėmė trauktis, o rusai užėmė Klaipėdos kraštą.

  „Visi bėgo į Ameriką, o mes suvėlavome. Laimė, mamytė mokėjo rusiškai. Kai sutikti kareiviai paklausė, kur judame vežimu, atsakė, kad jų pasitikti. Grįžę dvare radom rusus pjaunant kiaules. Mūsų nelietė, nes mamytė buvo diplomatiška ir vaišinga.

  Vienas išsilavinęs iš inteligentų rusų šeimos kilęs kareivis atsisveikindamas šeimai patarė dvarą užrašyt valstybei ir skubiai trauktis iš namų. „Gal kaip nors tokiu būdu išsigelbėsit“, – patarė rusų jaunuolis, žinantis, kas nutiko Rusijoje su pasiturinčiais žmonėmis“, – epizodą iš vaikystės atsiminė Gražina.

  Tėvas jau kitą dieną nuvyko į Telšius ir užrašė valstybei kilnojamą ir nekilnojamą turtą, o paskui brikele į miestą išgabeno visą šeimą.

  „Bernai ir mergos, kurie tarnavo pas mus, labai gailėjo šeimos ir vėliau slapta vežė mums maisto per badmetį, kai atsidūrėme iš pradžių Telšiuose, o paskui Klaipėdoje“, – pasakojo G.Balandytė.

  „Tėvelis buvo tiltų statybos inžinierius ir statė tiltą Klaipėdoje. 1948 metų žiema buvo labai atšiauri, atvažiavo komisija priimti statybos, o jis buvo peršalęs ir sirgo, bet negalėjo neiti. Grįžo turėdamas 40 laipsnių karščio, penicilino nebuvo ir netrukus mirė. Mama liko našlė būdama vos 35-erių.

  Dvarininkaitė motina įsidarbino baterijų fabrike ir burna per žarnelę turėdavo traukti nuodingus chemikalus iš statinių, kad skystis imtų bėgti. Kai ji mirė vėžiu, gydytojai sakė, kad organizmas apnuodytas nuo jaunystės“, – atsiduso duktė.

  Motinai su vaikais prasidėjo labai sunkus periodas.

  „Kiekvieną vakarą ji apmūturiuodavo mus visais turimais drabužiais, įdėdavo į kišenę džiovintos duonos kriaukšlę ir mes, sėdėdami tamsoje, kas naktį laukdavome, kada mus veš į Sibirą. Man tai atrodė nuotykis ir niekaip nesupratau, kodėl brolis su mama tuo visai nesidžiaugia ir labai bijo“, – pasakojo aktorė.

  Dabikinės dvare gimusi močiutė, motinos mama, irgi išėjo tarnauti į gydytojų šeimą, tačiau uždirbtus pinigus ji skyrė ne šeimai, o aukojo Klaipėdoje Rumpiškės gatvėje statomai bažnyčiai.

  „Aš supratau gyvenimo prasmę: jeigu uždirbsiu nors vienai plytai šioje bažnyčioje, mūsų šeimos kančios turės prasmę“, – kalbėjo iš dvarininkų kilusi senelė.

  G.Balandytė aiškiai prisimena, kaip iš Klaipėdos išvažiavo vokiečiai, o jį užpildė svetimi šiurkštoki žmonės.

  „Ėmiau lankyti raudonų plytų gimnaziją. Dėl alkio ir šalčio anksti susirgau džiova. Gimnazijoje piešimo mokė režisieriaus Gyčio Lukšo tėvas Romualdas Lukšas. Jis dirbo dailininku teatre ir trečioje klasėje mane nusivedė į teatrą. Tada jis vadinosi Muzikinis dramos teatras, o rusai kitoje patalpoje įsisteigė savo dramos teatrą. Iš teatro balkono yra kalbėjęs Hitleris“, – atsiminė aktorė.

  Teatras Gražinai pasirodė tikras stebuklas, tačiau netrukus ji iškrėtė pokštą, po kurio reikėjo dingti iš Klaipėdos.

  „Visą klasę užrašė į pionierius ir už tai prižadėjo ekskursijų ir žaislų, bet pažadų netesėjo. Išmečiau kaklaryšį į šiukšlių dėžę, o paskui, nesuprasdama, kaip pavojingai elgiuosi, perkirpau per pusę Stalino portretą, kabantį ant sienos ir priklijavau jam kitą veido dalį iš Hitlerio atvaizdo. Iš pradžių niekas nepastebėjo, bet, kai pamatė, auklėtoja liepė mamytei kur nors mane išvežti, kad nesirodyčiau nei mieste, nei mokykloje“, – pasakojo Gražina.

  „Kodėl jūs karpėte tą portretą?“ – pasiteiravau.

  „Iš vaikiškos neapykantos. Kaltinau Staliną, kad netekau savo gražiųjų prancūziškų lėlių, šunų, kurie vaikystėje tempdavo roges per sniegą. Kad mirė tėvelis, kad mamytė sunkiai vargsta. Tikrai nesupratau, kuo tai gali baigtis“, – pasakojo G.Balandytė.

  Pirmoji Gražinos motinos Stanislavos meilė – kaimynas studentas, už kurio neištekėjo, – tuo metu jau buvo vedęs ir gyveno Šilutėje.

„Ar įsivaizduojate, kokie tyri ir dori tada buvo žmonių santykiai? Poros iki vestuvių draugavo platoniškai. Kai jiedu su mano mamyte skaudama širdimi atsisveikino visam laikui, jos mylimasis pasakė: „Kreipkis visada, kas tau benutiktų. Aš tikrai padėsiu“, – pasakojo Gražina.

 Ir tas momentas, kada būtinai reikėjo patikimo žmogaus pagalbos, atėjo sukarpius Stalino portretą.

„Mamytės mylimojo žmona ir jis pats, paprašyti mane laikinai priglausti jų namuose, rūpinosi manimi iš visos širdies kaip tikra dukterimi. Tai buvo neįkainojama pagalba. Mano mamytė ir jo žmona vėliau ilgus metus bendravo, nejautė viena kitai priešiškumo ir labai viena kitą vertino. Kai prisimenu šią istoriją, visada pagalvoju, kaip tauriai elgiasi žmonės, kai tikrai myli“, – kalbėjo G.Balandytė.

  Pirmasis aktorės G.Balandytės sutuoktinis buvo garsus režisierius ir scenaristas Raimondas Vabalas. „Jis mane buvo išdavęs ir tos išdavystės atleisti nesugebėjau – išsiskyriau“, – prisipažino aktorė.

   Su antruoju vyru inžinieriumi Andriumi Čygu Gražina susipažino apie 1963-1964 metus, dar prieš pirmosios santuokos iširimą.

  „Su Raimondu ėjome iš priėmimo Kaune – gal po dailininko Antano Žmuidzinavičiaus parodos. Kaunietė gydytoja Tyzenhauzienė mėgo į savo namus pasikviesti rašytojų, menininkų. Ten dalyvavo ir tuometė Kauno vykdomajame komitete kultūrą kuravusi Janina Narkevičiūtė. Ji buvo ištekėjusi už Andriaus tėvelio brolio ir mus supažindino, bet nuo to laiko iki antrųjų vedybų dar praėjo apie ketverius metus“, – pasakojo G.Balandytė.

  „Kokia jums pasirodė Gražina, kai pirmą kartą ją pamatėte?“ – paklausiau Andriaus.

  „Labai emocinga ir nuotaikinga, malonaus elgesio moteris. Kai ji išsiskyrė ir pradėjome draugauti, pirmadieniais eidavome į kiną“, – šyptelėjo vyras.      Andrius ir Gražina kartu gyvena jau 46 metus. Ramus ir praktiškas Andriaus požiūris į gyvenimą gerokai palengvino aktorės buitį. Tiesa, sutuoktuvių naktį jam iš Kauno teko skubiai važiuot į Klaipėdą, nes būtent tuo metu lyg tyčia atvyko užsakytas krovinys su plytomis jų namui Palangoje statyti.     „Man su juo visą gyvenimą buvo ramu ir saugu. Žinodavau, kad Andrius mane apgins ir visus praktinius reikalus sutvarkys, kas beatsitiktų“, – įsiterpė žmona.

  „Kas buvo sunkiausia gyvenant su aktore?“ – paklausiau inžinieriaus A.Čygo.

   „Esu užgrūdintas ir į dirgiklius bei audringas emocijas reaguoju santūriai. Manau, kad mes vienas kitą papildome būdami tokie skirtingi. Labiausiai žmonai esu dėkingas, kad ji tolerantiškai reagavo į mano aistrą automobilių sportui. Nebuvo jokių priekaištų, kantriai laukdavo grįžtančio iš varžybų“, – meiliai Gražiną nužvelgė vyras.    G.Balandytė tuojau pat nuvedė į kitą kambarį apžiūrėti vyro laimėtų apdovanojimų ir nugalėtojo taurių.

  „Su Gražinos pirmuoju vyru Raimondu Vabalu mudu gerai sutardavome“, – prisipažino A.Čygas.

   Kai režisierius šventė 60-metį jau sunkiai sirgdamas vėžiu, jis pakvietė Gražiną ir Andrių į jubiliejaus šventę.

  „Joje daugiausia dalyvavo R.Vabalo artimieji ir giminės, bet Raimondas pakvietė ir mudu. Tada jis mane labai nustebino sakydamas, kad yra labai dėkingas, kad myliu Gražiną ir ją globoju. Ta padėka buvo nuoširdi“, – sakė aktorės antrasis vyras.