Panašiai nutiko ir vienam operos grandui, kuris su jaunesniais atlikėjais koncertavo daugybėje Lietuvos miestų, bet už tai negavo žadėto atlygio iš koncertų organizatoriaus.
„Labiausiai gerbiu sąžiningus žmones ir tikiu, kad tokių yra daugiausia. Manipuliavimas kitais nėra tinkamas būdas praturtėti“, – sako publikos mylima dainininkė.
Šiuo metu N.Tallat-Kelpšaitė ieško rėmėjų koncertams, kurie gali tapti garsios dainininkės atsisveikinimu su scena.
Kauno dvasia – širdyje
Nijolei patinka gyventi Kaune. Dainininkė sako, kad jai iki šiol malonu girdėti, kaip senieji inteligentai kauniečiai vienas kitą vadina ponu ir ponia. Šis kreipinys primena jai garsius žmones, kurie lankėsi jos tėvų namuose Laisvės alėjoje vaikystės ir paauglystės metais.
Kai Nijolės mama Stasė Jankavičiūtė po pirmojo vyro karininko Broniaus Kaunecko žūties ištekėjo antrą kartą už vieno garsiausių Kaune gyvenusių ir kūrusių žmonių kompozitoriaus ir dirigento Juozo Tallat-Kelpšos, šis įsivaikino Nijolę.
Nuo aštuonerių metų auginęs mergaitę, Nijolės polinkį dainuoti šis kūrybingas ir linksmas žmogus pastebėjo labai greitai.
J.Tallat -Kelpša buvo baigęs Peterburgo konservatoriją ir turėjo absoliučią klausą. Nijolė yra skaičiusi muzikologo Vytauto Venckaus pastebėjimą, kad geriausiai Lietuvoje girdėjo du dirigentai: J.Tallat-Kelpša, o po jo – Jonas Aleksa.
Įtėvio akiratis ir draugų ratas buvo itin platus: nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, su kuriuo Peterburge kurį laiką gyveno viename kambaryje, – iki pokario garsiausių kūrėjų.
1920 metais J.Tallat-Kelpšos iniciatyva Kaune buvo įkurtas operos teatras.
„Iš Rusijos į Lietuvą jis parsikvietė dainininką Kiprą Petrauską ir Naujųjų metų išvakarėse Kauno publika išgirdo pirmąją lietuvišką „Traviatą“, – pasakojo apie savo įtėvio veiklą dainininkė.
Vaikystėje kankino svečius dainomis
Nijolė nuo gimimo turėjo ir antrą vardą – Gailutė, tačiau, jį užrašydama, darbuotoja padarė klaidą ir vardas tapo panašus į pavardę – „Gailiūtė“. Dokumentuose jis tebėra, bet mergaitė visada buvo vadinama tik Nijole.
Dainininkei labai pavyko, kad jos patėviu tapo muziką vertinantis žmogus. Jis nuoširdžiai mylėjo įdukrą ir skatino jos norą dainuoti. Už postūmį tapti dainininke ji iki šio tebėra dėkinga J.Tallat-Kelpšai.
„Nuo vaikystės jis mane vesdavosi į Kauno operos teatrą, kuris kartu su dramos teatru buvo įsikūręs dabartiniame Muzikinio teatro pastate. Ir užkulisiai, ir artistų kambariai buvo sava vieta, o dainavimas tapo savaime suprantamu poreikiu“, – pasakojo Nijolė.
Ji iki šiol stebisi, kaip kompozitoriaus svečiai, atėję į šeimos namus, ištverdavo jos nuolatinį lipimą ant kėdės ir suaugusių kankinimą eilėraščiais bei dainomis.
„Pastebėjęs, kad dainuoti gebu, tėvas rasdavo būdų mane pagirti“, – dėkinga kalbėjo Nijolė.
Tarp politinių girnų
Iš vaikystės pokario Kaune ji prisiminė epizodą, kaip įtėvis su mama aptarinėjo planą, kaip jam išsisukti nuo kantatos rašymo Stalino garbei. Šitą įpareigojimą kompozitoriui ant galvos buvo užkrovusi Kompozitorių sąjunga.
„Iš pradžių jam atnešė poeto Liudo Giros žodžius, skirtus Stalino garbei, bet tėvas kažkaip išsisuko. O paskui vistiek neatstojo – liepė kurti kantatą pagal S.Nėries žodžius“, – apie pavojingą laiką pasakojo N.Tallat-Kelpšaitė.
Namuose Laisvės alėjoje kartais net vykdavo Kompozitorių sąjungos susirinkimai, nes visi visus pažinojo, o solidaus amžiaus J.Tallat-Kelpšai nereikėdavo eiti kitur.
„Per tuos susibūrimus visiems trukdydavau, nes labai troškau fortepijono klavišais barškinti kūrinį „Žemė kėlė žolę“. Bet jie kentė, nes mane mylėjo“, – pasakojo Nijolė.
Kai svečiai išeidavo, Nijolė su kiemo vaikais ištempdavo ant virvės baltą paklodę ir garsiai traukdavo operų arijas reikalaudami kapeikų iš žiūrovų kaimynų.
Kompozitorius J.Tallat-Kelpša mirė 1949 metais.
Ieško rėmėjų atsisveikinimo koncertams
N. Tallat-Kelpšaitės balsą per Lietuvos radiją klausytojai pirmą kartą išgirdo 1966 metais. Dainininkei šiais metais suėjo 75-eri ir ji planuoja surengti koncertų turą po didžiausius Lietuvos miestus.
Jubiliejiniai koncertai reiškia du dalykus: kad žmonės atmena ir vertina tai, ką darei visą gyvenimą. Ir kad dainininkas bei tie, kurie nuolat su juo, žino, kad kito karto gali nebūti.
Todėl ta esminga kelionė per scenas yra labai svarbi. Kas mėgo ir klausė, džiaugsis kartu. Kolegos atsimins įspūdingiausias dainas, negeranoriai jau bus įveikę konkurencijos jausmą. Tik scenos jaudulys ir nerimas bus lygiai toks pat, kai dainavai pirmą kartą.
Gerbėjai mintinai moka populiarias dainas, kurioms žodžius rašė pati dainininkė – „Ne, ne, nereikia ašarų“, „Mama“, Debesėlis“, „Rieda margi vežimai“, „Prie seno malūno“, „Alyvos žydės“ ir daugybę kitų. Salėse klausytojai jas dainuoja kartu su soliste.
Dainas N. Tallat-Kelpšaitės žodžiams kūrė kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Mikalojus Novikas, Vygandas Telksnys, Mikas Vaitkevičius. Kai kurių dainų muziką dainininkė parašė pati.
Operos žvaigždė susidomėjo garsesniu už save
Kauno bute Nijolė Tallat-Kelpšaitė įteikė dovaną – savo pačios parašytą knygą apie tarpukario garsenybę Antaną Šabaniauską. Knyga vadinasi „Jį pripažino laikas“.
„Viskas prasidėjo nuo Dolskio, – sako estrados dainininkė. – Jis mirė 1931 metais, o jo vėliavą perėmė Antanas Šabaniauskas, moderniausias tarpukario dainininkas, šansono meistras“.
Ir pasakoja istoriją, kaip operos dainininkas Kipras Petrauskas važiavo traukiniu, o viena smalsi ponia paklausė, kur šis dirbąs.
„Operos teatre“, – mandagiai atsako jai K. Petrauskas, šiek tiek nustebęs, kad bendrakeleivė jo neatpažįsta.
„A, tai ten pat, kur Antanas Šabaniauskas“, – apsidžiaugia ponia.
„K.Petrauskui nieko neprimena ši pavardė, bet, atėjęs į repeticiją tuomečiame Kauno operos teatre, piktokai klausia: „Kuris iš jūsų Šabaniauskas?“ Išlenda iš choro mažas raudonplaukis ir kukliai prisistato: „Aš Šabaniauskas“.
Netrukus K. Petrauskui paaiškinama, kad šis žmogus yra subtiliausias šansonjė talentas tarpukario Lietuvoje, lietuviškai dainuojantis visus garsiausius tarpukario Europos šlagerius, o ne vienas iš bevardžių operos choristų“, – pasakoja knygos „Jį pripažino laikas“ autorė.
N.Tallat-Kelpšaitė, pati pagerbta A. Šabaniausko premija, šiuo metu rašo dar vieną knygą apie lengvąją Lietuvos muziką.
Apie jauną R.Adomaitį ant palangės
Kartu su Rūta Staliliūnaite studijavusi aktorystę Kaune Gruodžio muzikos mokyklos teatro skyriuje ir baigusi jį raudonu diplomu, Nijolė aktore netapo. Tačiau po studijų Teatro, muzikos ir kinematografijos institute tuomečiame Leningrade įgijo teatrologės diplomą, rašė spektaklių recenzijas ir nuolat bendravo su teatralais.
Iš buto Kaune Laisvės alėjoje šalia teatro buvo galima matyti, kas vyksta viduje. Kiemo vaikai augo teatre, o aktoriai, nuolatos matomi šalia namų, įsiminė visam gyvenimui.
Dainininkė iki šiol atsimena komišką įvykį iš jaunystės laikų, kai į Kauno dramos teatrą atėjo vaidinti jaunas ir pribloškiantis grožiu fizikas Regimantas Adomaitis.
„Jis atrodė nedrąsus, kiek sustingęs ir labai stengėsi tapti aktoriumi. R. Adomaičiui vadovybė leido nakvoti teatro patalpose. Po sėkmingo debiuto spektaklyje „Dama su kamelijomis“, Regimantas sėdėjo ant grimo kambario palangės, grojo gitara ir puikiai dainavo šansonus. Visas kiemas klausėsi. Scena buvo gerai matyti iš mūsų buto, ir mano draugė įsimylėjo aktorių“, – pasakojo juokingą istoriją dainininkė.
Draugė paprašė sužinoti, kaip R. Adomaičiui paskambinti į teatrą, o kai Nijolė numerį parūpino, draugė su aktoriumi kalbėdavosi telefonu vakarais.
„Regimantas susidomėjo gerbėja, bet taip jos niekada ir nepamatė, nes mano draugė manė, kad ji negraži mergina ir niekada neišdrįso nueiti į pasimatymą su aktoriumi“, – juokėsi Nijolė.
Dainavo rinktinei publikai
Mokytoja dirbusi N.Tallat-Kelpšaitės mama ne itin skatino dukters domėjimąsi estradine muzika. Būsimoji estrados žvaigždė, kurios balsą labai mėgo solidūs „Tulpės“ kavinės lankytojai, ir pati svarbesniu užsiėmimu laikė parašyti diplominį darbą apie režisieriaus apie Juozo Miltinio kūrybą, negu visiškai atsiduoti lengvajai muzikai.
Tačiau tikrasis potraukis paėmė viršų.
„Tulpės“ kavinės direktorius Jonas Vobolevičius, netyčia išgirdęs vienoje iš nedidelių kavinių dainuojančią Nijolę, 1964 metais pakvietė dainuoti prestižinėje „Tulpėje“.
Joje tuo metu karaliavo džiazo muzikantai, suburti Romualdo Grabšto. „Tulpė“ buvo Kauno intelektualų susitikimo vieta – lankėsi dailininkas Liudas Truikys su dainininke Marijona Rakauskaite, rašytojas Juozas Grušas, režisieriai Raimondas Vabalas ir Marijonas Giedrys, operatorius Jonas Gricius.
Kai Nijolės dainos pasklido per radiją, estrados dainininkės karjera įsibėgėjo greitai: netrukus ji jau dainavo ansambliuose „Vilniaus aidai“, „Estradinės melodijos“, „Nemuno žiburiai“, o vėliau per lietuvių dainininkę Džildą Mažeikaitę atsidūrė Maskvoje ir tapo soliste labai garsiame Leonido Utiosovo orkestre.
Rusai mėgo sakyti komplimentus
Nors svetur Nijolė dainavo tik apie metus, jai darė įspūdį, kad tenykščiai žiūrovai mėgdavo atvirai sakyti ne tik komplimentus už gerą balsą, bet ir pastabas.
„Jie nesidrovėdami užeidavo į užkulisius. Sykį scenoje pasirodžiau balta suknele, baltomis kojinėmis ir baltais bateliais, Užėjusi pora sakė, kad mano balsas puikus, bet scenoje tas baltumas pernelyg priminė skulptūrą. Jie siūlė man kitą sykį apsirengti ryškiau“, – juokėsi dainininkė.
Vyras kūrė eilėraščius žmonai
Scenos žmonių santuokos dažniausiai būna nelaimingos, nes žinomumas, gėlių puokštės su rašteliais po pasirodymų, emocingumas bei gerbėjų meilikavimas nestiprina santykių.
Tačiau Nijolės Tallat-Kelpšaitės atsiminimai apie mylimą vyrą Antaną Ignatavičių šildo jai širdį liūdniausiomis minutėmis. Jis buvo jos draugas, mylimasis, koncertų vadybininkas.
„Sezamai, atidaryk duris/Ne šitas! Anas!Tas!/ Atidaryk tas, už kurių mylimoji mano. Sezamai, neapsimesk/Tu gi žinai,/kad aš ją myliu./ Kam uždarei,/paslėpei uoloje-/išleisk į saulę./Matai, koks gražus pasaulis!“
Tai posmas iš žmonai rašyto eilėraščio, kurį po A.Ignatavičiaus mirties jo poezijos knygos sudarytojas Vytautas Šiaudvytis įdėjo į rinktinę. Vietoje dedikacijos – skliausteliuose trys raidės N.T-K.
„Iš prigimties buvau labai nedrąsus vaikas, kaustė baimė prieiti ir paprašyti, kad priimtų dainuoti. Kai ėmiau rašyti tekstus pagal užsienietiškų dainų muziką, daugelis galvojo, kad juos rašau ne aš, o mano vyras, nes jis kūrė eilėraščius“, – kalbėjo dainininkė apie praeitį.
Po vyro mirties praėjo jau keleri metai, bet Nijolė Tallat-Kelpšaitė be jo jaučiasi it be rankų.
„Jis kalėjo Mordovijoje už politinę veiklą ir jo biografija nebuvo paranki mano karjerai, tačiau gyvenimas su šiuo švarios sielos žmogumi yra geriausia, ką aš patyriau“, – pasakojo dainininkė.
Susipažino „Tulpės“ kavinėje
„Iš kur jį ištraukėte, tokį tyraširdį?“
„Susipažinome garsiausioje Kaune „Tulpės“ kavinėje, kur aš dainavau. Pirmas įspūdis buvo, kad jis labai griežtas ir net piktas. Tačiau vos po kelių pokalbių paaiškėjo, kad yra labai apsiskaitęs ir išsilavinęs. Labai greitai supratome, kad mums patinka tie patys spektakliai ir atlikėjai. O labiausiai suartino požiūris į prancūzų šansonjė dainas“, – sakė Nijolė.
Kaune „Kronikos“ kino teatre ji buvo mačiusi filmą apie prancūzų aktorių šansono dainininką Ivą Montaną.
„Tik tada supratau, kaip reikia dainuoti estradines dainas. Klausiau jo balso ir atrodė, kad jis dainuoja tik man. Eidama iš mokyklos, stodavausi į ilgiausią eilę prie plokštelių parduotuvės, vildamasi, kad „Melodija“ išleis ką nors prancūziška. Gaudydavau užsienio radijo stočių ir žinojau, kad noriu dainuoti tokia maniera“, – kalbėjo Nijolė.
Jos būsimas vyras Antanas buvo kilęs iš Obelių. Tėvui emigravus į Ameriką, jo motina ištekėjo už kauniečio Raubos ir susilaukė dar dviejų vaikų. Patėvis dirbo Kauno centrinio pašto direktoriumi, tačiau posūnio nemylėjo: neleido jam skaityti, plėšė knygas ir tyčiojosi iš jo noro šviestis. Būdamas vos prakutęs paauglys jis išėjo iš namų ir gyveno savarankiškai.
Laukė, kol galės nubausti
„Vasario 16-osios proga Antanas su draugais iškėlė lietuvišką vėliavą. Saugumas sulaukė, kol sueis 18-ka ir išvežė į tremtį. Chruščiovo laikais Mordovijoje kalėjo daugybė Rusijos disidentų . Buvo mokslininkų, savarankiško mąstymo žmonių, ir Antanas iš jų gavo daug gyvenimo pamokų.
Tremtis suformavo jo pažiūras – remti silpnesnius, laikytis socialdemokratų deklaruojamų principų, kad visuomenėje turi būti rūpinamasi visais žmonėmis. Kai susituokėme, buvau visai apolitiška, bet vėliau jo įtaka mano pažiūroms tapo akivaizdi“, – kalbėjo N.Tallat-Kelpšaitė.
Dainininkė yra parašiusi muziką ir žodžius Lietuvos socialdemokratų himnui. Šį himną iš pradžių muzikei užsakė Kauno socialdemokratai, o paskui kūrinys tapo Lietuvos socialdemokratų himnu.
Tarėsi visais klausimais
„Kokias pastabas Jums sakydavo vyras?“ – pasiteiravau.
„Daugiausia dėl dainų interpretacijos. Jis sėdėdavo prie aparatūros ir girdėdavo kiekvieną niuansą. Jei nepatikdavo, sakydavo: „Kaip čia šiandien dainavai – klausyt negalėjau. O kitą sykį pasitikdavo švytinčiu veidu: „Kaip puikiai šiandien skambėjo tavo balsas – net verkiau klausydamas“, – atsiminė artistė.
„Ar jis buvo pavydus?“
„Labai. Dainininkėms įprasta gauti gėlių puokščių su telefonų numeriais. Nelabai man tas pašalinių dėmesys rūpėjo, bet dabar kartais pagalvoju, kad vis dėlto Kauno mergaitės charakteryje turėjau šiek tiek tuštybės ir paviršutiniškumo, o jam rūpėjo esmė – ne skudurai, ne išvaizda, o tikra ir gili meilė“, – atsiduso dainininkė.
Po vyro mirties – siūlymai tekėti
N.Tallat – Kelpšaitė vyro neteko būdama 63-ejų.
„Pilte pasipylė kurioziškiausi skambučiai – ir susitikti, ir pasivaikščioti. Vienas sakė, kad mums būtų labai paranku draugauti, nes galėtume kartu koncertuoti: jis akordeonu grotų, o aš dainuočiau.
Kitas žmogus, jaunesnis, buvo iš tiesų įsimylėjęs ir elgėsi nuoširdžiai, bet man draugysčių nereikėjo, nes jos nebūtų atstojusios to, ką turėjau. Labiausiai žavintis mano vyro bruožas – kad neveidmainiavo: visada sakydavo tiesą, kaip jam atrodo“, – kalbėjo Nijolė.
Dainininkė turi sūnų Algį ir anūkę Danielę.
