Paklausta apie tėvo gyvenimą ir kūrybą, R. Baltušytė ištarė esmingą frazę: „Tėvo biografija šiais laikais analizuojama per politinę prizmę, o žmonės jį vertino dėl knygų, sąmojaus ir aniems laikams labai drąsių kalbų“.
- Prieš 25-erius metus, kai pasiekė žinia apie tėvo išėjimą, buvote ne Vilniuje. Ką Jums reiškė ši diena?
Tikriausiai tą patį, ką ir visiems žmonėms, netekusiems tėvo. Liūdesį ir sunkumą širdyje didino tai, kad buvo neįmanoma jo palydėti į paskutinę kelionę. Tuo metu Sidnėjuje slaugiau mirtinai sergančią dukrą Akvilę (dailininkė Akvilė Zavišaitė – A.U.) 1991 metų vasario 4-ąją po skambučio iš Vilniaus, kad tėvo nebėra, išėjau į australiškos vasaros vidurio saulės nutviekstą balkoną, žvelgiau į bundančio miesto panoramą, o galvoje buvo tuščia ir nyku.
Dėkojau Dievui, kad mirė laimingas – užmigo ir nepabudo, paskutinę gyvenimo dieną aplankytas „Sakmės apie Juzą“ vertėjos į prancūzų kalbą. Vos prieš metus buvo nusiskundęs, kad net „Literatūra ir menas“ atsisakė spausdinti žinutę apie „Juzos“ pasirodymą Prancūzijoje.
- Ar Lietuva nesielgia supaprastintai ir schematiškai, kai, vedama ideologijos, „nurašo“ J. Baltušį, Justiną Marcinkevičių?
Manau, kad Baltušį, Marcinkevičių, netgi Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką (nepainioti su Simu Kudirka) ideologiškai ar kaip kitaip „nurašo“ ne Lietuva. Taip elgiasi pavieniai asmenys (tokių, beje, pasitaiko ir kitose šalyse), nekenčiantys savo tautos, nejaučiantys lietuvių kalbos grožio, nenorintys ar net negebantys suvokti, kad savo tėvams ir seneliams reikia padėkoti, jog per 50 metų išlaikė ir jiems perdavė švarią kalbą ir žemę, vandenis, miškus ir sodus, miestus ir kaimus, sukūrė daugybę vertingos prozos ir poezijos, mokslinių knygų, meno kūrinių, pastatė nuostabių spektaklių, puikių filmų, jau nekalbant apie svarbius mokslo ir medicinos pasiekimus...
Leisiu sau pacituoti šauniojo lietuvių teatro kareivio Juozo Meškausko kalbą, kurią jis pasakė 2009-aisiais, mano tėvo gimimo šimtmečio metais: „...valdžia skelbė šūkį: mes perėmėm kultūros griuvėsius. Man širdį smilktelėjo: Viešpatie, palaukit, kokius griuvėsius?! Keli simfoniniai orkestrai, keli kvartetai, kiek teatrų, nauji operos rūmai, mūsų teatras naujas, veikia kūrybinės organizacijos, rajonuose visur kultūros namai – kur griuvėsiai? Teatras nori nenori per savaitę turi parodyti septynis spektaklius, per metus – 6-7 premjeras. Frazę apie griuvėsius pakartojo pats ministras, iš jo lūpų girdėjau“.
Šiemet net apsidžiaugiau, kad tėvo mirties 25-metis nebuvo prisimintas. Geriau jau tegul ilsisi ramybėje. O štai Justinui Marcinkevičiui, užuot ieškoję musių pyrage su razinomis, galėtų pasakyti ačiū kad ir už Poezijos pavasarį, kaip tik dabar keliaujantį po Lietuvą ir už jos ribų…
– J.Baltušis buvo labai mėgiamas žmonių kaip išskirtinė asmenybė. Kodėl jį mėgo?
Jis buvo vienas populiariausių žmonių dėl knygų, įgimto sąmojaus bei tiems laikams labai drąsių kalbų. Nelabai ko bijojo, sakė, ką galvojo.
- Ar rašytojo J.Baltušio atminimas įamžintas pakankamai?
Na, jo atminimas – dėkui Rašytojų sąjungos leidyklai – buvo pagerbtas „Sakmę apie Juzą“ išleidus serijoje „Lietuvių literatūros lobynas“ (2007). Dvejais metai vėliau – Kaune ir Anykščiuose bei Kupiškyje paminėtas „Parduotų vasarų“ autoriaus 100-sios gimimo metinės. Kupiškyje ta proga atsirado netgi to romano herojaus Piemenėlio skulptūra. Puponyse yra Juozo Baltušio gatvė ir atminimo akmuo jo garbei. „Kultūros barai“ išleido mano sudarytą knygą „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ Jo knygos nebedeginamos, nemėtomos, nedraudžiamos skaityti. Ant jo kapo dažnai padedamos gėlės, uždegama žvakelė. Na, ko daugiau norėti?
- Ar to pakanka?
Globalizacijos laikotarpiu mano tėvas nebus „reabilituotas“. Kodėl, gerai nusako jis pats laiške rašytojui Eduardui Cinzui, rašytame 1990 metų sausį: „Gyvenu vienu dideliu nerimu: kas laukia lietuvių tautos? Ir vienu troškimu: lietuvių tautos gyvybiniu išlikimu. O tam pavojus dabar kilęs labai didelis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva pati viena negali nei išsilaikyti, nei egzistuoti ilgesnį laiką, norim ar nenorim, o turim pasirinkti, su kuo mes: Rusija ar Vokietija, vėl išėjusia į galingiausios Europoje valstybės pozicijas. Šimtus metų Rusija vergė lietuvių tautą, niokojo, trėmė į Sibirą, buvo uždraudusi spaudą – visa tai šventa tiesa, tačiau lietuvių tauta išliko gyva. Nežiūrint visų baisumų. O kokio likimo susilaukė Rytprūsių lietuviai? Argi neaišku, kad šitai gali ištikti ir dabartinę lietuvių tautą. Jeigu nepakaks mums proto“.
Tiems, kam tokios mintys vis dar atrodo eretiškos, priminsiu, kad ir Tibeto faktinis vadovas jo šventenybė Dalai Lama kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, nereikalavo ir iki šiol nereikalauja Tibetui valstybinės nepriklausomybės, o tiktai prasmingos autonomijos Kinijos Liaudies respublikos sudėtyje: nutraukti Kinijos vykdomą tautinę ir religinę priespaudą, suteikti gyventojams pagrindines žmogaus teises ir demokratines laisves bei atkurti Tibeto autonomiją. Tai vadinosi „Vidurio kelias“.
- Jau trejetą metų rašote atsiminimų knygą „Su kuo valgytas cukrus“? Apie ką ji?
Apie ką gali būti atsiminimai žmogaus, kurio statusas iki gilios senatvės tebėra „tėvo duktė“? Aišku, kad rašau apie tėvą, taip pat ir mamą, savo garsiąją pamotę Moniką Mironaitę (su ja, beje, mus siejo stiprus „Stokholmo sindromas“), dukrą, seserį ir įseserę (iki šiol pasitaiko, kad mane su jomis sutapatina), bobutes (didžiąja, mažąją), tetas, dėdes, klasės drauges, bendrakursius, anytas, savo žurnalistiką. Neišsisuksiu ir iš kai kurių asmeninių dalykų: atsispindi ir mano Kaunas, mano Vilnius, mano Sidnėjus ir mano Vašingtonas… Iliustracijoms atrinkau daugybę senų gelsvai pilkų nuotraukų su rantytais krašteliais – jaučiu joms didelę silpnybę. Laukiantieji pikantiškų vaizdelių gali iš anksto rengtis nusivylimui...
RAŠYTOJO J.BALTUŠIO MINTYS
„Vos tik įrašiau „Parduotose vasarose“ sakinį, kad „avietyno pavėnėje dainuoja girtas nuo saulės uodas“, man tuojau buvo paaiškinta, kad uodas negali dainuoti, jis gali tik zysti. Aš, žinoma, labai dėkingas kalbininkams, kurie atidengė man didelę uodo zyzimo paslaptį. Deja, šituo mokslišku įrodymu negaliu pasinaudoti, kadangi įrašius, jos „zyzia girtas nuo saulės uodas“, tuojau sumenkės meninis paveikslas, vaizduojąs svaiginantį vasaros vidurdienio grožį, neišsemiamą saulės šilumos sotybę, didžią visos gamtos šventę“.
(„Apie kūrybinį darbą“)
„Galbūt todėl nieko per savo gyvenimą taip nebijojau, kaip savo rašomojo stalo. Jis man visuomet primena kažkokį karstą: vos ilgėliau pasėdėsi prie jo, vos užgaiši, ir jau pasijunti, tarytum būtum atsidūręs jo viduje, kietai užvožtas ir užkaltas vinimis. Todėl visuomet stengiuosi prisiartinti prie jo, šito rašomojo stalo, tiktai lydimas viso būrio gyvų personažų, iki kraštų sklidinas realaus gyvenimo įspūdžių, minčių, temų, sukaupęs širdyje emocijų. Tada stalas – darbo įrankis. Kol neišsemiu visko, ką atsinešiau prie jo su savimi. O kai tiktai parako atsargos pradeda sekti, stalas iš karto ima signalizuoti pavojų: padvelkia kapų šalčiu ir grasina vėl pavirsti karstu“.
(„Gyvenimas – kūrybos šaltinis“)
„Reikia gerai įsiminti, kad literatūra – ne švelnaus pavasario dvelkimas ir ne gegužinės valsas beržyno pavėsyje. Ją galima lyginti nebent su žmona – aikštinga, reiklia ir pavydžia žmona. Jai nepaaiškinsi, kad neturėjai laiko, geros nuotaikos, kad tau reikėjo sėdėti posėdyje svarstant kukurūzų auginimo arba rašytojų girtuokliavimo problemas. Visus pasiaiškinimus ji praleidžia pro ausis, kaip atlapa tarpuvartė praleidžia vėją. Jai reikia ne pasiaiškinimų. Jai reikia tavęs paties. Visų tavo jėgų, visos tavo širdies, viso proto, viso laiko ir viso tavo kraujo“.
„Daugelis šiuolaikinių, plačiai išgarsintų mūsų rašytojų labai aiškiai yra pasakę, kad jie rašo todėl, kad negali nerašyti. Šito bruožo, deja, irgi neturiu. Galiu ne tiktai nerašyti, bet apskritai nieko neveikti ištisus metus, žinoma, jeigu atsirastų koks nors šaltinis materialiai egzistuoti be darbo šitus metus. Galimas daiktas, čia atsiliepia tai, kad aš truputėlį pertempiau darbo entuziazmą vaikystėje ir jaunystėje (...) Visi mano kūriniai parašyti per didesnę ar mažesnę prievartą, kiekvieną sykį artinantis prie rašomojo stalo su tokiu jausmu, su kokiu Marija Antuanetė žengė prie ešafoto“.
(„Savosios vietos beieškant“)
„Ir aš skaičiau, sulig kiekvienu sakiniu vis labiau kaisdamas iš gėdos, karštu prakaitu nužliugusia nugara. Kiekvienas jų, šitų sakinių, rėžė man ausį neįtikėtinu griozdiškumu, tiesiog kvailumu. Atrodė, kad tai ir ne aš, o kažkas kitas, kažkoks pusprotis viską surašė ir pakišo man didžiausiai mano gėdai. Pirmą kartą suvokiau, kad rašyti – visiškai ne tas pats, kas skaityti balsu. Nuo to laiko, ką berašydamas, visuomet balsu diktuodavau sau kiekvieną žodį ir kiekvieną sakinį. Nesu tikras, kad tai geriausias rašymo būdas, bet geresnio man taip ir nepavyko surasti“.
(„Su kuo valgyta druska“)
„Moterys, – atsakau tiesiai ir atvirai. – Vis tos moterys.
Visą gyvenimą buvo jos man draugiškos, jautrios, dėmesingos, kiekvienu sunkesniu momentu tiesė pagalbos ranką, gynė nuo daugelio bėdų, net nuo savo vyrų, o kai matė kreivai ką padarius – dėjo man tiesą į akis taip atvirai, kaip nėra šito įstengęs padaryti nė vienas vyras“.
(„Pasiaiškinimas“)
„Tėvynė toksai jau daiktas, kad tikrąją jos vertę ir gyvybinį būtinumą visiškai supranti tiktai palikęs ją, tegul ir visai neilgam. Net aštriausiai kirsdamas pentinais savo fantaziją, negaliu įsivaizduoti gyvenimo be jos, mylimos ir brangios Lietuvos. Tai būtų ne gyvenimas, o merdėjimas, didžiulė tragedija“.
(„Tėvų ir brolių takais“)
„Buvau aš bernas, buvau juodadarbis ir bedarbis, išmokau knygrišio ir raidžių rinkėjo amato, buvau cenzorius, redaktorius paprastas ir redaktorius atsakingas, vadovavau kitiems ir buvau vadovaujamas kitų... Gyvenau visaip. Daug klydau ir daug taisiausi, klupau kelyje ir vėl kėliausi. Tik niekuomet negyvenau nuobodžiai. Nebuvo laiko nuobodžiaut“.
(„Savojo kelio beieškant“)
„Kas nemylėjo, tas iš tikrųjų ir negyveno, kas to jausmo nepatyrė, taip ir išėjo iš gyvenimo, „suvalgęs vagoną duonos, sunešiojęs 40 porų kelnių“.
(Kūrybos vakaras televizijoje, 1959)
„Ėjo stipriausi vyrai, gražiausios moterys ir merginos. Ėjo ir ėjo. Traukė žmoneliai iš tėvynės, tapusios jiems pamote, nešdamiesi su savimi ne vien širdies gėlą, bet ir viltį sulaukti svetimoj padangėj šviesesnių dienų, tvirčiau atsistoti ant kojų, o gal ir ištiesti įdiržusį nuo darbo dosnų delną namie pasiliekantiems, žėbėjantiems dirsinę duoną ir avintiems liepos karnų vyžas.
[...] Kokią tad kietą širdį reikėtų turėti, kad nepajustum troškimo pasekti jų pėdomis, apžvelgti nueitą kelią, o vėl pamačius juos paspausti ranką, stipriai apkabinti nužilusias jų galvas“
„Tokiai mažai tautai, kaip mūsų neturėtų „nusimėtyti“ nė vienas žmogus“.
(Iš laiško Antanui Bimbai)
„Ir iš tikrųjų, kur aš bebūnu, ką beveikiu: ar gėriuosi senojo Vilniaus architektūros šedevrais, ar vaikščioju mėlyno Nemuno pakrantėmis, žvalgau apylinkes iš Niujorko dangoraižio aukštybių ar tykiai einu poeto Baranausko takais Anykščių Šilelyje, gėriuosi Paryžiaus Luvro ar Leningrado Ermitažo nesuskaičiuojamais lobiais, dalyvauju dainų šventėje Kiškio miške prie Kupiškio, rašau knygą ar dirbu kokį kitą darbą, kiekvieną akimirką žinau – visa tai man padovanojo paprasta lietuvė moteris, mano motina Marijona Baltušytė-Juozėnienė. Ir padovanojo tėvas Karolis Juozėnas, labai mažai teišsilavinęs, visą gyvenimą triūsęs, jautriai žinojęs kiekvieną mūsų rūpestį, alkį, vargą, nepriteklius, nieko sau neturėjęs, o padovanojęs man ir Vilnių, ir Niujorką, ir Paryžių ir Nemuną, literatūrą, meną, muziką, padovanojęs visą pasaulį ir didžiausią laimę pasaulyje: vadintis žmogum!
(Atsakymas per radiją)
