Nuogi kaimiečiai išsiblaivę ne sykį menininkui grasino

  „Begyvendamas turėjau nemažai nemalonumų dėl aktų fotografavimo. Penkerius metus gyvenu Vilkaviškio priemiestyje, bet kaimynai net nežino, kad esu fotografas. Žmona irgi vengia su manimi fotografuotis, kai atsidaro paroda, – kam jai klausytis nuostabos šūksnių ar spėlionių apie tai, kaip atsirado tos nuotraukos“, – sako menininkas, studijavęs ir gyvenęs Vilniuje.

  Tačiau jo fotografijos – daugiausia iš kaimų. Pas kaimynus, kol pajėgdavo, važiuodavo dviračiu. Kalbėdavosi su jais – besijuokiančiais, skerdžiančiais gyvulius, švenčiančiais savo nesudėtingas šventes. Prašydavo pozuoti, kai jie jau būdavo įsilinksminę.

  Fotografas nieko bloga jiems nelinkėjo, bet matė prasčiokiško gyvenimo grožį savaip – sukurdamas teatrališkas scenas nuotraukose. Todėl jose – vyro galva, įsprausta tarp senyvos moters krūtų, kaimo keliu einanti visiškai nuoga pora, įrėminta tarp dviračių, seno nuogo vyro laikomas besiblaškantis tikras gaidys virš jo paties lytinio organo – gailiai susitraukusio gaidžio.

  Pasakojimą apie genialų fotografą R.Vikšraitį pradėsiu keistoka detale. Pro žmones minioje per knygų mugę išlenda neaukšto vyriškio galva. Kūnas sunkiai juda, akys protingos, veidas šviesus ir giedras, išsirenka knygą, atsisveikindamas tiesia dovanų nuotrauką, kurioje ežere pavaizduoti besimaudantys nuogi vyrai. Vieno kojos iš vandens iškeltos aukštyn, kankalas tavaruoja prieš akis, rankos ir galva panardinti į vandenį, o kitas nuogalius nugara į žiūrovus sėdi ant mopedo ir stebi nuogus kūnus ežere.     Scena akivaizdžiai surežisuota, tokių pokštų žmonės nekrečia prieš pašalinių akis, bet nuotrauka – geniali. Kai fotografas dovanodamas padeda nuotrauką ant knygų stendo prekystalio ir atsisveikinęs spraudžiasi per minią atgal, šalia stovintis ir save intelektualu laikantis kitas skaitytojas, vadovavęs žinomai kultūros įstaigai, net nusipurto. Visa jo povyza sako, kad R.Vikšraičio šokiruojanti nuotrauka jam kelia pačių nepatogiausių jausmų – nenorą galvoti apie nuogybę. Apie neįgalumą – juo labiau (fotografas  vaikystėje persirgo meningitu ). Stebėtojo veido išraiška sakyte sako: nenoriu jokių iškrypimų. Priežastys jam nesvarbios, nes viršų ima miesčioniška baimė.

  Specialiai tam žmogui – kvadratinės galvos dėžei – suradau citatą apie R.Vikšraičio nuotraukas: „Jo fotografuojami kaimo žmonės sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas, visiškos degradacijos scenas, nesivaržydami atliekamų vaidmenų, kuriuose nelikę jokių žmogiškojo orumo pėdsakų. Savo pačių nuosmukio spektaklis prieš fotokamerą. Neadekvataus savo padėties suvokimo, būdingo daugeliui Vikšraičio fotografuotų žmonių, akivaizdumas labiausiai ir sukrečia. Nors fotografijoje esame matę visko, atvaizdai vis dar gali šokiruoti.“ 

  Šitaip teigia Tomas Pabedinskas, pristatydamas menininko kūrybą Šiuolaikinio meno centro Vilniuje tinklapyje. Gebėjimą fiksuoti teatrališkus veiksmus yra pastebėjęs ir kritikas Skirmantas Valiulis: „Vikšraičio darbai tuo pat metu traukia ir keistenybėmis, ir tikroviškumu.“ 

  Kaunietis fotomenininkas Aleksandras Macijauskas apie R.Vikšraitį pasakė: „Atėjęs į prasigėrusių kaimiečių namus, jis pirmiausia atidaro langus ir duris. Kad turėtų pro kur pabėgti, kai jo herojai pasieks „baltų arklių“ stadiją. Net ir žinodamas, kad rizikuoja savo gyvybe, R.Vikšraitis toliau fotografuoja šiuos žmones. Ne dėl pasirodymo ar sensacijų troškulio, bet kad yra įsitikinęs: šie portretai įtaigiau veikia žmones nei policijos įvykių kronika.“  

  Todėl fotoaparato švarutėlėje šeimos namų svetainėje Vilkaviškio priemiestyje neturėtų bijoti.

  „Nemėgstu fotografuotis, – pasimuistęs sako redakcijos fotografui Vladui Ščiavinskui fotografas R.Vikšraitis (abu krizena). – Mažas būdamas nuo fotografų lįsdavau po lova. Vis bėgantį ir bliaunantį aparatas užfiksuodavo. Bet 1971 metais pats pradėjau fotografuoti, nors tėvai norėjo buhalteriu padaryti suprasdami, kad nebūsiu nei sportininkas, nei traktorininkas“, – pasakoja Rimaldas.

  Tais metais kaimynas davė jam pavartyti knygą „25 fotografijos pamokos“. Ta knyga buvo likimas: jisai ją susikonspektavo. Tada nusipirko paprasčiausią fotoaparatą „Smena“ ir Šakių rajono laikraštis „Draugas“ išspausdino pirmąją jo fotografiją – ne nuogalių.

„Kas ir kada pozavo pirmajam aktui?“ – pasiteiravau.

  „Kaimynė, brolio panelė. Tai nutiko 1978 metais. Brolis draugavo, o aš ją fotografavau. Prižadėjau, kad nuotraukų niekur neskelbsiu. Turiu neskelbtų nuotraukų albumėlį – jis išleistas Olandijoje. Visoms ir visiems sakydavau, kad niekur neskelbsiu. Kartais pats prisigerdavau ir pažadėdavau visokių nebūtų dalykų, kad tik sutiktų pozuoti“, – pasakojo R.Vikšraitis.

   Fotografas sakė, kad sovietiniais laikais ir moteris, ir vyrus įkalbinti pozuoti nuogus būdavo labai sunku.

  „Vienos kaimynės veidas buvo labai gražus, nors figūra šiaip sau. Dvejus metus liežuviu maliau, kol nurengiau. Pozuoti sutiko tik tada, kai ištekėjo“, – atsiminė fotografas.

  „Ar pasitaikydavo, kad pretenzijų reikšti ateidavo merginų tėvai?“

   „Dažniau bernai ateidavo pretenzijų reikšti. O sykį vienas pažįstamas po parodos savivaldybėje pamatė nuotraukoje savo vaiką ir labai susinervino, nors toje nuotraukoje nieko baisaus nebuvo“, – pasakojo R.Vikšraitis.

  „Kas pozuoja nuogas su gyvu gaidžiu ar višta rankoje?“ – paklausiau.

   „Tai vaikystės draugas, jis persirenginėjo ir paprašiau, kad pozuotų nuogas su paukščiu. Kai pamatė save albume, kurį jam padovanojau, jam visai patiko nuotrauka – buvo dėkingas“, – kalbėjo Rimaldas.

Nuo neįgalumo gelbėjo dviratis

    Kai išsikapanojo iš meningito gniaužtų, atstatyti koordinaciją Rimaldui labai padėjo dviratis.

  „Keldavausi ankstų rytą, maždaug apie penktą, ir važinėdavau po 20 kilometrų. Man buvo labai įdomu. Tas įprotis išliko ir vėliau, nes tik taip galėjau savarankiškai keliauti. Todėl ir jaunystėje užsukdavau į vienkiemius. Jei ką įdomaus pamatydavau, prašydavausi į vidų, bandydavau fotografuot. Jei nesutinka, – važiuoju toliau. Kartais reikėdavo butelį statyt“, – pasakojo R.Vikšraitis.

   Menininkas pasakojo, kokių šiukšlynų ir apsileidimo aptikdavo kaimuose.

  „Įeinu į vieną trobą – užsistovėjusių kopūstų smarvė nosį riečia, aplinka baisi, bet fotografijai labai tinka. Tokių prišnerkštų gyvenimų pasitaikydavo dešimtys. Jeigu ne fotografija, tikriausiai būčiau prasigėręs bendraudamas su tokiais žmonėmis. Vėliau ne sykį esu pagalvojęs, kad kuriu juodąją estetiką. Įeidamas į apleistus namus sugalvodavau priežastį – tai vandens atsigert, tai dar ko. Kai pakartojau tuos vizitus po 20-ies metų, rasdavau tą pačią kompaniją ir jau prasigėrusią kitą kartą“, – kalbėjo fotografas.

   Vyras iki šiol fotografuoja juostiniu aparatu „Canon“ ir sako, kad skaitmeniniai aparatai tinka tik šeimyniniams albumas, o ne meninei fotografijai.

   R.Vikšraitis turi šeimą ir du suaugusius vaikus – 30 metų dukterį ir 20 metų sūnų.

  „Žmoną susiradau sulaukęs 29-erių. Jeigu visai atvirai, mane išgelbėjo du dalykai – fotografija ir šeima. Iki 30-ies vis turėdavau progų išgerti – tai vestuves, tai krikštynas kviečia fotografuot, kur čia išsilaikysi. Bet paskui susiėmiau. Kas penkerius-dešimt metų keisdavau gyvenamąją vietą – naujos pažintys ir kiti žmonės yra labai gerai: gali kitų akimis pažiūrėt į save“, – atvirai pasakojo menininkas.

  Žmona Danutė dirba Žemės ūkio mokykloje.

  „Ji santūri, logiškai mąstanti ir žinanti, ką reikia daryt, kad visas namų ūkis laikytųsi taip, kaip reikia. Kartais šiek tiek pyksta, kad fotografuoju nuogas moteris, bet iš tiesų nuogų vyrų esu prifotografavęs žymiai daugiau, nes juos lengviau įkalbėt nusirengti prieš aparatą“, – prisipažino R.Vikšraitis.

Kūrybinė biografija – įspūdinga

  Fotomenininkas gimė 1954 m. Sintautuose, Šakių rajone. 1975 m. Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijo fotografo studijas. Dešimt metų dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. Gyveno Kudirkos Naumiestyje, daugybę kartų keitė gyvenamąją vietą, kad jam nebūtų nuobodu. Nuo 1983 m. dalyvauja parodose. 1997 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.   2009 m. pelnė tarptautinį pripažinimą didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“. Čia R.Vikšraitis laimėjo „Metų atradimo“ apdovanojimą, kuriam jo darbus nominavo garsus britų fotografas Martinas Parras. Paskui Vikšraitis buvo kviečiamas surengti parodas įvairiose pasaulio šalyse. Laimėjo I vietą meninės fotografijos parodoje Čikagoje (1995), gavo diplomus fotofestivaliuose Belgijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Austrijoje. Jo darbams būdingas šiurkštokas realizmas.   Svarbiausi darbai: „Skerstuvės“ (1982–1986); „Kelio pabaiga“ (1988–1995); „Laukimas“ (1988–1998); „Aktas – negyvenamoje sodyboje“ (1991); „Pieva vienuoliktą valandą“ (1995); „Deganti kaukė“ (1996–1997). „Beprotiškas pasaulis“ (1995); „Pavasario išdaigos“ (1996); „Pavargusio kaimo grimasos“ (1998); „Vienkiemio godos“ (2002).