“Perkeltinės prasmės sakinys, bet labai esmingas. Mano tėvai dailininkai Vincas Kisarauskas ir mama Saulė Kisarauskienė nebuvo hipiai, nelakstė nuogi, bet spontaniškas džiaugsmas juos lydėjo nuolat. Ir pinigų neturėjo, ir valgyt trūko, bet jų gyvenimo būdas kažkiek priminė Paryžių: ten ir dabar nėra gėda uždirbti mažai pinigų, jeigu toks tavo pasirinkimas.
Nebūsi niekinamas, jei už menkus pinigus pavedžiosi šunį ir taip prisidursi prie savo pajamų, bet gal taip pasirinkęs laimėsi galimybę kurti ar tiesiog skaityti knygas. Dabartinėje Lietuvoje bepinigis žmogus vertinamas it visiškas menkysta“, – sakė A.Kisarauskaitė.
Visai nėra laiko išprotėti
Tada pastūmė artyn vaišintis draugų dovanotomis prabangiomis datulėmis (tos, kur atvežamos iš šiltųjų kraštų dėžutėse suvyniotos į šiugždantį popierių) ir nusijuokė, kad visi svečiai patys ir suvalgo, ką atsineša.
Dar pasakė: „Mano vaikystėje – nesvarbu, kad gimiau sovietmečiu – visame pasaulyje kūrėsi labai daug naujų dalykų. Žiūrėdama tą filmą apie Berlyną, kuris dar tebebuvo padalytas, vis galvojau apie tėvų kartos aistrą gyventi ir kurti, jų diskusijas, vakarėlius, ginčus. Jiems rūpėjo daugybė dalykų ir jie tai darė džiugiai ir aistringai. Mano karta nebeteko džiaugsmo siausti ir net gyventi, nes niekada neatsipalaiduojame. Net atostogaujame it dirbdami darbą ir neturime laiko „išprotėti“ ir atsijungti – vis „produkuojame“ į viešumą savo kūną, grožį, kūrybinius sumanymus, o gyventi visai nėra kada.“
Apėmus entuziazmui dėl tokių pašnekovės teiginių knietėjo pakutenti dekoruoto stalo koją: nekenčiu chroniško darboholizmo, į kurį šiuo metu įstumti visi žmonės. Tasai keistu tamsiu piešiniu padabintas stalas grakščiai staipėsi ant šviesutėlių gelsvai pilkų grindų ir krizeno iš chroniškai neturinčių laiko. Netikite? – ateikite į svečius pas A.Kisarauskaitę ir patikrinkite. Gal tas stalas jums mirktelės.
Apie galeriją bute ir didelę nelaisvę
A.Kisarauskaitė prieš metus ryžtingai išsikraustė iš senamiesčio, nusipirko didelį butą (jie pigesni) ant Vilkpėdės kalno ir šviesioje erdvėje įsirengė galeriją. Paskambini telefonu ir ateini apžiūrėt, pavyzdžiui, Gintauto Trimako arba jos bendraklasės Birutės Zokaitytės kūrinių. Draugės sėdėjo viename suole, kai Aistės tėvas V.Kisarauskas „čiurlionkėje“ joms dėstė tapybą.
Po kojomis mėtosi penkerių metų dukters dailininkės Faustinos Marijos piešinys, pavadintas „Čia einam per Baltąjį tiltą“. Arba: „Čia filmukas apie Elzę“. O dar įspūdingiau – „Čia lėktuvas iš Rusijos“. Faustina Marija piešia, o mama užrašo, kad būtų vaizdingiau, bet sako, kad tai bendras jų projektas, iš kurio užrašai dings, kai laikas ateis. Projektas vadinasi linksmai ir ironiškai – „Švaros diena“.
„Jis apie visokius negatyvius dalykus, kuriuos nupiešus ir įvardijus galima nuplauti“, – paaiškino Aistė.
Kartais mama naujausią penkiametės piešinį įkelia į feisbuką ir sulaukia komentarų apie abiejų išradingumą.
Tarp mažės ir vyresniosios dukters Augustinos Glinskytės – 20 metų skirtumas. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė fotomediją, bet dabar linksta prie dizaino.
Apie Kisarauskų talentus ir netektis
Klausydamasi Aistės suvokiau, kad visada kiek prisibijojau bohemos, bet kartu labai pavydėjau žmonėms, kurie nuo vaikystės augo tarp teptukų, graviūrų, nelauktų svečių, intelektualių diskusijų vidury nakties ir gyveno, pavyzdžiui, prie Lukiškių aikštės, kur bet kuris susivėlinęs menininkas gali užeiti naktį ir pasakyti tokį sakinį, kuris neišdils visą gyvenimą.
Pavyzdžiui: „Mūsų šalyje išnyko lėtas laikas.“ Ką tik jį ištarė A. Kisarauskaitė. Jos tėvas dailininkas, fotografas ir kitokių menų meistras V.Kisarauskas, mano jaunystės laikų legenda, išėjo Anapilin 1988 metais. Tais metais Aistė buvo vos antro kurso studentė.
„Tais metais įvyko šeimos tragedija, artėjo Nepriklausomybė ir gariūnmetis. Visa keitėsi smarkiai ir greit – vertybės, pinigai ir net širdingieji vakarėliai, nes niekas nežinojo, kaip išmokti gyventi naujai. Tada atėjo mano karta su savo performansais, o mūsų šeima liko su didžiuliu tėvo kūrybiniu palikimu ir turėjome sugalvoti, kaip jį tvarkyti. Darėme tai visi, nors nebuvo paprasta – tėvo archyvas didžiulis. Mano jaunesnis brolis Danielius, neblogas dizaineris, irgi labai prisidėjo prie tėvo palikimo tvarkymo, bet mirė vėžiu sulaukęs vos 39-erių“, – kalbėjo Aistė.
Tą darbą tęsė žmona ir duktė. Aistė yra surengusi V. Kisarausko kūrybos parodą, eksponavusi dar nematytų tėvo fotografijų ir paveikslų. 2015 metais išėjusio albumo „Vincas Kisarauskas: Pasvirimas į ateitį“ sudarytojos yra duktė Aistė bei menotyros profesionalė Erika Grigoravičienė. Kritikė Monika Krikštopaitytė, recenzuodama knygą, pastebi įdomią detalę: „E.Grigoravičienė užsimena apie ciklų „Brutalus“ ir „Išprievartavimas“ svarbą lyčių politikos kontekste, ji mini V. Kisarausko užčiuoptus „sekso ir politikos ryšius“.
Šiame albumo yra nemažai nematytų dailininko kūrinių bei naujų gerai žinomų darbų interpretacijų. Albumo viršelį kūrė dailininkas Jokūbas Jacovskis.
Kas pasirūpins moterimis
Apie 78 metų S.Kisarauskienės darbus sužinojau tik tada, kai pati Aistė žiniasklaidoje ėmė rašyti, kad mama yra netgi talentingesnė dailininkė nei tėvas.
„Mano mama – puiki menininkė, bet ji nebuvo tokia sociali kaip tėvas. Vengė viešumos ne tik dėl charakterio, bet ir dėl to, kad buvo patyrusi smarkų spaudimą dėl savo kūrybos“, – pasakojo duktė.
Man nežmoniškai patinka, kai kas nors apie moterų talentą drįsta ištarti pagarbesnius žodžius, nes ir kvailiui aišku, kad Aistės motinai – kaip ir visoms pasaulio moterims – savo gebėjimus reikėjo daug smarkiau įrodinėti negu, pavyzdžiui, jos ryškiam tėvui.
S.Kisarauskienė tebegyvena senajame šeimos bute prie Lukiškių aikštės ir kuria ten paveikslus. Kai dirba, duktės neįsileidžia, – jai reikia tylos. Bet Aistė pernai sugalvojo tapyti apdaužytus automobilius milžiniškose drobėse (kraštinės trijų ir keturių metrų), ir motina mielai susiuva audeklą, ant kurio tapoma, ir net padeda dukteriai iš vietos atkelti tuos milžiniškus paveikslus.
Mieželaitis išsirinko Kisarauskienę
1962 metais pasirodė Eduardo Mieželaičio poezijos knyga „Autoportretas. Aviaeskizai“. Į modernizmą linkęs E.Mieželaitis drąsiai pasirinko knygos dailininkę – Aistės motiną. Iliustracijos buvo apibendrintų formų ir tuometei SSRS – pernelyg vakarietiškos.
„Mamos kūryba sukėlė baisų skandalą – ją svarstė dėl formalizmo ir avangardo, o darbininkai buvo organizuojami į spaudą rašyti atvirus laiškus ir smerkti dailininkę dėl pasidavimo buržuazinei įtakai. Motinai buvo uždrausta dalyvauti parodose ir dirbti bet kokį su daile susijusį darbą“, – prisiminė Aistė.
Tėvo biografijai jau anksčiau buvo pakenkęs sumanymas Vėlinių naktį su kitais menininkais prie Jono Basanavičiaus kapo sugiedoti „Tautišką giesmę“. Abu tėvai kurį laiką neturėjo darbo. V.Kisarauskui šiaip taip pavyko susirasti pusę etato silikatinių plytų fabrike dažytoju.
„Kai aš gimiau 1967 metais, jie jau buvo išsikapstę – tėvui leido įsidarbinti modelių namuose ir piešti plakatus. Jis net gavo dirbtuves prie Lukiškių (tada vadinosi Lenino) aikštės ir šeima įsikėlė į nepritaikytas gyventi patalpas, nes buto neturėjo“, – pasakojo duktė.
Kai A.Kisarauskaitė augo, jų namuose nuolat lankydavosi garsūs menininkai – Algimantas Kunčius, Birutė Žilytė, Algis Steponavičius, Valentinas Antanavičius, Antanas Gudaitis. Tėvas draugavo su poetais Sigitu Geda ir Marcelijumi Martinaičiu.
Neatspėsite, kas autorius, – eisite lauk
„Ką jūs geriausiai prisimenate iš tėvų vakarėlių?“ – paklausiau Aistės.
„Labai aršų ginčą, ar Čiurlionio angelai pagoniški, ar krikščioniški“, – nusijuokė duktė.
Dar ji papasakojo apie tėvo pomėgį garsiai deklamuoti poeziją ir staiga kurio nors svečio ar savo šeimos nario užklausti, kokį poetą jisai cituoja.
„Tėvas labai mėgo Henriko Radausko eilėraščius. Staiga ima ir padeklamuoja: „Jos balsas buvo tylus kaip dulkėse gulinčios vėliavos.“ Visi klauso it muzikos, o jis sustoja ir rikteli: „Nagi – kieno?!“
Nagi – kieno? Nebūkite tikri, kad to paties dalyko nepaklaus Aistė, jeigu nuspręsite, kad norite aplankyti jos draugų kūrinių parodas dailininkės namuose. Jos nemokamos, tik ateinant šį tą pravartu žinoti. Kas suklys, tas į Aistės Kisarauskaitės butą – galeriją ant Vilkpėdės kalno – įleistas nebus. Bet juk niekas nedraudžia iš anksto pasiskaityti.
Netrukus ten savo kūrinius eksponuos dailininkas Gintaras Znamierovskis. Jis toks nemandagus feisbuke, kad tiesiog knieti nueit ir pažiūrėt, ar jo kūriniai nesikandžioja. Skambinkit Aistei.
