Iš ko susideda aktorės Virginijos Kochanskytės laimė?

Tai iškart ir pasakysiu, ko pavydžiu aktorei Virginijai Kochanskytei – tikro atsidavimo lietuvių kalbai ir namo Klaipėdoje, nes nuo terasos jūra matyti ir laiba pušis jai lankstosi.

Dar pavydžiu, kad tuokėsi 30-ies, nes tada moterys jau žino, su kuo susidėti, kad ištvertų 33 bendro gyvenimo metus.

Bendraamžiai Virginija ir Arūnas susipažino Nidoje, nes ji važiavo atostogauti ir išsirinko tylų girininko namelį. Girininkas turėjo sūnų, o sūnus – geriausią draugą. Tasai draugas ir buvo Arūnas Sakalauskas, skulptorius. Pažinties akimirką ji nešė kavos puodelį per pievą vilkėdama balta suknele. O draugai drožinėjo medžio bareljefą , bet liovėsi vos ją pamatę.

„Iškart atsirado jausmas, kad jei turėčiau kokių problemų ir atsisėsčiau šalia Arūno, jos viens du išsispręstų“, – prisiminė Virginija.

 Po savaitės aktorė ir architektas žinojo, kad romano ir pasimatymų jiems nereikia, nes reikia bendrų namų ir pastovumo. Jisai jau buvo išsiskyręs, jinai – dar netekėjusi.

Santuoka puikiai išlaikė išbandymus, nors po vedybų aktorė toliau tebevaidino Kauno dramos teatre, o pas vyrą į Klaipėdą važinėjo savaitgaliais. Tačiau jau aštuonerius metus Virginija dėsto teatro meno pagrindus Klaipėdos universiteto studentams. Bendras gyvenimas kurį laiką vyko dviejų kambarių bute, o dabar – name prie jūros.

Patekti į V.Kochanskytės darbo vietą nebuvo paprasta, nes aktorė su savo vyru skulptoriumi Nacionalinės premijos laureatu A.Sakalausku judėjo link Lietuvos iš Tarnuvo miesto Lenkijoje būtent tada, kai sugalvojome ją kalbinti prieš netrukus Vilniuje įvyksiančius du pasirodymus.

Balandžio 25-ąją 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje įvyks V.Kochanskytės kūrybos vakaras „Gyvenimas – kaip graži kelionė“. Kviečiami visi norintys vilniečiai, įėjimas nemokamas.

O gegužės 4 dieną Mažajame teatre kartu su aktorėmis Daiva Rudyte ir Valda Bičkute ji vaidina spektaklyje „24 valandos iš moters gyvenimo“.

Du skulptoriai iš  Kijevo ir klaipėdietis A.Sakalauskas, V.Kochanskytės vyras, sugalvojo planą, kaip atstatyti LDK laikų kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio (tas, kur laimėjo Oršos mūšį) paminklą. Istorinių nuotraukų jie ieško nuo Kijevo iki Vavelio Krokuvoje. Jeigu būčiau kurio nors žmona, irgi važiuočiau į visas istorines keliones ir melsčiaus, kad jos truktų kuo ilgiau. Virginija taip ir padarė.

 “Kai Tarnuve įėjome į bažnyčią, ukrainiečių vaikiukai, visai nedideli, kartu su mokytoja Lenkijoje ieškojo mūsų bendros valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos. Panašus veiksmas, kaip vaikus prie Antano Baranausko klėtelės vežti. Bet jei suvoktume platesnį valstybingumo kūrimo kontekstą, irgi pažindintume savo mokinius ne vien su Gedimino sapnais“, – kalbėjo 63 metų UNICEF geros valios ambasadorė, skaitovė ir Klaipėdos universiteto dėstytoja V.Kochanskytė.

„Vilius Karalius“ vokietės svirne

 Uostamiestyje aktorės laukė studentai, o lrytas.lt žurnalistai kas dešimt minučių klausinėjo, į kurį miestą grįš poros automobilis iš tos kelionės po Ukrainą ir Lenkiją. Bukai įrodinėjau fotografui, kad važiuoti reikės į laikinąją sostinę, nes Kochanskytė visada priklausė ir priklausys Kauno dramos teatrui.

 Tas kaip ožys ginčijosi, kad svarbesnis ne Kaunas. Tada atsiminiau, kad 1988 metais Šilutės rajone Rytprūsių vokietės Martos sodyboje prie polderių Virginija vaidino Vilkienę Vidmanto Bačiulio režisuotame Lietuvos televizijos filme „Vilius Karalius“ pagal rašytojos Ievos Simonaitytės romaną.

 Ir baisiai apsidžiaugiau, kad esu iš tos kartos, kuri galėdavo savaitę spoksoti, kaip kuriamas televizijos filmas, kad paskui apie tai parašytų reportažą. Sodyboje stovėjo nežmoniškai gražus klojimas, prigrūstas prūsiškai vokiškų rakandų, o Virginijos ilgi plaukai plevėsavo vėjyje, kol pagal scenarijų nebuvo sukišti po skara. O gal po vokiško stiliaus skrybėle-gobtuvu?

 Daugiau nieko ir neatsimenu – tik kad V.Kochanskytė kalbėjo stulbinančiai taisyklingai ir jos per filmavimą nė sykio nestabdė kalbos taisytojai.

  „Vytautas Mačernis – daugiausia klausimų keliantis poetas..“, – išgirstame sakinio nuotrupą įeidami į Klaipėdos universiteto auditoriją, o paskui – jauno artistiško vyruko pakylėtą balsą.

  „Septintoji V.Mačernio vizija“, – paaiškina mums skaitovas.

  Humanitarinių mokslų fakultete Klaipėdos universitete lietuvių kalbą bei režisūrą pasirinkusiems studentams iš Šiaulių, Plungės, Kretingos, Klaipėdos V. Kochanskytė dėsto sceninę kalbą.

  Aktorė nuo Kauno laikų garsėja kaip puiki skaitovė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja.

  Jos studentai bus mokytojai, režisieriai, renginių vedėjai, gal redaktoriai – tie, kurių darbas menkai apmokamas ir nevertinamas jokios valdžios.

  „Studentai, kurie čia ateina, – romantikai ir svajokliai. Labai didžiuojuosi jų tėvais, kad nedraudė jiems studijuoti nepraktiškos humanitarinės specialybės. Laukiu tokių laikų, kai Lietuvos universitetuose pirmuosius dvejus studijų metus bus mokoma filosofijos, istorijos, filologijos, meno istorijos, o tik po to – medicinos, teisės ir verslo. Antraip Lietuva neturės ateities“, – kalba dėstytoja.

  Tokia pozicija – tikrai gerbtina. V. Kochanskytė važinėja po Lietuvos bibliotekas ir skaito poeziją neatsisakydama kvietimų ir į nuošalias ir nelabai lankomas vietas. Tai irgi yra testas, kas, ką ir už kiek duoda Lietuvos žmonėms. Daugelis bibliotekų filialų – patikrinau pati – neįstengia sumokėti net už keliones.

  Mėgstamiausios eilės – Birutės Baltrušaitytės, Sigito Gedos, Henriko Radausko, Henriko Nagio – subtiliųjų poetų.

  „Daugybė žmonių per visą gyvenimą geranoriškai ir nuoširdžiai dalijosi su manimi savo laiku. Kiekvienam yra laikas imti, yra laikas – duoti. Bibliotekos man kaip giminės“, – paprastai paaiškina Virginija.

Apie namą, sąnarius ir rausvą koloną     Ilgai trunka, kol suprantu, kad Klaipėdos centre prie Biržos tilto 2003 metais pastatytas paminklas „Arka“ vieningai Lietuvai, kai buvo minimos Tilžės akto 85-osios ir Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 80-osios metinės, yra Virginijos vyro A. Sakalausko darbas. Skulptūros dalį sudaro rausvo marmuro kolona. Jeigu visai atvirai, nepasakyčiau, kad tas kūrinys man labai patiktų.  Bet nesu skulptorė.

  Užtat įspūdį daro V.Kochanskytės pasakojimas, kad jos vyras labai daug skaito.

  Taip pat nesu ir privačių dalykų gabi klausinėtoja, nors skaitytojai visada nori žinoti, kokiais būdais žmonės išlieka jauni.

  „Kaip jūs atstatote jėgas, Virginija?Jūsų gyvenimas tebėra labai intensyvus“ – pasiteiravau.

  „Reikia išsimiegoti tiek, kiek iš tikrųjų reikia, ir atsikelti be žadintuvo. Tada išmankštinti kiekvieną sąnarį, padaryti 15-os minučių mankštą“, – pasakoja aktorė.

  V.Kochanskytė sako, kad rytą pradeda stikline vandens su citrina, tada pusryčiauja ir geria žalią arbatą, o kavos puodelį išgeria kiek vėliau, tačiau visada tik po valgio. Dėl namų tvarkos labai nesuka galvos.

  „Dideliame name tvarkytis lengviau, nes kiekvienas daiktas turi pastovią vietą. Kai būna laiko, kartu važiuojame į turgų ir perkame žuvies. Aš gaminu salotas, Arūnas – mėsą arba žuvį“.

 Aktorė vairuoja automobilį, todėl visus reikalus nesunkiai sutvarko pati.