O svarbiausia – išsirinkt tokį, kuris nerėkia, kai jam nepatinka, bet pastumia šaukštą ir ramiai išeina pagalvot už durų. Kai grįžta, – abudu laimingi“, – ramiai ir taikiai dėstė močiutė, šį balandį sulaukusi 100 metų.
Butėnų ir Sliepšiškio įžymybė
1916 metais gimusi Bronė Valuntienė yra šilčiausios širdies moteris visame Anykščių rajone. Ne, Lietuvoje. O gal net vienintelė pasaulyje? Taip apie Bronę šneka kaimynės.
Stovi netoli Bronės namo kita močiutė, irgi nebejauna, senoviškoje Butėnų kaimo gatvėje – beržai sau ramiai linguoja – ir porina apie kaimynę legendas.
„Žinai, kodėl Bronė sulaukė 100 metų? Jinai visai nesupranta, ko žmonės pykstasi. Niekada nebuvo išvažiavusi iš šio krašto ir sutaikydavo visas susipykusias kaimynes. Kad ir kas atsitiktų, nepuldavo bartis nei su vyru, nei su dukterimis, net su viršininkais nesugebėdavo susipykti. Būtų Dievo avelė, bet kad protas aštrus – todėl visai nesensta“, – draugiškai sako 20 metų jaunesnė kaimynė.
Ir mes su fotografu lengviau atsikvepiame. Vladas Ščiavinskas, fotografas, šimto metų sulaukusią kaimynę pažįsta seniai, bet aš – ne. Ir labiausiai drebu, kad čia nebūtų tas atvejis, kai žmogus nuo senatvės vos kvėpuoja, o jo reikės klausinėti apie dalykus, kurie turėtų iliustruoti, kaip gera būti senam ir beveik nieko neskauda.
Todėl pirmiausia dukters Aldonos Rimkuvienės, kuriai vos 74-eri, atsargiai klausiu, ar su šimtamete susikalbėsiu.
„Tai kad mama skaito be akinių. Ir viską girdi. Ir kojines mezga – smulkiausią akį dar mato. Pernai dar megzdavo beveik kasdien. Šiemet jau pasaugo akis, bet mato geriau už abidvi dukteris“, – šypteli, nes prie tokių klausimų pripratusi.
Stresų griūties nukamuoti miestiečiai sunkiai patiki, kad 1938 metais į Sliepšiškio vienkiemį atitekėjusi Bronė turi humoro jausmą, niekada nėra komandavusi savo vaikams ir nė sykio gyvenime nėra susipykusi su savo vyru Jonu Valunta, gimusiu 1908 metais. Vyras Anapilin išėjo sulaukęs 80-ies. Tik tada moteris persikraustė į netolimus Butėnus pas savo dukterį Aldoną. Kita duktė Eugenija gyvena Šiauliuose.
Pasak ilgaamžės, jos vyras Jonas mėgo skaityti ir žaidė šachmatais, nors kolūkio brigadininko darbas mėgstamiems užsiėmimams beveik nepalikdavo laiko. Tačiau svarbiausia, kad abu buvo mažakalbiai – nesudarydavo vienas kitam progų išlieti apmaudo.
Visa giminė – ilgaamžiai
Bronė noriai ėjo už vyro į Sliepšiškio vienkiemį, nes jaunikis jai patiko. Ji nė sykio per gyvenimą nesusibarė su anyta ir niekada nė už nieką nėra priekaištavusi savo vyrui Jonui.
„Mano motina buvo ramybės įsikūnijimas. Visa jos giminė domėjosi pasauliu. Buvo išvažiavusiųjų į Ameriką, kiti artimieji nusibeldė į Rygą, nes XX amžiaus pradžioje daug lietuvių važiavo į latvių kraštą ieškoti darbo, o mūsų mamos pasaulis sukosi trikampyje tarp Svėdasų, Sliepšiškio ir Butėnų“, – pasakojo ilgaamžės duktė Aldona.
Tėvo giminės irgi buvo nukeliavę iki Argentinos ir matę pasaulio. Tėvo sesuo Ona ir senelis išgyveno iki 90-ies metų ir iki senatvės buvo šviesaus proto.
Aldona mano, kad sėslumas, nesiblaškymas ir ramus požiūris į pasaulį ir lėmė motinos ilgaamžiškumą ir blaivų protą.
„Abu mano tėvai buvo protingi ir santūrūs žmonės, visai nepikti, nepagiežingi, nieko nepavydintys kaimynams. Vienintelis tėvo pageidavimas, kurį išreikšdavo pokštaudamas, būdavo prašymas, kad motina neitų giedoti gegužinių giesmių pas kaimynus kiekvieną pavasarį. Tėvas sakydavo: „Neik, dar blusų parsineši“, – juokėsi duktė.
Dar prisiminė, kad tėvas, kai jam nelabai patikdavo valgis, gebėjo gražiai padėti šaukštą ir neužgauliai tarstelėdavo: „Tai kad šiandien nealkanas“.
Motina Bronė tik nuo šiemet sėdosi į ratukus, nes ėmė kiek skaudėti kojas.
Taikė susikibusias melžėjas
“Mūsų mama yra baigusi tik tris klases, bet už daugelį žmonių ji buvo išmintingesnė, nors niekada to nerodė, nes elgėsi kukliai“, – pasakojo duktė.
Kaimynės patvirtino, kad kolūkių laikais visos melžėjos norėjo su Brone dirbti vienoje pamainoje, nes ji be jokių pastangų užgesindavo bet kokį konfliktą.
“Jai esant tiesiog būdavo nepatogu kivirčytis, nes ji nusišypsodavo ir sakydavo: „Tai kad čia tik smulkmena. Žiūrėkit, šiandien saulė šviečia“. Jos taikumas buvo stebėtinas, bet ne veršiukiškas – viską suprato, bet atjautė ne tik saviškius.
Ilgo amžiaus paslaptis paprasta: mylėjo žmones ir pirmiausia matė jų gerus bruožus“, – kalbėjo kaimynės.
Rankdarbiai ramino nervus
Duktė sakė, kad tėvai labai gerai sutarė, nes vienas kitam dėl niekų nepriekaištaudavo.
„Mama iš tiesų nebuvo didelė drąsuolė. Sykį persirėžiau koją ir kraujas smarkiai plūdo, tai jinai, užuot aprišusi koją, ėmė bėgti šalin, nes išsigando kraujo“, – juokėsi Aldona.
Abidvi dukterys labai vertino, kad tėvai niekada nekeldavo balso, kad ir kas nutiktų.
„Kartais aš galvoju, jog mūsų mama labai mėgdavo rankdarbius todėl, kad jie veikdavo ją lyg terapija. Šypsodamasi megzdavo, siuvinėdavo nuklydusi į savo pasaulį ir niekam niekada nieko neįrodinėdavo. Noriai prižiūrėjo bites. Taip ji sutaupė labai daug energijos ilgam gyvenimui. Tyla ir santūrumas sutaupo žmogui sveikatos“, – kalbėjo duktė.
Mėgo važiuoti į Duokiškį
Didžiausia abiejų tėvų pramoga buvo važiuoti į artimesnių miestelių turgų.
„Su seserimi Eugenija iki šiol atsimename, kaip sykį jie parvežė iš turgaus labai gražią lėlę. Mama ir pati siūdavo mums lėles – akis ryškias padarydavo“, – į atsiminimus nugrimzdo Aldona.
Šimtametė Bronė papasakojo, kaip vyras Jonas Duokiškyje dovanojo jai languotą skarą, o kai juodu važiuodavo į turgų, nedraudė išsirinkti medžiagų siuviniams.
„Jų gyvenimas buvo sunkus, bet laimingas, nes nė vienas iš tėvų nedarydavo dramų iš paprastų buitinių problemų. Tai ir yra patikimiausias receptas sulaukti 100 metų“, – užbaigė duktė Aldona.
