Apie tai, kad Daiva skiriasi su Dainiumi, paaiškėjo prieš trejus metus. Pora augina dukrą Adelę, kurios susilaukė 2002 m.
„Visi atsakymai jau pasakyti. Ko kas tikrai neturiu pagrindo paneigti skyrybų“, – portalui lrytas.lt pasakojo tuomet dar D. Tamošiūnaitė-Budrė. Kol pora dar oficialiai buvo neišsiskyrusi, moteris vis dar nešiojo vyro pavardę.
Praėjus kuriam laikui, Daiva lrytui.lt pasipasakojo apie iširusią šeimą ir kaip mokėsi gyventi iš naujo.
Atsitiesti po skyrybų D. Tamošiūnaitei nebuvo lengva. Tačiau net ir po didelio lietaus danguje pasirodė vaivorykštė. Po tokio sprendimo praėjus kuriam laikui, Daiva švytėjo.
„Nėra laiko liūdėti. Gyvenimas nestovi vietoje“, – sakė ji.
Kviečiame prisiminti interviu ištrauką, kuris darytas 2003 m.
– Sakoma, kad žmonės susipažįsta ne šiaip sau. Jie vienas kitą veda neatrastu keliu, kažko išmoko. Ko jus išmokė Dainius?
– Dar nesvarsčiau, tam reikia laiko. Įvertinti, ar dabar mano gyvenimas sustojo, ar atėjo išsilaisvinimo etapas, galėsiu pasakyti vėliau. Sunku atskirti, ar tas pamokas išmokau konkrečiai iš šito žmogaus, ar gyvendama šeimoje. Žinau viena – kad visus tuos, kurie buvo šalia, pasirinkau ne šiaip sau. Jie buvo neeiliniai.
– Išsiskyrimas – nemalonus dalykas. Tačiau vieni nutrūkusiems santykiams užbrėžia aiškią ribą, o kiti pernelyg ilgai save graužia, kankinasi, knaisiojasi po prisiminimus. Jaučiatės Dainių paleidusi?
– Taip. Norėdamas į širdį įsileisti naujų emocijų, turi ją atlaisvinti. Kitaip tariant, išsivalyti jausminį emocinį kanalą. Paleidusi – labai tinkamas žodis. Būtent taip ir padariau.
– Kokias emocijas šiandien jaučiate savo buvusiam vyrui?
– Bendraujame labai mažai, tačiau nejaučiu nei pykčio, nei neapykantos. Tik nusivylimą. Nori nenori tam tikrus dalykus prisimeni, išspaudi ašarą. Ir tai dažniausiai būna jautriausiu paros metu: ryte arba vakare. Tačiau blogų emocijų nelaikau. Pasižiūriu į jį ir galvoju: o, gražus, patenkintas, atrodo, gyvena gerą gyvenimą. Na, ir valio.
– Kas sunkumo akimirką jums teikė daugiausia stiprybės?
– Pirmiausia – dukra. Mudvi tapome gerokai artimesnės. Taip pat esu dėkinga draugams. Jie patvirtino seną ir nuvalkiotą frazę, kad šimtas draugų yra geriau nei šimtas rublių. Žinojau, kad bet kada galiu jiems paskambinti, pasišnekėti, pasimatyti. Tai labai vertinu. Nežinau, ką būčiau dariusi viena likusi su šimtu rublių.
