Praeityje garsias lietuviško podiumo gražuoles buvo galima suskaičiuoti rankų pirštais, bet jos nesilepino nei prabanga, nei išskirtiniu dėmesiu.
„Į kolekcijos demonstravimą tekdavo neštis savo aukštakulnius, kosmetiką. Pačios darydavomės makiažą, šukuosenas.
Todėl ši profesija mane išmokė drausmės, atsakomybės, praplėtė akiratį, suteikė įdomių pažinčių ir suvokimą apie madą“, – pasakojo M.Jonaitytė, kuri priešais ryškias fotografų ir TV kamerų šviesas atsidūrė būdama vos 14 metų.
1991 metais Vilniuje buvo sumanytas tarptautinis mados festivalis „In Vogue“. Savo prabangių kolekcijų nepasididžiavo atvežti garsūs Prancūzijos, Italijos, JAV ir Rusijos dizaineriai.
Joms pristatyti būtų neužtekę saujelės Vilniaus modelių namų manekenių, tad strimgalviais teko ieškoti modelių standartus atitinkančių merginų ir per trumpą laiką išmokyti jas žengti podiumu.
Kartą Meda ėjo Pilies gatve, kai ją sustabdė Aksana Naujokienė, vėliau tapusi modelių agentūros „Aksmera“ vadove.
Ji festivaliui „In Vogue“ ieškojo merginų, galinčių demonstruoti dizainerių drabužius. Kvietimas išbandyti jėgas mados srityje Medą sudomino, nors iki tol ji nebuvo galvojusi apie manekenės darbą.
Nuo vaikystės Medos svajonės buvo susijusios su daile. Be to, bręsdama mergina kompleksavo dėl ūgio ir lieknumo.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į manekenių pasaulį?
– Man ir kitoms naujokėms teko įveikti ilgą ir nuobodų pasirengimo etapą. Apsiavusios aukštakulniais daug valandų skersai išilgai šlifavome Lietuvos operos ir baleto teatro sceną.
Pamenu, per festivalį fizinis krūvis buvo toks didelis, kad net stresas atsidūrė antrame plane. Kolekcijų daug, matuojiesi įvairius drabužius, makiažo niekas nedaro, tenka pačiai ir pasidažyti, ir susišukuoti. Naudojome savo kosmetiką, avėjome pačių atsineštą avalynę.
Tais laikais dar nebuvo didelio kosmetikos pasirinkimo, todėl pirmą uždarbį išleidau trūkstamoms grožio priemonėms.
– Kokie buvo jūsų santykiai su kitomis manekenėmis?
– Festivalyje „In Vogue“ atmosfera buvo jauki ir draugiška. Vyresnės manekenės atvirai nerodė priešiškumo, bet kai kurių veide atsispindėjo ignoravimas.
Modelių namuose, į kuriuos aš ir dar kelios paauglės atėjome dirbti, buvo ryškesnė takoskyra tarp naujokių ir patyrusių manekenių.
Ten turėjome labai griežtas prižiūrėtojas. Buvome išdresuotos, kad drabužiai turi būti sukabinti specialiose vietose ir tam tikra seka. Dabartinių mados užkulisių vaizdai neretai šokiruoja – pasimatuoti ar pademonstruoti drabužiai metami kur papuola.
Tiesa, užkulisiuose yra daug asistentų, kurie tuos drabužius surenka ir sukabina į vietas. Mes tokios prabangos neturėjome.
– Ar tais laikais buvo įmanoma pragyventi iš manekenės darbo?
– Nesiskundžiau ir retai mamos prašydavau pinigų, nes elementarius poreikius patenkindavau iš uždirbtų pinigų.
– Ar dažnai sulaukdavote gerbėjų dėmesio?
– Nebuvau rafinuotų manierų mergina, todėl niekada nejutau, kad mane suptų būrys alpstančių gerbėjų. To netgi netroškau, nes nepriklausomybės pradžioje vadinamoji grietinėlė buvo susimaišiusi su nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Tokie žmonės nuolat sukiodavosi mados renginiuose. Prisimenu porą situacijų, kai buvo labai nejauku.
– Ar dėl profesijos tekdavo keisti savo išvaizdą?
– Buvo įvairių išvaizdos pokyčių. Pavyzdžiui, kai nuvykau pirmą kartą į Paryžių, ten mane, ilgaplaukę, nukirpo kaip berniuką. Dramos iš to nedariau, net patiko. Šis darbas mane išmokė į išvaizdos pokyčius žiūrėti labai ramiai.
– Kaip nusprendėte, kad metas drastiškoms profesinėms permainoms?
– Buvau 18-os, kai aš, Renata Mikailionytė ir Julija Maslinskaja išėjome iš A.Naujokienės vadovaujamos „Aksmeros“.
Jau buvau pabuvojusi užsienyje, todėl maniau, kad modelių agentūrai reikėtų dirbti naujoviškai, plėtoti ryšius su užsieniu.
Mums buvo pasiūlyta savo norus įgyvendinti pačioms, tad ir išėjome.
Iš pradžių veikėme neoficialiai. Po truputį daugėjo užsakymų, su viena italų agentūra tapome partneriais.
– Kaip pavyko nesuklysti renkantis užsienio agentūrą? Juk kartais po tariamomis agentūromis slypi nusikalstama veikla.
– Niekada nepuolėme strimgalviais derėtis, sudaryti sutarčių ir nežinia kur siųsti žmonių.
Su pirmais savo modeliais pačios vykdavome į užsienį. Ilgainiui atsirado įdirbis ir patirtis.
Dar ir šiais laikais kartais sulaukiame laiškų, kas kažkoks klubas, tarkime, Ispanijoje pageidauja, kad tam tikram laikui atsiųstume daug merginų. Parašo, kiek pinigų mokės merginoms, kiek – agentūrai. Gali būti, kad tokius laiškus siuntinėja nusikaltėliai, prisidengę modelių agentūros vardu.
– Kaip pavyksta įtikinti tėvus, kad paauglę dukterį išleistų dirbti modeliu į užsienį? Pati turite 15-metę dukterį, ar drąsiai ją išleistumėte svetur?
– Savo dukterį išleisčiau drąsiai. Aš žinau, kur mūsų modeliai vyksta. Jauno žmogaus vienodi pavojai tyko visur: ir namuose, ir užsienyje.
Dabar mados sritis labai sustyguota, nustatytos aiškios taisyklės.
Žinoma, negalima lėkti kaip akis išdegus, nes prie tavęs gatvėje priėjo nepažįstamasis ir pasakė: „O, mergaite, tu būsi puikus modelis, važiuokim.“
Viena mergina man prasitarė, kad jai siūlė važiuoti dirbti modeliu lyg ir į Iraną. Paklausiau, kokia agentūra pakvietė, o ji tik gūžtelėjo pečiais.
Dabar informacija lengvai patikrinama. Kiekviena šalis turi modelių agentūrų asociacijas.
Anksčiau į užsienį vykdavo ir jaunesnės nei 14 metų merginos. O dabar mados savaitėse galima dirbti nuo 16 metų, JAV – nuo 18-os. Manau, po kelerių metų visur bus dirbama tik nuo 18-os.
– Ar teko susidurti su manekenėmis, kurios bijodamos sustambėti badauja?
– Atrankose, kurias organizuojame visoje Lietuvoje, yra tekę susidurti su merginomis, kurios jau sirgo anoreksija.
Pirmą kartą tai nutiko dar tais laikais, kai apie mitybos sutrikimus buvo kalbama puse lūpų.
Modelių atrankoje pasirodė mergina, kurios kūno apimtys buvo tokios, kad jai galėjo tikti tik vaikiški drabužiai. Naiviai maniau, kad pasakysiu, jog nereikia būti tokiai lieknai, ir to pakaks.
Mane išklausiusi mergina kurį laiką stovėjo keistai žiūrėdama, o galiausiai pasakė: „Jūs man pavydit.“ Tada supratau, kad tai nėra taip paprasta. Šia liga suserga merginos, kurios net ir numetusios svorio negalėtų dirbti modeliu.
Ligos pradžią dažniausiai lemia ne svajonės, susijusios su mados pasauliu, o psichologinės bėdos. Norint dirbti modeliu reikia laikytis sveikos mitybos įpročių, miego ir poilsio režimo, gauti tinkamą fizinį krūvį.
– Su kokiais pavojais jaunystėje susidurdavote jūs ir su kokiais susiduria dabartiniai modeliai?
– Džiaugiuosi, kad mūsų agentūroje nė viena istorija nesibaigė nemaloniai.
Kartą viena subrendusi mergina išvyko į užsienį dirbti kaip komercinis modelis. Man buvo šiek tiek dėl jos neramu. Ji silpnai kalbėjo angliškai, tad kiekvieną dieną skambindavo, kad paaiškinčiau įvairią informaciją.
Vieną dieną ji paskambino ir sako: „Prie manęs gatvėje priėjo vyras. Kažką pakalbėjome, tada nuėjome į „Gucci“ parduotuvę, jis man nupirko suknelę, o dabar kažko iš manęs nori. Nesuprantu.“
Mes pakalbėjome su užsienio agentūra ir parsiuntėme tą merginą namo. Netrukus su ja atsisveikinome, nes pajutau, kad viskas krypsta negera linkme.
– Gražios, įdomios, žinomos moterys neretai yra vienišos. Štai ir jūs – nutrūko dvi santuokos. Gal tam įtakos turėjo modelio darbas, kuris nuo paauglystės išugdė laisvės polėkį?
– Nemanau, kad mano asmeniniam gyvenimui įtaką darė modelio profesija. Mano tėvai yra išsiskyrę, užaugau su mama. Neturėjau šeimos pavyzdžio.
Pirmoji santuoka subyrėjo, nes buvau jai per jauna. Manau, abu su vyru nebuvome pasirengę šeiminiam gyvenimui (Meda su pirmuoju vyru verslininku Olegu gyveno trejus metus. – Red.). Tačiau dabar mano santykiai yra puikūs ne tik su dukters tėvu, bet ir su jo žmona.
Antroji santuoka, manyčiau, buvo tiesiog klaida (2010-aisiais Meda ištekėjo už buvusio krepšininko, pirmosios komercinės lietuviškos televizijos „Tele-3“ įkūrėjos Liucijos Baškauskaitės sūnaus Vėjo Anayos. Maždaug po metų pora išsiskyrė. – Red.).
Gal buvau per daug pasiilgusi artimų santykių, gal tam tikrose situacijose elgiausi neapdairiai ir mačiau tai, ką norėjau matyti, o ne kas vyko iš tiesų.
Nesidairydama į praeitį galiu pasakyti, kad noriu šalia turėti artimą žmogų, noriu išmokti sugyventi su kitu žmogumi ir neturiu iliuzijų, kad tai visada lengva. Juk mes pripratę gyventi patogiai, pagal savo taisykles ir visus aplinkinius trokštame pritempti prie savo mąstymo būdo.
Dabartiniais laikais vyro moteriai reikia ne tam, kad ją išlaikytų.
Svarbiausia, ko man reikia būnant su vyru, kad jis panašiai žvelgtų į pasaulį, kad galėtume dalytis akimirkomis ir kartu jas pajausti.
– Ar impulsyviai neriate į meilę?
– Dabar jau ne. Ne dėl to, kad bijau, tiesiog esu pakankamai užaugusi. Kita vertus, visą patirtį vertinu teigiamai, nes ji atvedė ten, kur dabar esu. Ir esu patenkinta dabartine vieta.
– Kada pastarąjį kartą turėjote progą žengti podiumu?
– Neseniai po ilgos pertraukos pristačiau dizainerės Dianos Vapsvės kolekciją.
Su Renata ir Julija lipome ant scenos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Buvo sukurtas vienkartinis projektas – opera „Aleksandro puota“.
Ten atsiradome kostiumų autoriaus Juozo Statkevičiaus iniciatyva.
Galiausiai nutiko taip, kad „Aleksandro puota“ tapo viso sezono spektakliu. Smagi patirtis.
– Gal ir jūsų dukra Gertrūda norėtų tapti modeliu?
– Buvau ją pasikvietusi į jaunų merginų drabužių demonstravimo mokymus. Gertrūda sakė niekada nemaniusi, kad taip sunku tris valandas vaikščioti su aukštakulniais.
Esame kalbėjusios apie modelio darbą, bet ji nusprendė, kad dar per anksti. Aš jos nespaudžiu. Laiko yra pakankamai.
