I.Marcinkevičienė teigia dar prieš porą metų visuomenei pristačiusi Patriotinį šviesoforą, kuriame įprastos spalvos sukeistos ir vietoj raudonos-geltonos-žalios jis šviečia geltonai-žaliai-raudonai. Tačiau tai netapo pretekstu šiemetinius Kovo 11-osios renginius planavusiai ir trispalvės spalvomis šviečiančių šviesoforų įžiebimą miesto centre į programą įtraukusiai Vilniaus miesto savivaldybei nurodyti autorės pavardę.
„Sukeisti šviesoforo spalvas vietomis ir tokiu būdu paversti jį Patriotiniu sumaniau prieš keletą metų. Pirmiausia du tokius šviesoforus su vyru Vilmantu sumontavome prie savo namų. Vėliau sugalvojau šį savo kūrinį pasiūlyti valstybinių švenčių organizatoriams. Prieš dvejus metus Patriotinis šviesoforas buvo pristatytas Mindaugo karūnavimo dieną, bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija. Beje, tam, kad galėčiau jį pastatyti ant Gedimino pilies kalno ir nufotografuoti, reikėjo miesto savivaldybės leidimo. Po to Patriotinis šviesoforas dar buvo sumontuotas per Pasaulio lietuvių dienas“, – teigia dizainerė.
Šį kūrinį I. Marcinkevičienė sako norėjusi panaudoti projekte „Patriotinis kambarys“, kurį neseniai pristatė Kultūros tarybai. Vis dėlto finansavimo šiam projektui ji negavo. Neseniai menininkė, padedama advokatės Vilijos Viešūnaitės, į LR Valstybinį patentų biurą pateikė dokumentus, skirtus Patriotinį šviesoforą registruoti kaip prekės ženklą. „Visi sako: kokia paprasta idėja. Sutinku, paprasta, bet aš pirmoji apie tai garsiai pasakiau ir pradėjau rašyti projektus įvairioms institucijoms. Supratusi, kad šie šviesoforai gali tapti nauju šalies simboliu, sumaniau juos registruoti kaip savo prekės ženklą“, – pasakoja ji.
Tačiau jos Patriotinio šviesoforo idėją lyg savo artėjant Kovo 11-ajai pristatė Vilniaus miesto savivaldybė. Patriotiniai šviesoforai sulaukė didelio visuomenės dėmesio – žmonės noriai fotografavosi prie jų, nuotraukas kėlė į socialinius tinklus.
„Negana to, kad šis kūrinys buvo gana plačiai aprašytas anksčiau, apie tai vasarį kalbėjausi su mero patarėja Jurga Tapiniene. Kai kovo 9-ąją Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus feisbuko paskyroje pamačiau nuotraukas, kur jis uždega Patriotinį šviesoforą, su advokate Vilija Viešūnaite parašiau oficialų laišką į Vilniaus miesto savivaldybę. Iš karto paskambino ir iš savivaldybės, ir iš kažkokio kultūros centro, atsiprašinėjo, pažadėjo mane minėti, net į renginį pakvietė atvykti, tačiau aš už poros valandų turėjau išskristi į parodą Dubajuje. Vis dėlto tikėjausi, kad būsiu paminėta“, – dėsto I.Marcinkevičienė.
„Mano klientė I. Marcinkevičienė mano, kad Vilniaus miesto savivaldybė nukopijavo jos kūrinį, kurį ji sukūrė jau prieš kurį laiką ir apie jį kalbėjo viešai ir labai plačiai. Patriotinis šviesoforas taip pat yra pateiktas registruoti kaip prekių ženklas Indros vardu. Atsižvelgiant į tai, Patriotinio šviesoforo naudojimas galimas tik su autoriaus sutikimu, esant susitarimui dėl atlyginimo mokėjimo ar naudojimo neatlygintinai, o taip pat būtina sąlyga – aiškus autoriaus nurodymas. Savivaldybė turėjo galimybę situaciją ištaisyti ir netgi patvirtino, kad Indros vardą ir pavardę pristatydama Patriotinius šviesoforus nurodys, tačiau kol kas tai nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad pažeidimas buvo sąmoningas“, – teigia dizainerės advokatė V. Viešūnaitė iš „Triniti“.
Pirmadienį, kovo 14-ąją, Vilniaus miesto meras atsiuntė atsakymą menininkės advokatei V. Viešūnaitei, kuriame teigiama, kad savivaldybė „visuomet siekia, kad jos veikloje būtų vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, nagrinėjamu atveju ir Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatomis, bei niekuomet savo veiksmais tyčia nesiekė gauti naudos, pasisavinant kito asmens idėjas“. „Vertinant susiklosčiusią situaciją matome, kad atsižvelgiant į trispalvės, kaip valstybingumo simbolio, populiarumą, skirtingiems visuomenės nariams gali kilti analogiškų minčių panaudoti trispalvės spalvas paminint svarbią valstybės šventę, kaip ir įvyko nagrinėjamu atveju. Tačiau suprasdami Jūsų poziciją bei matydami jos svarbą Jums, bei taip pat atsižvelgdami į visai valstybei reikšmingos datos – Kovo 11-osios minėjimo renginius, kai vyrauja viešasis visuomenės interesas ir nenorėdami sutrikdyti planuotų išskirtinių šventinių renginių bei nenorėdami nuvilti vilniečių, paminėsime Jūsų vardą viešojoje komunikacijoje“, – rašoma mero laiške.
Tiesa, I. Marcinkevičienės šis laiškas nė kiek neguodžia, juolab kad iki šiol miesto valdžia jos pavardės, kaip kūrinio autorės, nepaviešino. „Situacija tikrai labai nemaloni – jaučiuosi viešai pažeminta. Kai grįšiu iš užsienio, su advokate mėginsime kovoti toliau. Yra ir šviesi šios istorijos pusė: pamačiau, kad mane palaiko daugybė kolegų menininkų, įvairiausių sričių autorių. Labai džiaugiuosi sulaukusi paramos ir iš autorius vienijančios Asociacijos LATGA, kurios narė esu ir pati“, – teigia I.Marcinkevičienė.
Asociacijos LATGA atstovų komentarai:
LATGA Vizualinių menų skyriaus vedėja G. Naprušienė:“Suprantama, kad žiūrint į konceptualų meną dažnai kyla klausimas ar tai – menas, ar tai – kūrinys? Vieniems žiūrovams Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Arka“ – tik surūdijęs vamzdis. O kas galėtų paneigti, kad kiekvienas galime nutapyti juodą kvadratą, tačiau pirmasis tokį kūrinį sukūrė Kazimiras Malevičius. Marcelio Duchampo neveikiantis pisuaras, pavadintas „Fontanu“, puikuojasi visose dailės istorijos knygose. O Damieno Hirst‘o konservuotas ryklys („Mirties fiziniai negalimumai kažkieno gyvo galvoje“), Salvadoro Dali telefonas su omaru („Telefonas – omaras“)? Juk kiekvienam ateina mintis: „Ir aš taip galėčiau“. Taip galbūt galėtume, bet nepadarėme... Kūrėjas yra tas, kuris pirmasis savo idėją įgyvendino kūrinyje. Dėl minėtų užsienio autorių kūrinių bet kokio panaudojimo Lietuvoje Asociacija LATGA kiekvieną kartą privalo derinti leidimą su užsienio šalies bendrija, atstovaujančia šiuos autorius arba jų paveldėtojus. Derinimas nebūna lengvas, nes dažnai autoriai pateikia ypatingas jų kūrinių naudojimo sąlygas. Bet tai yra natūralu. Kūrinys – intelektinės veiklos rezultatas. Kūrinys materialus ir intelektinis autoriaus turtas, su kuriuo tik autorius gali nuspręsti kaip elgtis: parduoti ar dovanoti kūrinį, leisti kūrinį panaudoti nemokamai, ar – už atlyginimą.
Net po autoriaus mirties autoriaus teisės į kūrinio panaudojimą yra paveldimos, kaip ir visas autoriaus materialusis turtas. Kūryba menininkui yra jo verslas, jo moralinis pasitenkinimas. Todėl niekas neturi teisės savavališkai pasiimti to, kas teisėtai priklauso autoriui, taip skurdindamas jį finansiškai ir moraliai. Vilniaus miesto savivaldybė panaudojo dizainerės I. Marcinkevičienės kūrinį „Patriotinis šviesoforas“, nesuderinusi su autore kūrinio panaudojimo sąlygų, nors iš anksto buvo informuota apie kūrinio autorystę. Savivaldybės prestižas tik pakiltų, jeigu įgyvendindama Patriotinio šviesoforo projektą, ji būtų nurodžiusi šio kūrinio autorę. Deja, tai nebuvo padaryta.“
LATGA teisininkė Radvilė Bieliauskienė: „Kiekvienas autorius yra savo kūrinio šeimininkas, kuriam LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas suteikia išimtines teises leisti arba uždrausti naudoti savo kūrinį. Tai reiškia, kad asmuo, norėdamas pasinaudoti kito asmens kūriniu, privalo gauti jo sutikimą. Kūrinio naudojimas be autoriaus sutikimo yra laikomas neteisėtu. Be to, autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą, o taip pat reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas jo vardas.“
