Kai praėjusių metų spalį viešųjų ryšių agentūros vadovė Ugnė Siparienė LNK laidoje „Nuo... Iki...“ atvirai pasakojo apie pašlijusius santykius su vyru, niekas negalėjo įtarti, kad jos sutuoktiniui gresia sunki liga.
„Aš neturėjau žmogaus, į kurį būčiau galėjusi tvirtai atsiremti“, – tuomet savo apsisprendimą skirtis aiškino U.Siparienė.
Pora jau 2014 metų gruodį apsigyveno atskirai. U.Siparienė su dukterimi Salomėja (kuriai dabar yra 11 metų) liko šeimos namuose Užupio rajone, o S.Siparis išsinuomojo būstą Turniškėse. Jų 24 metų sūnus Marius gyvena atskirai.
„Žinoma, po 25 metų santuokinio gyvenimo negali žmogui jausti vien pykčio. Saulius yra mano vaikų tėvas, todėl juo rūpinsiuosi, jei reikės“, – tuomet kalbėjo talentingo aktoriaus, nestokojančio moterų dėmesio, žmona.
Šių metų vasario 10-ąją ruošdamasis žengti į „Domino“ teatro sceną S.Siparis neteko sąmonės ir susmuko užkulisiuose.
Greitosios pagalbos automobilis išvežė vyrą į ligoninę, o čia jis atsidūrė reanimacijoje. Vėliau aktorius tęsė gydymąsi namuose.
„Mano kūne tilpo pusė vaistinės, nes dar neseniai kasdien išgerdavau maždaug 15 tablečių“, – pasakojo vyras.
Medikai jam griežtai uždraudė rūkyti ir vartoti alkoholį. Šių draudimų teatro ir kino aktorius laikosi.
„Supratau, kad galiu greitai išeiti iš šio pasaulio. Angelas sargas man pasiuntė įspėjimą“, – „Lietuvos ryto“ priedui „Gyvenimo būdas“ sakė S.Siparis.
Toks priepuolis galėjo ištikti sutrikus kraujotakai. Pastaruoju metu vyras patyrė daug streso, o per kiek daugiau nei metus, kai išėjo iš namų, sulyso 16 kilogramų.
O kaip per tuos metus pasikeitė U.Siparienės gyvenimas, kokių naujų išbandymų likimas jai pateikė?
– Rudenį TV laidoje „Nuo... Iki...“ pasakojote apie pribrendusias skyrybas, kurioms didžiausią įtaką turėjo vyro neištikimybė ir kalbos, kad jis nesukurtas šeimai. Kita vertus, sakėte ir tai, kad jei reikės, visada padėsite savo vaikų tėvui. Šiuo metu Sauliui turbūt reikia artimųjų pagalbos ir palaikymo?
– Buvo aišku, kad žmogus siekė dugno. Tikiuosi, jį pasiekė, nes yra nuo ko atsispirti ir kilti į viršų. Viskas yra jo rankose ir viskas priešaky.
Džiaugiuosi, kad Saulius krito į dugną nedalyvaujant man ir dukteriai, nes ji skaudžiai į tai reagavo.
Be abejo, esu pasirengusi padėti. Juk Saulius – mano vaikų tėvas.
– Užkluptas ligos Saulius kalbėjo apie vienišumą. Tai didelis smūgis žmogui, kuris buvo apgaubtas dėmesiu. Dabar tikriausiai jis nori atsigręžti į jus ir vaikus?
– Atsigręžti jis bando labiau į vaikus. Vaikai pasirengę padėti – noriai bendrauja. Dukra su tėčiu susitinka kartą ar du per savaitę. Salomėja džiaugiasi, kad dabar su tėčiu bendrauja kur kas daugiau nei mums gyvenant kartu.
Pykčio Sauliui nelaikau, mes normaliai bendraujame. Juk esame artimi žmonės, turintys bendrą praeitį.
Kol kas konkrečios pagalbos Saulius manęs neprašė. Kai gulėjo ligoninėje, sūnus jam skambino ir klausė, ar reikia ką nors dėl jo padaryti. Saulius nenorėjo, kad vaikai tuo metu jį lankytų.
– Esate Moterų informacijos centro narė. Ši organizacija skatina lyčių lygybę, kovoja su smurtu prieš moteris. Tikriausiai nelengvą dalią ir pati esate patyrusi, be to, žinote apie ją iš kitų moterų pasakojimų?
– Dažnai susiduriu su nelengva moters dalia. Baisiausia, kad esame nevieningos, nepalaikome viena kitos, kai tenka įgyvendinti idėjas ir siekius, kurie turėtų teigiamos įtakos moterų padėčiai.
Tik patyrusi nesėkmių, nelaimių ir bėdų moteris supranta, kad iš tikrųjų ką nors reikia daryti ir keisti iš esmės.
– Ar jūsų gyvenimas per pastaruosius metus stipriai pasikeitė? Gal turite širdies draugą, naujų pomėgių, keliaujate?
– Širdies draugo neturiu. Gyvenu ramiai, stabiliai. Ir tai man patinka. Visomis kitomis prasmėmis viskas teka sena vaga. Aš visada turėjau kuo užsiimti, skyriau laiko pomėgiams, draugams, kelionėms.
Vienintelis geras ir svarbus pokytis – dvasinė ramybė. Turiu dukterį, kuriai reikia nemažai dėmesio.
– Jeigu Saulius padarytų išvadas, pakeistų požiūrį į šeimą, vertybes, gal yra vilties, kad pabandytumėte dar kartą kartu bristi į tą pačią upę?
– Kadangi man jau daug metų, žinau vieną taisyklę: niekada nesakyk „niekada“. Šiaip į tokį klausimą norėčiau atsakyti „niekada“, bet asmeninė gyvenimo patirtis rodo, kad būna visaip.
– Ar esate oficialiai išsiskyrę?
– Skyrybų dokumentų dar nesame sutvarkę, bet formalumus po truputį reikės judinti.
Visi šie reikalai nusikėlė. Praėjęs ruduo buvo labai įtemptas, o paskui – Sauliaus liga.
Kita vertus, tų biurokratinių popierių tvarkymas yra tokia smulkmė. Svarbiausia – ar gyventi gera, ar ne. Šiandien man gyventi gera.
– Mes kalbamės moterims neeilinę dieną – Kovo 8-ąją. Nuo senų laikų įprasta, kad šią dieną vyrai moteris sveikina, įteikia tulpių. Ar kas nors jus pasveikino? Ką ši diena jums reiškia?
– Man pirmiausia tai moterų laimėjimų įprasminimo diena. Tai moterų stiprybės ir vienybės diena.
Manau, tokią dieną vyrai neturėtų moterims dovanoti tulpių, šampano butelių ir šlovinti jų grožio, pabrėždami trapumą ir silpnumą.
Gėlių šiandien dar negavau, nesitikiu gauti ir nenorėčiau, kad taip nutiktų, bet su draugėmis nuo pat ryto apsikeitėme sveikinimais.
