Prieš pora metų su vyru išsiskyrusi „Mis Lietuva 1996“ D.Anužytė dingo iš viešumos. Gražuolė ir jos buvęs vyras Petras Kasiulaitis dar iki skyrybų ne kartą kalbėjo apie oficialų santuokos nutraukimą. Daivos ir Petro santuoka truko 10 metų, pora turi dvi dukras.
„Esu laiminga, nes mano vaikai po skyrybų turi ir mamą, ir tėtį, susitarėm patys be teismų, kad vaikai lygiai laiko turės tiek su mama, tiek su tėčiu. O kai abu tėvai turi lygiai vienodą laiką su vaikais tuomet ir gyvenime vaiko dalyvauja pilnavertiškai, abu žinome kuo vaikai gyvena, kokios jų nuotaikos, kas nutiko mokykloje, ar vaikas susirgo ir nuo ko susirgo, apie ką jie svajoja, kaip auga ir keičiasi“, – socialiniame tinkle prisipažino D.Anužytė.
Tačiau moterį neramina jos mylimojo santykiai su dukra iš jo buvusių santykių.
„Deja, visiškai kita istorija vyksta mano mylimo žmogaus gyvenime. Kol nesusiduri, negali įsivaizduoti ir juolab patikėti, ką gali žmogaus egoizmas. Nuo tos minutės kai įsigalioja teismo sprendimas su konkrečiom datom, kada tėtis gali matytis su vaiku, prasideda vaiko mamos valdžia: kiekvienoje situacijoje mojuojama teismo sprendimu: „skaityk teismo sprendimą, asile“. Taip yra pasakoma kai nori vaiką nusivesti į spektaklį ar kiną kelioms valandoms kartu su mano vaikais.
Mirė močiutė? Deja, mirė ne per tą savaitgalį kada tau priklauso pagal teismo sprendimą. Ką mamytė pasako? „Bus dar tų laidotuvių, o savo priekaištus gali susikišti į vieną vietą“.
Dar paminėsiu vieną iš būdų kaip galima sutrumpinti vaiko laiką su tėčiu kuris priklauso pagal teismo sprendimą- tai nueiti pas šeimos gydytoją ir paimti pažymą nuo penktadienio iki pirmadienio. Tada kai tėčio savaitgalis – vaikui sloga ir jis negali kelti kojos iš namų. Su pažymomis taip galima žaisti visą žiemą. Bet galima ir nesilaikyti teismo sprendimo, neduoti vaiko. Kas gresia? Piniginė baudelė. Tai padėkime dabar ant svarstyklių tą piniginę baudą ir vaiko žlugusią svajonę su tėčiu praleisti savaitgalį.
Jau nekalbu apie tai, kaip tai vyksta, kiek vaikas išklauso apie tai, koks yra blogis, kad ji nori pas tėtį, jeigu vaikas grįžęs namo prie tėčio mamai pasako, kad norėjo dar pas tėtį pabūti, tai namuose išklauso moralą ir pasakymą: „kad daugiau negirdėčiau taip sakant, kad tu nori pas tėtį!“ Kai tėtis padovanojo gimtadienio proga vaikui telefoną, mama pagal save sutvarkė šį reikalą – telefonas buvo padėtas ant šaldytuvo ir išjungtas garsas: na ką, tėti, skambink vaikui kiek nori.
Vėliau išvis uždraudė pasakydama, kad telefonas kenkia sveikatai. Vieną dieną vaikas atvažiavęs pas mus pasakė, kad turi gerą naujieną: „mamytė sakė, kad kai man sueis 18-ka tada galėsiu su tavim matytis kiek norėsiu!“
Vaikas auga kaip daiktas – ją maitina, migdo pietų miego, gydo, bet vaikas neturi jokių teisių, negali turėti norų, svajonių. Skauda širdį man kai matau tėčio ir dukrytės skausmingus išsiskyrimus, vaikas jau žino kas tai yra dvi savaitės – tai yra labai daug ir labai ilgai“, – jautriai rašė D.Anužytė.
