Šviesaus atminimo verslininkas, architektas G.Vyšniauskas mirė po sunkios ligos, kovo mėnesį jam būtų sukakę 57-eri.
„Nuostabiausia dovana, kurią esu gavusi... Gintas“, – taip Edita atsakė į klausimą, kokia didžiausia dovana gyvenime „Lietuvos ryto“ laidoje „Kitoks pokalbis“.
Žinomą moterį visuomet žavėjo mylimojo humoro jausmas. Kartu jiedu praleido daugiau nei du dešimtmečius, oficialiai susituokė prieš šešerius metus.
– Kas jums svarbiau – televizija ar šeima? – paklausė laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Man svarbiausia vaikai, namai, o paskui – darbas. Bet su sąlyga, kad jis suteiks gerovę šeimai.
-Galima sakyti, kad dabartinis vyras Gintas yra geriausias jūsų draugas?
Dabar mano gyvenimas visiškai kitoks. Gintas manimi tiki ir pasitiki. Net tada, kai būnu prisidirbusi iki ausų, jis sako: „Tu visiškai nekalta, tiesiog taip nutiko.“ Per dvidešimt vienus metus nesame vienas kito išdavę.
Žinoma, būna kibirkščių, žiežirbų. Manau, jei žmonės niekada nesipyksta, tai jie vienas kitam ir neįdomūs.
– Ar turite receptą, kaip susituokus išsaugoti draugystę?
– Mano tėvas yra labai gražiai pasakęs: „Tam, kad gyventų kartu, turi norėti abu. Kad negyventų, užtenka nenorėti vienam.“ Įsitikinau tuo.
– Gintas, kaip ir jūs, turi du vaikus iš pirmosios santuokos. Ar natūraliai tapote viena šeima?
– Tai buvo ilgas ir sunkus darbas. Reikėjo ilgų pašnekesių. Teko derinti pozicijas, ieškoti kompromisų, suprasti, kad esame svarbūs ir reikalingi vieni kitiems. Galiausiai tai tapo aišku visiems.
– Po penkiolikos bendro gyvenimo metų įteisinote santuoką bažnyčioje. Tai buvo svarbus formalumas?
– Tai nebuvo formalumas. Gintui tai buvo dar vienas būdas mane vesti. Jei būtų dar koks nors būdas, tekėčiau už jo ir trečiąsyk.
O bažnytinės santuokos anuliavimas nebuvo paprastas. Nei pinigai, nei žinomumas nepadeda. Sprendė Bažnyčios teismas, apklausė liudininkus, buvusį sutuoktinį ir tik tuomet anuliavo santuoką.
- Esate tikinti?
– Esu tikrai tikinti. Gintas sako, kad tiki lygiai tiek, kiek ir aš. Šiuo keliu jis nuėjo gerokai toliau nei buvo prieš dvidešimt vienus metus.
Gaila, kad mano vaikai nėra labai religingi. Kai jiems prireiks atramos, tikėjimas ta atrama ir galėtų būti. Tikėjimas duoda daug stiprybės. Gaila, kad nesugebėjau šito jiems įdiegti.
– Žinau, kad savo darbus planuojate labai stropiai. Ar taip pat planavote ir vaikus?
– Kur jau ten! Susitikom, „apsiženijom“, tris kartus pasimylėjom ir ėmiau lauktis.
Nežiūrėjome – krizė, ne krizė. Rūtos lauktis ėmiau 1990-aisiais. O čia – kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai. Kai dukrai buvo aštuoni mėnesiai, ėmiau lauktis sūnaus.
Dabar žmonės laukia tinkamiausios progos, skrupulingai planuoja šeimą. Tai atima daug džiaugsmo. Daug žmonių bijo gyvenimo. Atrodo, kad laimingas gali būti tik tuomet, kai išsipildo kruopščiai parengti planai.
Aš esu laiminga, kad turiu penkis vaikus nuo 16 iki 34 metų, – laidoje kalbėjo E.Mildažytė.
Artimieji pranešė, kad laidotuvės vyks trečiadienį, sausio 6 dieną. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje trečiadienį 09.00 val. bus aukojamos Šv. Mišios už Gintautą Vyšniauską. Atsisveikinti su velioniu galima trečiadienį nuo 11.00 val. Vilniaus laidojimo rūmuose, pirmoje salėje (Olandų g. 22). Urna išnešama 14.00 val. Laidotuvės Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje.
