„Labas, Eleonora. Nežinau, nuo ko pradėti, bet tiksliai žinau, kaip pabaigsiu šį laišką. Labai aiškiai atsimenu, kaip pirmą kartą tave pamačiau. Atrodo, lyg tai būtų atsitikę vakar. Tu atėjai į kambarį, atsisėdai kambario gale ant žalsvos mažos sofos, atsidusai. Tuomet net negalėjau pagalvoti, kiek daug mūsų laukia. Turbūt ir tu nepamąstei, kad tame kambarėlyje plaka širdis, kuri amžinai priklausys tau.
Šypsena, iškilęs nosytės kauliukas, ilgi auksiniai plaukai ir gražiausia pasaulyje figūra. Tik dabar suvokiu, kodėl taip brangiai kainuoja tos neįkainojamos statulėlės aukcionuose, nes jos lipdomos žiūrint į tokias moteris kaip tu, tokią vienintelę, kaip tu.
Jas lipdo vyro rankos, nei akimirkai neatitraukdamos akių, nes nėra didesnio malonumo šioje žemėje, nei matyti šį grožį. Taip, tai dar viena iš milijardo meilės istorija.
Įdomu, kiek kartų suplakė mūsų širdys, kol buvome kartu, kiek sykių mes nusišypsojome, kiek krito ašarų iš mūsų spindinčių akių, mes niekada to nesužinosime.
Tai maža akimirka, kuopelė laiko amžinybėje, begalinėje visatoje, ir aš ieškau žodžių ir jų man trūksta, kad tau papasakoti, išreikšti, leisti pajaust visą sielos esybę, koks nuostabus laikas buvo buvo tavimi kartu.
Man beprotiškai gaila tik to, kad šis gyvenimas tik vienas, ir laiko negalima atsukti atgal, kad dar kartą pakartoti viską, viską tą patį. Turbūt ne viską, nes prisiminęs praeitį aš pradedu save keikt, smerkt ir nekęst už tai, kad aš galėjau būt geresnis ir švelnesnis su žmogum, kuris man yra viskas šioj žemėj. Aš neatsimenu tik vieno, tavo akių, kai aš mačiau tave paskutinį kartą, gal dėl to, kad sakei, jog čia tik tavo kūnas, sielos čia nėra seniai“, – savo paskyroje prisiminimais dalijosi atlikėjas.
Šį rytą įrašas buvo nebeprieinamas E.Dragūno paskyros sekėjams. Ko gero, dainininkas nusprendė ištrinti jausmingą laišką supratęs, jog socialinis tinklas nėra tinkamiausia erdvė asmeniškumams.
