Kaip ir daugelis kitų, gyvenimą su šokiais siejančių porų, Vaidotas ir Veronika vienas kitam puoselėja ir romantiškus jausmus – prieš pusantrų metų pora susituokė. Nors šiandien šokėjai atrodo tarsi tobula pora, Vaidotas ir Veronika teigia, jog taip buvo ne visada.
-Kiek laiko esate pora ant parketo?
Vaidotas: Jau aštuoni metai, kaip kenčiu (juokiasi).
-Ar iškart kritote vienas kitam į akį? Kokia buvo partnerystės pradžia?
Vaidotas: Kai pradėjome šokti kartu, didelių simpatijų nejautėme. Bet juk nuo neapykantos iki meilės – tik vienas žingsnis! (šypsosi) Tuomet Veronika nenorėjo šokti tik standartinių šokių, o troško toliau tęsti karjerą 10-ies šokių grupėje, o tai reiškė, kad reikėtų šokti Lotynų Amerikos šokius...
Veronika: O Vaidas visai nenorėjo šokti Lotynų Amerikos šokių.
Vaidotas: Tuo metu tai tikrai nebuvo mano stiprioji pusė. Tad viskas baigėsi tuo, kad tėvai Veroniką privertė šokti tik standartinius šokius.
-Tai buvo pirmieji metai? Kiek laiko truko toks Jūsų bendravimas?
Vaidotas: Turbūt, po to jau greitai susidraugavome.
Veronika: Gal net po pusmečio jau buvo daug geriau.
Vaidotas: (juokdamasis) Po to ji mane įsimylėjo.
Veronika: Kurgi ne!
-Na, tai kaip iš tiesų ten buvo?
Veronika: Tuo metu gyvenau Kaune, o treniruotis tekdavo Vilniuje. Natūraliai gavosi taip, kad vasarą daugiau laiko praleisdavome kartu – ne tik ant parketo, bet ir už jo ribų.
Vaidotas: Mūsų pirmasis bučinys buvo Italijoje, keliavome ten treniruotis.
Veronika: (juokdamasi) Tądien aš gerai sušokau dešinį posūkį...
Vaidotas: (taip pat juokdamasis) Už tai ir pabučiavau. Ir tuo pat metu galvojau: „O Dieve! Ką aš dabar darau?!“
-Tad pora gyvenime esate jau septynerius metus?
Vaidotas: Taip. Tiesą sakant, net nepagalvočiau, kad jau tiek daug.
-Veronika, kokie buvo tavo planai, kai išsiskyrei su buvusiu partneriu? Ar galvojai likti Lietuvoje ir studijuoti, ar planavai iškeliauti?
Veronika: Ne, planavau likti Kaune, net į ISM universitetą įstojau. Visgi, kai įsimylėjau Vaidą, teko kraustytis į Vilnių (juokiasi). Iš tiesų tiesiog pradėjome daugiau šokti, tad teko persikraustyti į Vilnių ir perstoti į Vilniaus Universitetą.
-Veronika, per kiek laiko išmokote lietuvių kalbą?
Veronika: Po metų pradėjau nedrąsiai kalbėti, bet Kaunas davė tikrai neblogą pradžią, todėl savo gyvenimo periodą Kaune laikau dideliu pliusu. Manau, kad be to tikrai nebūčiau taip greitai išmokusi lietuvių kalbos. Vilniuje man tikrai jos daug neprireiktų (juokiasi). Kadangi norėjau ir toliau čia studijuot, tikrai nebeturėjau kur dėtis ir išmokau. Dar ir dabar mokausi.
Vaidotas: Veronika net Lietuvos konstitucijos egzaminą yra išlaikiusi.
-Vaidotai, o kokią specialybę Jūs esate baigęs universitete?
Vaidotas: Esu baigęs režisūrą ir choreografiją Maskvoje. Taip jau gavosi, kad lietuvis baigė universitetą Maskvoje, o rusė Lietuvoje. Ir šoka abu kartu.
-Veronika, kaip pasikeitė gyvenimas, kai atsikraustėte iš Rusijos į Lietuvą?
Veronika: Iš esmės viskas pasikeitė. Kadangi atvažiavau gyventi viena, nebebuvo tėvų priežiūros, nors jie mane visada labai stipriai palaikė. Viską turėjau daryti pati, buvau atsakinga už savo gyvenimą nuo A iki Z. Nuo dokumentų tvarkymo iki komunalinių mokesčių ir kitų panašių dalykų.
Vaidotas: (juokdamasis) Ir iki šiol ji daro visus šiuos dalykus, aš nieko nežinau.
Veronika: Tuomet man buvo 18 metų. Žinoma, prieš tai dar buvau savarankiškai gyvenusi Maskvoje ir Vokietijoje. Tačiau ten buvo šiek tiek lengviau, nes galėjau susikalbėti rusiškai arba angliškai, o atvykus į Lietuvą reikėjo išmokti naują kalbą.
-Kuri šalis labiausiai patinka šiandien?
Veronika: Dabar Lietuva yra mano namai. Žinoma, labai patiko ir Vokietijoje gyventi.
-Kuris miestas labiau patinka, Vilnius ar Kaunas?
Vaidotas: Aš vilnietis, tad viskas aišku.
Veronika: Vilnius galbūt kaip miestas labiau patinka, bet šokiams bei treniruotėms rinkčiausi Kauną.
-Vaidotai, ką palaikote, „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“?
Vaidotas: Palaikau žaidėjus. Aišku, kaip vilnietis, esu „Lietuvos ryto“ fanas, bet dabar daug mano mėgstamų žaidėjų yra „Žalgiryje“, dėl to palaikau neutralitetą. Man svarbiausia Lietuva.
Veronika: O man visiškai nesvarbu, kuri komanda. Bet jei tai būna rinktinės varžybos, visuomet palaikau Lietuvą, tikrai ne rusus. Šiandien aš turiu daugiau ryšių su Lietuva nei su Rusija.
-Ką veikiate, kai nešokate?
Vaidotas: Aš krepšinio fanatikas, ryte atsikėlęs perskaitau visas krepšinio naujienas.
Veronika: O aš mėgstu apsipirkinėti. Nebūtinai pirkti, tiesiog vaikščioti po parduotuves, dėlioti galvoje variantus, kaip galėčiau apsirengti, stebėti naujas tendencijas...
Vaidotas: Mūsų tobulas laisvadienis atrodo maždaug taip: aš visą dieną guliu lovoje ir žiūriu filmus, o Veronika vaikšto po parduotuves ir apsipirkinėja.
Veronika: Šiaip labai mėgstu skaityti knygas, patinka mokytis užsienio kalbas.
-Kokias užsienio kalbas mokate?
Veronika: Dabar pradėjau mokytis italų. O šiaip moku rusų, lietuvių, anglų ir vokiečių.
Vaidotas: O aš dar ir lenkiškai moku. Be lietuvių, anglų ir rusų. Bet ne dėl to, kad Vilniuje gyvenu, o todėl, kad metus su lenkaite šokau, tuomet ir pramokau. Ir vokiškai šiek tiek suprantu.
-Papasakokite įsimintiniausią bendro gyvenimo momentą.
Veronika: Man, turbūt kaip kiekvienai moteriai, tai buvo vestuvės.
Vaidotas: Kai pasipiršau...
-O kaip pasipiršote?
Vaidotas: O, planavau ilgai. Mes važiavome treniruotis į Italiją, tad viską jau buvau suplanavęs, Singapūre nupirkęs žiedą. Nors ir nelabai mėgstu vaikščioti po miestą, nusivedžiau ją prie Trevi fontano Romoje ir ten pasipiršau.
Veronika: (juokdamasi) Aš, aišku, apsiverkiau.
Vaidotas: (taip pat juokdamasis) O aš visai pasimečiau, galvoju: „Čia reiškia taip, ar ne?“
-Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, kokį vieną dalyką pakeistumėte savo gyvenime?
Vaidotas: Anksčiau sustočiau į porą su Veronika.
Veronika: Turbūt nieko nekeisčiau.
Vaidotas: Iš tiesų, tai tikrai nieko nekeistume, esame laimingi dėl to, ką turime ir jei viskas nebūtų susiklostę lygiai taip, tai šiandien viso to neturėtume. Aš gal šiek tiek gailiuosi, kad tiek daug laiko praleidau Maskvoje.
Veronika: Gal būtų buvę gerai kažkokių klaidų išvengti, bet juk jaunystė tam ir duota, kad viską išbandytum savo kailiu...
-Kas būtumėte, jei nebūtumėte šokėjais? Vaidotas: (juokdamasis) Turbūt mokslininku.
Veronika: Krepšininku būtum.
Vaidotas: Visą laiką norėjau būti dainininku. Kai buvau šešerių, nuvedė į „Ąžuoliuką“, o po trijų savaičių lėkiau iš ten. Nepatiko man ten visi solfedžiai... Išties labai sunku pasakyti, kuo norėčiau būti, kadangi šoku nuo penkerių metų. Pats į juos užsirašiau, nes ten mergaičių daug buvo (juokiasi).
-Veronika, o kaip Jūs?
Vaidotas: Gaisrininke! (juokiasi) Šiaip galėtų būti kokio kombinato vedėja... (abu juokiasi)
Veronika: Vaikystėje kažkodėl norėjau būti bandelių pakuotoja. O šiaip tai norėčiau kokį nors savo verslą kurti, arba dirbti reklamos srityje. Vis tiek norėtųsi kažko prie meno.
Vaidotas: Aš buvau taip įsitikinęs, kad būsiu šokių treneriu, kad net sekundei neabejojau. Niekada net nesvarsčiau kitų variantų, net, kai kas nors sakydavo, o ką darysi kai koją nusilauši? Net negalvodavau apie tai, buvau šimtu procentų susikoncentravęs į tai, ką darau. Juk turi atiduoti visą save, negali būti ir geras šokėjas,ir geras kitos specialybės žinovas. Bent jau aš taip manau. Tad visą laiką stengiuosi save maksimaliai atiduoti šokiams.
-Ar turite kokį nors augintinį?
Veronika: Ne, deja, neturime. Aš labai norėčiau. Svajoju apie šuniuką.
Vaidotas: (juokdamasis) Mes vienas kitą turim kaip augintinius...
-Kokie Jūsų ateities tikslai ir planai?
Vaidotas: Gerai pasiruošti artėjančioms varžyboms, svarbiausia – pasaulio čempionatui gruodį ir „Grand Slam“ varžyboms.
-O ilgalaikėje, pavyzdžiui, penkių metų perspektyvoje?
Vaidotas: Sunku pasakyti. Mūsų tikslas būtų užlipti ant prizininkų pakylos. Na, bet norėti viena, o kaip čia bus – pamatysim...
Veronika: O toliau galvosime, tęsti karjerą profesionalų lygoje, ar tiesiog treniruoti.
Vaidotas: Dar šoksime, dar tikrai šoksime.
