Šįmet Gintaras su Mindaugu pirmą kartą atostogavo ne sausio mėnesį, kaip būdavo įprasta, o vasarą.
Gal pritrūko darbų? O gal, atvirkščiai, netrukus išgirsime apie dar vieną grupę ar atlikėją?
Gintaras: Idėjų visada yra. Tačiau kalbėti apie tai, kas bus, beprasmiška. Pats atlikėjas turi pasakyti – atėjau.
Mindaugas: Iš tikrųjų pirmąkart gyvenime atostogavau liepos mėnesį. Visuomet ilsėdavomės sausį, po didžiųjų renginių metų pabaigoje.
Dingau iš Klaipėdos į Dzūkiją, Merkio upe su šeima plaukiojome baidarėmis, paskui keltu iš Rygos pasiekėme Stokholmą, aplankėme zoologijos sodą, rašytojos Astridos Lindgren muziejų – darėme tai, kas įdomu vaikams.
Nesu didelių susibūrimų mėgėjas, matyt, tai lemia ir darbo specifika, kai turi nuolat bendrauti su žmonėmis, būti triukšmingoje aplinkoje. Šį darbą dirbu porą dešimtmečių, pernai perkopęs keturiasdešimtmetį pajutau, kad jau noriu tylos, traukia į vienkiemius.
Gintaras: Birželį savaitę praleidau Plungės rajone, Plateliuose, žvejojau Platelių ežere – paprastai išplaukdavome vidurnaktį, grįždavome aštuntą ryto.
– Žvejyba – jūsų didžiausias pomėgis?
Gintaras: Man geriausias poilsis – žvejyba. Kiek atsimenu savo atostogas, vis su meškere rankoje. Nuo vaikystės pas močiutę vienkiemyje Jurbarko rajone. Ten tiesiog per kiemą tekėjo Upyna.
Dabar tai gana brangus pomėgis – šiuolaikiškos žvejybos priemonės yra nepigios. Antai vien vidutinės klasės karpių gaudymo įranga kainuoja apie tris tūkstančius eurų, nekalbant apie profesionaliąją.
Stengiuosi pažvejoti įvairiose pasaulio vietose – buvau Švedijoje, Norvegijoje, Egipte, Asuano užtvankoje, JAV, Viskonsine, su šviesaus atminimo Vytautu Šapranausku suderinome koncertus ir žvejybą.
– O savo gyvenimo žuvį jau pavyko pagauti?
Gintaras: Manau, dar nepagavau. Kartą įkliuvo otas, svėręs daugiau kaip 25 kilogramus, Nile – 20 kilogramų ešerys. Dar neteko dalyvauti egzotinėse jūrinėse žvejybose, kur gali užkibti kelių šimtų kilogramų laimikis.
– Gal ir Mindaugą pavyko užkrėsti žvejyba?
Gintaras: Brolis anksčiau skeptiškai vertino mano pomėgį, o aš jam sakiau, kad tai – tik laiko klausimas, kada ir pats susirgsi, mat jis kitoks – labiau cholerikas, aš – labiau flegmatikas. O šiemet kartu į Suomiją, Alandų salyną, važiuosime žvejoti.
Mindaugas: Aš gal prieš penkerius metus pradėjau žvejoti.
Žvejyba turi didelį privalumą – gali pabūti su savimi, tyloje, gamtoje.
– Mindaugai, teko ne kartą girdėti apie jūsų meilę šunims.
Gintaras: Dabar aš išeisiu išgerti kavos, nes apie šunis jis kalbės labai ilgai. (Juokiasi.)
Mindaugas: Šunys – mano aistra. Nuo vaikystės visą laiką turėdavau šunį. Prieš porą metų palaidojau Strafordšyro terjerą, pas mus išgyvenusį vienuolika metų.
Kito nebeieškojau. Nusprendžiau, kad šuniui reikia kiemo, o ne buto. Manau, kada nors dar įsigysiu, gal net du.
Sukaupiau nemažai literatūros apie šunis, turiu pakankamai žinių, kaip juos dresuoti, gal kada nors užsiimsiu veisimu. Bet čia svajonė ateičiai.
Draugai per gimtadienį dažnai dovanoja knygas apie šunis. Kur nors išvykę artimieji žino, kokios lauktuvės man geriausios.
Domiuosi tarnybiniais, medžiokliniais šunimis, bet esu visiškai abejingas dekoratyvinėms veislėms.
Man prie širdies šuo, kuris atlieka kokią nors funkciją, o nes tas, kuris laksto su kaspinėliu.
– Gintarai, esate asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ prezidentas. Jūs daugiausia prisidėjote, kad šiemet visa Lietuva balsuodama išrinko nacionalinę žuvį – ja tapo lynas.
Gintaras: Norisi ko nors pasiekti ne tik profesinėje veikloje. Dėl to ir atėjau į asociaciją. Manau, kiekvienam turi būti svarbu ne tik darbas, savo buto sienos, bet ir kiti dalykai: aplinka, miestas, kuriame gyveni.
Nuo to, kaip tvarkysiesi savo mieste, tarsi nuo smulkmenų – ar sugebėsi gatvėje pakelti šiukšlę, nusišypsoti praeiviui, parodyti jam kelią – daug kas priklauso. Kiekvienas miestas turi daug problemų, nes manome, kad jas turi spręsti kiti – politikai, įstaigos, o juk ir patys galime prisidėti.
Yra daug dalykų, kurie man rūpi, daug įvykių, kurie kartais nepelnytai pamirštami. Tad su bendraminčiais iš asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ imamės darbų.
Kad ir jachta „Lietuva“, su trispalve perplaukusi Atlanto vandenyną, o vėliau apsukusi aplink pasaulį.
Nepaminėti jų žygių jubiliejinių sukakčių – tolygu pamiršti savo istoriją.
Mindaugas: Džiaugiuosi, kad prieš porą metų surengėme „Lietuvos“ plaukimo aplink pasaulį dvidešimtmečio šventę.
Jau dabar tai įgauna ypatingą prasmę – jachtos kapitono Stepono Kudzevičiaus nebėra tarp gyvųjų, gerai, kad jis dar spėjo pasidžiaugti ta švente.
– Abu daug prisidėjote, kad Klaipėda net dukart taptų supermiestu. Ar sunku buvo sutelkti žmones dalyvauti projekte, uždegti miestiečius telefonu balsuoti už Klaipėdą?
Gintaras: Klaipėdiečiai yra sunkiai išjudinami, bet jei išjuda, padaro didžiulius darbus.
Buvo iki ašarų gražu, kai projekto metu miestiečiai per dešimt minučių sunešė per dešimt tūkstančių žaislų.
Juos išdalijome tiems, kuriems labiausiai reikia.
Pirmąkart tapę supermiestu, pelnėme piniginį prizą – 7,5 tūkstančio eurų, įrengėme vaikų žaidimų aikštelę Danės krantinėje. Po šiemetės pergalės tą aikštelę dar praplėsime, norime pastatyti treniruoklių, kad ir suaugusieji turėtų ką veikti.
Mindaugas: Mūsų gimtinė – Plungė, bet su broliu seniai gyvename Klaipėdoje.
O kodėl ėmiausi „Supermiesto“? Banalus atsakymas – nes labai myliu Klaipėdą.
Žmonės vis labiau skęsta savo rūpesčiuose, versluose, o patriotizmo, meilės savo šaliai, savo miestui vis mažiau.
Be to, „Supermiestas“ – tai ne tik patriotizmas, bet ir sportinis azartas. Aš žinau, jog Klaipėda – supermiestas, bet noriu, kad tai žinotų visi.
– Jūs išsiskiriate iš pramogų pasaulio atstovų – negirdėti jokių skandalų.
Mindaugas: Kai buvo mūsų veiklos pakilimas, nelįsdavome į viešumą. Juk atlikėjai – vieši asmenys.
Mes – užkulisių žmonės ir kartais mums juokinga, kai prodiuseris dažniau matomas viešoje erdvėje negu atlikėjas.
Gintaras: Dabar turiu daugiau rodytis viešumoje dėl asociacijos prezidento ir „Rotary“ klubo nario pareigų.
Puikiai žinau, ką reiškia dalyvauti, sakykime, televizijos pokalbių laidose – tai šou, emocijos, kurių reikia žiūrovams.
Ten neišsakysi savo pozicijos, nebus argumentais paremto pokalbio ar diskusijos – svarbiau, kas sugebės garsiau rėkti ar apsiverkti.
Mindaugas: Aš visuomeninėje veikloje mažai dalyvauju. Tik į „Supermiesto“ projektą du kartus abu su broliu nėrėme stačia galva.
Norisi daugiau laiko skirti šeimai, vaikams – trylikametei Guodai ir šešerių Kristupui.
– Jūs – jau subrendę vyrai. Ar prodiuserių darbe yra amžiaus cenzas?
Gintaras: Mūsų darbe amžius, didesnė patirtis – privalumas. Jau išmanai ne tik kūrybinius, bet ir juridinius dalykus. Vakarų šalių prodiuseriai, neretai sulaukę 50–60 metų, pasiekia geriausių rezultatų.
Prodiuserių darbe jaunystė tikrai nėra privalumas, bet nėra ir trūkumas.
Tai praktikų darbas, to išmokti universitete labai sunku.
– Prieš keletą metų, švenčiant jūsų prodiuserių kompanijos „Cactus“ dešimtmetį, vis dėlto išėjote į sceną apsivilkę žaliais dygliuotais kostiumais ir net sudainavote dainą. Nusižengėte savoms taisyklėms?
Gintaras: Tai pastaruoju metu buvo bene vienintelis kartas. Norėjome pralinksminti atlikėjus ir žiūrovus, pažvelgti į save su humoru.
– O kažkada juk rodydavotės televizijoje?
Mindaugas: Kažkada jaunystėje, gal prieš dvidešimt metų, regioninėje televizijoje rengėme juodojo humoro laidą „Trumpas sujungimas“.
Gintaras: Tai buvo trumpos parodijos su muzikiniais elementais. Mus matė tik Vakarų Lietuvos regione.
Juokdavomės, kad mūsų žinomumas baigiasi ties Plunge. Tuos laikus primena trys išleisti albumai.
– Buvo dar ir laida „Žemaitijos jaunimėlis“ Lietuvos radijuje.
Mindaugas: Viskas prasidėjo nuo muzikinės laidos Kretingos ir Palangos kabelinėje televizijoje. Tuo metu pramogų verslo dar nebuvo, mes buvome pirmieji, kurie tai ėmėme daryti civilizuočiau.
– Nesigailite tapę prodiuseriais?
Mindaugas: Kiekvienas turėtų sėdėti savo rogėse. Manau, mes tai išmanome, mums tai patinka. Sakoma, pasirink darbą, kuris tau patinka, ir nereikės dirbti. Mums taip ir nutiko.
Dirbame mėgstamą darbą, nors tai kartais kainuoja nemažai nervų.
Gintaras: Meno žmonės nėra tie, su kuriais lengva dirbti. Bet gal dėl to tik įdomiau.
