Žurnalistė A.Stonytė-Budzinauskienė televizijoje pradėjo dirbti prieš penkiolika metų, daug metų rašė spaudoje. Drauge su tėvu aktoriumi Česlovu Stoniu ir broliu režisieriumi Nacionalinės premijos laureatu Audriumi Stoniu ji trejus metus kūrė laidą apie lietuvišką kiną „Kine kaip kine“, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Septynerius metus LRT televizijoje ji kuria dokumentinių apybraižų ciklą „Legendos“ apie iškiliausias Lietuvos kultūros asmenybes. Savo laidose žurnalistė įamžino per šimtą legendinių lietuvių kūrėjų.
Per „LRT kultūrą“ rodomos „Legendos“ ir šiemet apdovanotos „Pragiedrulių“ premija kaip geriausia kultūros laida.
– Paradoksas – kol apdovanojimų ceremonijos netransliavo televizija, daug kas net nežinojo, kad „Legendos“ jau ketvirtą kartą pelnė geriausios kultūros laidos apdovanojimą. Ar jums tai svarbu? – paklausiau A.Stonytės.
– Tai tik įrodo, kokį poveikį turi televizija. Šį kartą iš tikrųjų sulaukėme daug dėmesio. Kultūros laidų autoriams tokie apdovanojimai suteikia pasitikėjimo, rodo, kad tai, ką darome, nors ir skirta ne masinei auditorijai, yra reikalinga.
Šį kartą apdovanojimą pelnėme už laidą apie aktorių Antaną Šurną. Mums tai buvo svarbu. Jis buvo mano tėvo bendrakursis ir bičiulis. O man visada liks vienas talentingiausių Lietuvos aktorių ir mėgstamiausių pašnekovų.
A.Šurna visada ateidavo į filmavimą pusvalandžiu anksčiau. Sėdėdavome televizijos koridoriuje ant palangės ir kalbėdavomės. Tie pokalbiai, kurie nepateko į eterį, dabar man labai brangūs. Vis sukasi kaip juosta. Matyt, taip visada būna, kai žmogus netikėtai išeina.
Iki smulkmenų atsimenu ir tą paskutinį mūsų susitikimą televizijoje. Tai buvo apskritai paskutinis aktoriaus interviu. Filmuotis naktį televizijos rekvizito sandėlyje buvo mano idėja, o A.Šurna entuziastingai pritarė.
Dvi valandas kalbėjomės prietemoje. Paskui jį išlydėjau. Atsisveikinome ir jis pasakė, kad tai bus paskutinis jo interviu man. Daugiau jis neateis. Suglumau. Tada nusijuokė, kad jį jau vargina grimas. Todėl bent jau su grimu daugiau nesifilmuos. Pajuokavo ir išėjo. Visam laikui..
– Į paskutinę kelionę esate išlydėjusi ir daugiau kalbintų legendų?
– Ilgai labai džiaugėmės, kad visi mūsų pašnekovai ilgaamžiai. Kalbinau tuo metu 82-ejų sulaukusį tapytoją Augustiną Savicką ir 93-ejų Algimantą Petrulį. Po kelerių metų jie išėjo.
Dabar įkopusi į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį prisimenu kolegos Audriaus Siaurusevičiaus žodžius, kad kapinėse jis dažnai jaučiasi gausesniame pažįstamų būryje nei gyvenime. Aš taip nesijaučiu, bet žvakučių rankose einant daugėja.
Kita vertus, realus pasaulis ir anapusinis man yra gana susimaišę. Kuriame laidas ir apie jau seniai išėjusias legendas. Studijuoju jų gyvenimus, vaikštau jų kūrybos, meilės, aistrų keliais, artimieji, bičiuliai dalijasi prisiminimais ir pamažu pradeda atrodyti, kad labai gerai pažįstu tuos žmones, juos jaučiu. Dažnai sapnuoju.
Galvoje visą laiką sukasi ne tik mano gyvenimo plokštelė, bet ir tų žmonių, apie kuriuose kuriame laidas. Ir man pačiai labai patinka tas dvilypis gyvenimas. (Juokiasi.)
– Šis darbas keičia jūsų pačios požiūrį į gyvenimą?
– Keičia požiūrį į amžių. Klausydamasi pašnekovo veide ir akyse matau jo jaunystę. Girdžiu jauną balsą. Matau fizinį grožį. Nesvarbu, kad kalbėtojui gerokai per aštuoniasdešimt. Aš nebežinau, kada prasideda senatvė. Gal ji aplanko tuos, kurie gyvenimą paleido pavėjui.
Mano vyresni pašnekovai dažnai būna gyvenimo aistrų, idėjų nugairintais ir išvagotais veidais, nuo nuolatinio skubėjimo pavargusiomis kojoms, bet tai ne senatvė. Septyniasdešimtmetis man yra jaunas žmogus.
Dažnai sakydavau – mūsų laidai per jaunas. Pakalbinkime artėjančius prie šimtmečio. Nors būtent šiais metais nutarėme „Legendas“ rengti apie jaunus, dar kuriančius žmones, kuriems vos per šešiasdešimt.
– Nesate savo pašnekovų bendraamžė. Ar sunku pelnyti jų pasitikėjimą?
– Pasitikėjimas įgyjamas, kai pašnekovas pajunta, kad žinai net tas biografijos detales, kurias jis buvo primiršęs. Daug laiko praleidžiu rengdamasi laidai. Renku medžiagą bibliotekoje, skaitau monografijas, peržiūriu archyvus.
Šita laida – mano antrasis universitetas, nes tiek, kiek skaitau ir studijuoju dabar, studijuojant žurnalistiką nereikėjo. Padeda, aišku, ir tai, kad nuo vaikystės namuose visą laiką tėvų pokalbiai sukosi apie kultūrinį gyvenimą.
Istoriniame lietuviškos kultūros kontekste savaime susigaudau. Su tėčiu kaip į mišias kiekvieną sekmadienį eidavau į teatrą. Kadaise Kostui Smoriginui sakiau, kad įsimylėjau jį būdama penkerių. Juk vien „Bebenčiuką“ mačiau 25 kartus.
Esu žiūrovė, kurią Jaunimo teatro aktoriai tikrąja šio žodžio prasme užsiaugino. Maža daug laiko praleisdavau ir pas mamą Mažvydo bibliotekoje, muzikos skyriuje. Ten, dar iš po stalo stebėdavau gyvas muzikos pasaulio legendas, apie kurias šiandien kuriame laidas. Dabar, kai ateinu į biblioteką rinkti medžiagos, pilnus plaučius įtraukiu knygų kvapo. Taip kvepia mano vaikystė. Bibliotekoje ir teatre mane apima saldus saugumo ir ramybės jausmas.
– Nemanote, kad galėtumėte kurti ne tik laidas, bet ir dokumentinius filmus apie legendinius lietuvių menininkus?
– Kai pradėjome rengtis savo pirmai laidai, su tėčiu ir broliu atsisėdome prie scenarijaus. Brolis sako: „Aiste, čia dokumentinio filmo apimtis. Paprastai toks filmavimas trunka metus. O mes ketiname tilpti į savaitę.“ Taip septynerius metus kiekvieną savaitę ir kuriame po filmą. (Juokiasi.)
– Ar atsiradę vaikai pakoregavo gyvenimo būdą ir tempą?
– Kiekviena šeima pasirenka modelį, kaip gyventi. Užsidaryti auginant vaikus ar gyventi toliau taip, kaip gyveno iki jiems gimstant. Visada labai norėjau vaikų, todėl jų auginimas netapo našta.
Mes daug laiko praleidžiame kartu. Liepa (4 m.) su Vėja (1 m. ir 3 mėn.) nuo dviejų mėnesių turi pasus ir yra išmaišiusios Europą. Kaip ir anksčiau, vaikštome į teatrą. Tik repertuarą papildėme vaikiškais pastatymais.
Ir laukdamasi dirbau iki paskutinės akimirkos. Vėja gimė šiek tiek anksčiau, nei tikėjausi. Iš vakaro nufilmavau laidą, o ryte ant rankų jau laikiau mažylę.
Praėjus porai valandų po gimdymo perskambinau visiems pašnekovams, su kuriais buvau suplanavusi kitą dieną daryti interviu. Atsiprašiau, kad nepavyks, nes ką tik gimė dukra. Atsimenu, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, prieš tai nukėlęs interviu, nes apsirgo, tada juokėsi, kad kitą kartą pas mane jau ir mirdamas atvažiuotų.
– Jūsų laidų herojai – išskirtiniai. Ar pokalbiai su šiomis asmenybėmis paliko pėdsaką?
– Niekada nesižavėjau verslo ar politikos pasauliu. Visada imponavo kuriantys žmonės. Todėl tuos ilgus pokalbius, kai apie visą savo gyvenimą, paklydimus, nuopuolius ir laimėjimus pasakoja man patys įdomiausi Lietuvos žmonės, branginu ir vertinu kaip didelę man tekusią dovaną. Mėgaujuosi kiekvienu interviu.
Kartais su laidų herojais užsimezga ypatingas ryšys, kuris nenutrūksta ir po filmavimo. Tarp legendų turiu nemažai tokių artimos dvasios bičiulių, su kuriais pasiskambiname ir be progos.
Keli interviu yra apvertę mano gyvenimą. Atsimenu, kadaise kalbėjome su operos soliste Irena Jasiūnaite, kuri yra tokia truputį burtininkė. Po filmavimo ji įspraudė šokolado plytelę man į ranką ir sušnibždėjo, kad ją suvalgius visi atsakymai ateis savaime. Nes laimė yra tik mūsų pasirinkimas. Po to interviu priėmiau svarbų gyvenimo sprendimą.
Apskritai klausydamasi žmonių, kurių gyvenimas be galo įdomus ir turiningus, nori nenori imi kelti klausimus ir sau, kaip nori gyventi, ar darai viską, kad vėliau nereikėtų gailėtis to, ko neišdrįsai padaryti.
– Turite svajonių, ką norėtumėte dar pakalbinti laidoje „Legendos“?
– Turime svajonę įamžinti visus, kurie turi būti įamžinti. Suspėti tai padaryti. Sulaukti to laiko, kai galėsiu kalbinti ir savo kartos legendinius kūrėjus, kurie dabar mūsų laidai per jauni.
Kiekviena karta turi savo Žalakevičių, Širvį, Babkauską, Mironaitę ar Kymantaitę. Mes turime aktorius Nelę Savičenko, Vytautą Anužį, režisierių Oskarą Koršunovą, choreografę Anželiką Choliną, scenografą Marijų Jacovskį, tapytoją Šarūną Sauką, visus „Keistuolių“ ir kitus talentingus aktorius, muzikus, dailininkus. Galėčiau ilgai vardyti. Lietuva tikrai gali didžiuotis savo kūrėjais.
– Nemanote, kad dažnai talentingi kūrėjai būna primiršti?
– Neseniai kažkam sakiau, kad reikia stengtis pamatyti visus spektaklius, kuriuose dar dirba senosios kartos aktoriai. Pasimėgauti jų talentu, nes tai nėra amžina.
Man labai gražu, kad režisierius O.Koršunovas yra vienas iš nedaugelio, kurie jau seniai į savo pastatymus kviečia senosios kartos aktorius. Jis sugrąžino ne vienai teatro legendai – Laimonui Noreikai, Onai Knapkytei – galimybę būti scenoje, dar vaidinti. Man atrado, kad tai gali daryti ne tik gabus režisierius, bet ir išmintingas žmogus.
– Laidą kuriate su savo tėvu ir broliu. Darbas su šeimos nariais kuo nors ypatingas?
– Geresnės komandos niekada neturėjau. Tėčio žinios apie Lietuvos kultūrinį pasaulį, istorinį jo kontekstą – didžiulė pagalba kuriant laidą. Audrius apdovanotas subtilia vaizdine klausa. Su juo pereinu režisūros ir montažo mokyklą. Mes ne tik brolis ir sesuo, dukra, sūnus ir tėtis. Mes visi trys esame draugai. Tai svarbu. Mums įdomu kartu ne tik kurti, bet ir kalbėtis.
Telefonu niekam kitam pirmą valandą nakties negalėčiau paskambinti ir aptarinėti padaryto interviu ar pažiūrėto filmo. Su Audriumi galiu. Apskritai gyvenime svarbu būti draugais. Su mama, tėčiu, broliu, vyru ar vaikais. Visų santykių pamatas turėtų būti draugystė.
Kino tyrinėtoja Gražina Arlickaitė sakė, kad Vytautui Žalakevičiui buvo labai svarbus susikurtas referentinis žmonių ratas. Į jį patekdavo tie, kurių nuomonė jam buvo svarbi. Mano referentiniame rate yra mano šeima ir dar keletas žmonių. Net įrašinėdama laidą ir kalbėdama į kamerą visada kalbu vienam konkrečiam žmogui, kurio nuomonė man būtų svarbi.
– Ar esate skaičiavę, kiek jau įamžinote legendų?
– Dabar jau bus per 120 muzikos, kino, teatro, dailės pasaulio iškiliausių asmenybių, kurias pavyko pakalbinti ar bent jau parengti laidas iš jų artimųjų, bičiulių ir kolegų prisiminimų. Tačiau turime penkis kartus ilgesnį sąrašą, apie ką dar reikėtų sukurti laidas. Be galo liūdna, kai išgirstame, kad išėjo vienas ar kitas kūrėjas, kurio taip ir nespėjome užfiksuoti.
– Ar buvo interviu, kurie jums buvo sunkūs?
– Turbūt sunkiausia buvo kurti laidą apie dainininkę Janiną Miščiukaitę, kurią gerai pažinojau. Rengiausi laidai ir žliumbiau. Kalbinau pašnekovus – tas pats. Matyt, dar per arti. Negali atsiriboti. Todėl, kai mūsų klausia, ar kursime laidą apie Vytautą Kernagį, sakau – būtinai, bet dar ne dabar. Dar per jautru.
Buvo herojų, pas kuriuos važiuojant visi iškart nuteikdavo ir gąsdindavo, kad bus sunku. Vienas tokių buvo šviesaus atminimo režisierius Arūnas Žebriūnas. Tarp žurnalistų ir operatorių apie jį sklandė legendos. Užduosi ne tą klausimą, nusisegs mikrofoną ir išeis iš kambario.
Pasibeldžiau linkstančiomis kojomis, bet įvyko chemija. Su A.Žebriūnu iš viso parengiau keturis didelius interviu. Įsisąmoninau pagrindines taisykles: nevėluoti nė sekundės, du kartus pasitikrinti mikrofonus.
Tiesa, kartą tai neišgelbėjo. Vidury pokalbio jo mikrofono garsas dingo. Operatorius, buvęs jo mokinys, išbalo kaip drobė. Aš suakmenėjau. Režisierius demonstratyviai išėjo iš kambario. Po minutės grįžo ir lyg niekur nieko tęsė pokalbį. Kai parvežiau filmuotą medžiagą, brolis negalėjo patikėti tuo, ką mato, – A.Žebriūnas leipo juokais pasakodamas apie „Riešutų duonos“ filmavimą.
Audrius klausė, kaip man tai pavyko, nes šypsena jo veide paskutiniais metais pasirodydavo ne taip jau dažnai. Tai pasilikau sau kaip komplimentą.
Buvo ir tokių laidų, dažniausiai jau apie išėjusius kūrėjus, kurios sunkiai dėliodavosi į sklandų pasakojimą. Rodos, visą biografiją to žmogaus išstudijavome, bet kaip dėlionėje – nerandame reikalingų detalių. Visi pašnekovai pateikia skirtingas to paties žmogaus gyvenimo versijas. Kuo didesnė distancija nuo žmogaus išėjimo, tuo labiau viskas apauga legendomis. Viena vertus, mūsų laida taip ir vadinasi.
„Legendos“ – daugiaprasmis žodis. Gal tikrai reikia skubėti pakalbinti tiek kūrėjus, tiek jų artimuosius, kol jų gyvenimo istorijos nevirto legendomis.
